Balio Sruogos gyvenimo etapai:

Violeta Tapinienė, Balys Sruoga: gyvenimas ir kūryba, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 1–33.

Balio Sruogos gyvenimo aprašymas:

Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 1–427.

Istorinis kontekstas:

Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996.

Vandos Sruogienės laiškai (rankraščiai, mašinraščiai) Algiui Samulioniui (1968–1994).

1896 metų vasario 2 d. Baibokų kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje, gimė Balys Sruoga.

Rašytojo tėvai Pranciškus Sruoga ir Agota Lomanaitė-Sruogienė susilaukė aštuonių vaikų. Būdami kūdikiai, mirė Vincentas ir Valerija, o dukra Emilija – sulaukusi šešiolikos metų. Išaugo penki sūnūs: Juozas (1886.03.12–1957.12.12); Adolfas (1887.04.19–1941); Aniolas (1890.11.13–1936.07.02); Boleslovas (1896.02.02–1947.10.16); Kazys (1899.03.16–1974.03.19).

1903–1906 metai. Vabalninko pradinė mokykla.

Svarbus įvykis – 1905 m. revoliucijos sumaištis Vabalninke. Revoliucijos judėjime dalyvavo ir kiti Pranciškaus Sruogos sūnūs, ir devynmetis B. Sruoga. Jis vėliau taip prisiminė šiuos įvykius: „Žmonės miestelio aikštėse sakė pamokslus, dalijo ūkininkams lietuviškai parašytus lapelius. […] Aš su savo draugais lakstydavau po vienasėdžius, kaimus ir nešiodavau tuos atsišaukimus“.

1906–1913 metai. Panevėžio realinė mokykla.

Keturiolikmetis B. Sruoga įsijungė į aušrininkų kuopelę. Jam besimokant trečioje–ketvirtoje klasėje pasirodė pirmieji lietuvių moksleivių žurnalai Aušrinė ir Ateitis. Mokydamasis Panevėžyje, B. Sruoga ėmė garsėti kaip poetas ir publicistas.

1914–1918 metai. Studijos Rusijoje.

B. Sruoga, baigęs Panevėžio realinę mokyklą, galvojo tęsti studijas Maskvoje ir tapti filologu. 1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjo I-asis Pasaulinis karas. B. Sruoga iš Lietuvos pasitraukė į Rusiją, į Petrogradą, kur gyveno brolis Adolfas, tuo metu dirbęs Petrogrado telefonų tinklo inžinierium.

1914–1915 metai. Petrapilio imperatoriškasis miškų institutas.

Nuo 1914 m. rugsėjo 1 d. B. Sruoga – Petrogrado imperatoriškojo miškų instituto auklėtinis. „Įsirašiau į Girių institutą, nes buvau geras matematikas. Maniau apsigyventi miške, vaikščioti su šautuvu ir rašyti eiles.“ Mokslai nepatiko, jautėsi ne ten patekęs, todėl 1915 m. kovo 11 d. atsiėmė dokumentus.

1915–1916 metai. Petrapilio universiteto Istorijos-filologijos fakultetas.

1915 m. gegužės 17–18 d. prie Petrogrado švietimo apygardos išlaikė lotynų kalbos egzaminą (Panevėžio gimnazijoje nesimokęs lotynų kalbos, be jos negalėjo patekti į universitetą).

1915 m. rudenį tapo Petrogrado universiteto Istorijos-filologijos fakulteto literatūros specialybės studentu. Klausė daugiau bendrųjų filologijos dalykų – logikos ir psichologijos, kalbotyros įvado, lyginamosios slavų kalbų gramatikos. Išklausė bendrą Vakarų Europos literatūros kursą, lenkų literatūros istoriją. Čia pasimokė metus.

Petrograde mėgo būti gamtoje, klaidžioti miesto gatvėmis, po apylinkių parkus ir miškus, daug laiko praleisdavo prie jūros. Ne sykį yra buvęs Suomijoje, prie Imatros krioklio.

Dalyvaudavo kultūriniame gyvenime (lankė muziejus, teatrus, koncertus, literatūrinius susibūrimus, lietuviškus vakarus), ieškojo galimybių susipažinti su rusų poetais.

Aktyviai bendradarbiavo rengiant Pirmąjį barą (kartu su S. Šilingu, A. Varnu, I. Šeinium), lietuvių literatūros almanachą rusų kalba (kartu su M. Gorkiu, J. Baltrušaičiu).

1916 m. pradėjo dirbti S. Šilingo ir A. Varno vadovaujamoje Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Technikų sekcijoje, kartu su kalbininkais (K. Būga, J. Murka, S. Naginsku) rengė didelį technikos terminų žodyną.

Petrograde B. Sruoga buvo gavęs šaukimą į armiją, karinės tarnybos nenorėjo.

1916–1918 metai. Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetas.

1916 m. rugpjūčio 23 d. B. Sruoga atvyko į Maskvą. Pradėjo studijuoti Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete, kurį lankė iki 1918 m. pavasario, kol grįžo į Lietuvą. Maskvos universitete klausė specialių literatūros ir meno disciplinų: estetikos istorijos, naujųjų laikų meno ir naujosios filosofijos, mistinės poezijos istorijos, įvairių literatūros kursų, kuriems skyrė daug dėmesio. Giliau susipažino su prancūzų, senąja rusų literatūromis.

Kartu lankė visuomeninį A. Šaniavskio universitetą, kuriame tuo metu paskaitas skaitė žinomi, su modernistinėmis kryptimis susiję XX a. pradžios rusų literatai.

Lankė J. Baltrušaičio globojamą lietuvių studentų draugiją, dalyvavo rengiamuose susirinkimuose, diskusijose, vakarėliuose koncertuose, kuriuos padėdavo organizuoti, skaitydavo savo eilėraščius.

Akiratį plėtė teatruose.

Gavęs kvietimą, svečiavosi J. Baltrušaičio salone rengtuose literatūriniuose sambūriuose, kur susirinkdavo žymūs rusų menininkai (poetai K. Balmontas, V. Briusovas, A. Belas, V. Ivanovas, B. Pasternakas, T. Micinskis; prozininkai I. Buninas, A. Tolstojus; kompozitoriai S. Rachmaninovas ir A. Grečianinovas; teatralai K. Stanislavskis, O. Kniper, V. Kačialovas, V. Mejerholdas; profesoriai J. Aichenvaldas, N. Berdiajevas, S. Špetas, L. Šestovas, F. Kokoškinas). J. Baltrušaičio globojamas, B. Sruoga lankėsi literatūriniame kunigaikštienės Gagarinos salone.

„Mano dvasinė plėtotė vis dėlto prasidėjo tiktai Maskvoje, kur artimos pažinties su Maksimu Gorkiu, Jurgiu Baltrušaičiu, Viačeslavu Ivanovu, Konstantinu Balmontu dėka galėjau gyventi rusų kultūrinio gyvenimo pilnatve“ (Balys Sruoga, „Curriculum vitae“).

1918 metai. Vilnius.

1918 m. gegužės pabaigoje B. Sruoga kartu su kitais lietuvių pabėgėliais grįžo į Lietuvą. Vasarą praleido tėviškėje, Baibokuose. Ši vasara B. Sruogą suartino su Kaziu Binkiu, mokytojavusiu Biržų apylinkėse.

Kartu su kitais iš Petrogrado ir Maskvos laikų pažįstamais lietuvių inteligentais – A. Varnu, P. Galaune, A. Nezabitauskaite, J. Zikaru ir kt. – gyveno Žvėryne, bute, kuris pagarsėjo kaip „menininkų komuna“; turėjo kelias visuotinės literatūros pamokas mergaičių gimnazijoje, kuriai vadovavo Ona Mašiotienė.

1919–1921 metai. Kaunas.

Vejamas permainingų politinių įvykių, pirmiausia baltalenkių okupacijos grėsmės, B. Sruoga balandžio mėnesį pasitraukė iš Vilniaus ir netrukus pėsčiomis pasiekė Kauną.

Kaune įsidarbino prie Užsienio reikalų ministerijos veikusio spaudos biuro (Eltos) pirmtako vedėju, o po šios įstaigos reorganizacijos 1919 m. lapkričio mėnesį buvo paskirtas oficiozo Lietuva redakcijos vedėju.

1919 m. rudenį į B. Sruogos gyvenimą įėjo Vanda Daugirdaitė, su kuria šiek tiek jau buvo pažįstamas Maskvoje. V. Daugirdaitei pradėjus dirbti vertėja ir korespondente Lietuvos redakcijoje, pažintis netruko išaugti į abipusę simpatiją ir draugystę.

„Kad į Kauną anksti pavasarį nuėjo pėsčias, apie tą girdėjau iš jo paties ir gerai atsimenu, tik tiksliai nežinau kada“ (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-10-26).

„Įsikūrimas Kaune? Buvo paprastas: nesunku buvo pasisamdyti kambarį su baldais. Mes visi turto neturėjom, galėjom sakyti „omnia mea mecum porto“. Balys kažkaip visad mokėjo gauti gerą kambarį, gana dažnai, tiesa, tekdavo juos keisti. Ilgiausiai gyvenau pas savo dėdę (tėvo pusbrolį) Tadą Petkevičių, kai jis vedė Juliją Jablonskytę […]. B. gyveno ilgiausiai Donelaičio g-vėje“ (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-10-10).

„Atvykęs į Kauną, rodos, tuoj pradėjo dirbti Spaudos Biure. Toji įstaiga buvo įsteigta Užsienio reikalų ministerijos 1919 m. ir 1920. IV. dr. Ereto perorganizuota į Lietuvos Telegramų Agentūrą – Eltą. Oficiozas Lietuva buvo įsteigtas 1919 m. sausio pirmoje pusėje, kada vyriausybė iš Vilniaus persikėlė į Kauną. Dienraštis buvo ministro pirmininko žinioj, kuris skyrė ir vyr. redaktorius. Iš pradžių vyr. redaktorium buvo Albinas Rimka, po jo dr. V. Gaigalaitis ir Balys Sruoga. Atsimenu, kad Spaudos Biure redaktorium buvo A. Rimka 1919 m. vasarą, o rudenį atsirado Gaigalaitis. Neatsimenu, kokie buvo santykiai Spaudos Biuro su Lietuva, man rodos, kad laikraštis priklausė Sp. Biurui. Bent kada aš pradėjau dirbti Sp. Biure 1919 m. nuo liepos 1 d., ten šefu buvo Rimka, o dirbo Sruoga, Kirša ir Binkis – jie rašydavo straipsnius į Lietuvą. Mano pareiga, kaip Sruogos sekretorės, buvo lenkų ir prancūzų laikraščių apžvalga. Kai Sp. Biuras buvo pertvarkytas į Eltą, mūsų redakcijos štabas iš Banko namų Donelaičio g-vėje persikėlė į Lietuvos naują būstinę Totorių g-vėje. Abu su Sruoga ir Kirša dirbome iki 1921 m. lapkričio 1 dienos. Gal nuo 1920 m. pradžios Sruoga tapo Lietuvos redaktorium.

Lietuva buvo svarbus centras. Ten lankydavosi svečiai (iš Vilniaus vasaros metu atvykęs Vaižgantas), kaip korespondentai dirbo A. Vienuolis, Juozas Pajaujis, V. Jocaitis, 1919 m. atsirado iš Žemaitijos Juozas Pronskus. Atsimenu, mus prajuokino tas žemaitukas, Balys iš karto pastebėjo jo gabumus, humorą ir priėmė dirbti redakcijoje kaip feljetonistą. Kartą atsidarė durys – ir jose pamačiau Balio dvoiniką – toks pat plonas, ištįsęs, taip pat sukirptas kostiumas, toks pat juodo banto kaklaraištis, ilgi kaip pažo šviesūs plaukai. Mudu net aiktelėjome… Tai, pasirodo, buvo Juozas Tysliava. Jis greit nustojo sekti Sruogą ir greit pakeitė savo išvaizdą.

Lankėsi mūsų redakcijoje valdžios žmonės, rašytojai, svečiai-žurnalistai iš Čekijos. Labai buvom susidraugavę su danų laikraščio (bene Beelingke Tidende – neatsimenu) korespondentu Holbeku. Jis gana ilgai gyveno Kaune su žmona, buvo mums labai palankūs, mieli, kultūringi žmonės. Rodos, jo vardas buvo Stephan. Jis mezgė ryšius Lietuvos naudai su kitais užsienio žurnalistais, kiek pamenu, gerokai mūsiškius pamokė žurnalistikos dėsnių, žurnalistikos etikos. Didelis mūsų bičiulis buvo ir Italijos karo attaché Umberto Salá. Jis pats pirmasis atvyko iš Suvalkų, kai ten 1920. X. 7 buvo pasirašyta sutartis su lenkais, ir mums pranešė apie vykusias derybas. Kaip laisvai kalbėjusi prancūziškai, buvau siuntinėjama daryti įvairius interview, pvz. su pulk. Chardigny, taip pat ir su Umberto Salá. Kai jis man papasakojo, aš greit surašiau ir kitą dieną tas pokalbis buvo išspausdintas Lietuvoje. Tuoj telefono skambutis iš užsienio reikalų ministerijos – pas mane visos blusos apmirė, jei buvo tokios. Maniau, bars mane, iš tarnybos išvys. O gražuolis italas tik žiūri į mane ir klausia: „Kaip jūs galėjote parašyti tai, ką aš galvojau, bet jums nesakiau?“ Nežinojau, ką atsakyti, bet buvau pagirta, kad gerai parašiau, ir po to Salá paprašė manęs mokyti jį rusiškai. Neilgai tos pamokos (daugiau pasikalbėjimai prancūziškai) truko, nes jis išvyko iš Kauno. Prieš keliolika metų užtikau spaudoje, kad jis buvo Italijos atstovu Urugvajuje… Mano „aiškiaregystė“ – tai bruožas, kurį turėjom bendrą su vyru – skaityti kitų mintis… Žodžiu, mūsų darbas buvo įdomus, gyvas. Apie Sruogą kaip žurnalistą atsiliepė B. Balutis – yra „Atsiminimuose“. Sruoga daug vargo su Grinium, kai tas buvo valdžioje, kažkaip jam nemokėjo įtikti. O kaip greit Balys tuos vedamuosius rašydavo!“ (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-10-10)

„Parašiau gal be reikalo apie savo asmeniškus patyrimus dirbant Lietuvos redakcijoje. Bet norėjau, kad geriau pajustumėte mūsų darbo sąlygas. Ir dar truputį pridėsiu. Dirbom nuo 8 v. ryto iki 2 v. Paskui matinomės kažkokiose valgyklėlėse ir laisvo laiko buvo marios! Ir rudenį, ir net žiemą daug vaikščiodavom po apylinkes, su bendradarbiais santykiai buvo ne formalūs, draugiški, dirbom nuoširdžiai, nors 1919 m. rudenį ne visada gaudavome laiku atlyginimą, dažnai nebuvo kas valgyti, o dėl menkų drabužių, ypač mergaitėms, būdavo labai nemalonu… Kurį laiką valgėm tik duoną su amerikoniškais lašiniais ir pomidorais. Bet entuziazmas viešpatavo neišpasakytas, dirbom sąžiningai, visi jauni, be patyrimo, bet geriausių norų. Vakarais Balys eidavo į Vilkolakį (aš ten retai lankydavausi). Turėdavom literatūros vakarus, privačiuose butuose susimesdami. Sekėm pasaulio literatūrą, mokėmės. 1919 m. rudenį išgyvenom bermontininkus, 1920 m. – lenkų bandymą sukilt ir okupuoti Lietuvą. Tokio pavojaus metu dirbom dar nuoširdžiau, mūsų nepatyrę korespondentai vyko į frontų linijas. Ir man asmeniškai teko pakliūti į Šiaulius, kai ten atsirado Aliantų komisija, kurios tikslas buvo likviduoti bermontininkus. Vėl dėl prancūzų kalbos mokėjimo patekau į tą komisiją kaip vertėja, vėliau Radvilišky išgyvenau netoli vykusias istorines kautynes. Į Kauną teko važiuoti bene kelias paras, traukiny buvo šalta, rinkome miške šakas ir… vagone laužus kūrenom. Balys rinko iš mūsų visų pranešimus, rašė begalį straipsnių…“ (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-10-10)

„O ten [Lietuvoje 1919–1921 m.] nebuvo dienos be vedamųjų, visokių feljetonų… Kaip nuostabiai greit jis tuos straipsnius, vedamuosius, rašydavo… Kartais po nemiegotos nakties, dar neišsipagiriojus“ (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1979-02-04).

„1919 m. spalio 5 d. turėjo įvykti Kazio Binkio vestuvės su Pranute Adomonyte. Kvietimai buvo išsiuntinėti, staiga Pranutės tėvas neleido dukteriai tekėti už poeto, šalapajaus… Binkis tai skaudžiai išgyveno. Dirbom tada Lietuvos laikraščio redakcijoje: Sruoga, Kirša, Binkis…, aš. Balys nutarė Binkį paguost. Pakvietė mane ir Jadzę (Č[iurlionytę]), šeštadienį (spalio 4) pasiėmė konjako butelį, susitikom su Binkiu ir po darbo nukeliavom į Mickevičiaus slėnį. Ilgai vaikščiojom, kai ėmė temti, ąžuolyne sukūrėm laužą ir per visą naktį šnekėjom. Naktis buvo šilta, man užteko vasarinės bliuzelės. Tik išaušus grįžom namo. O Binkio vestuvės su Pranute įvyko pavasarį.

Tai buvo pradžia mūsų ilgo ir švelnaus romano.

Gal dar anksčiau. Vieną dieną po darbo Balys man pasiūlė išeit su juo pasivaikščiot – visą laiką lankėm Kauno apylinkes, buvo gražus ankstyvas ruduo, žydėjo astros. Jau mane Balys taip traukė, kad aš jutau – jei tą dieną su juo eisiu viena, jau nieko nesustabdysiu jausmų. Valgiau pietus kažkokioj valgyklėlėj, kur tuo laiku netoli redakcijos (Totorių g.) ir pašto lankėsi spaudos žmonės. Man pasivaikščiot pasiūlė ir Juozas Pajaujis, irgi dirbęs redakcijoje. Atsisakiau. Jis labai užsigavo ir paskui niekad su manim net nekalbėjo. O aš apsisprendžiau… (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-09-01)

1919 m. [r]uduo buvo žavus, po darbo išeidavom vaikščiot po Kauno apylinkes, Mickevičiaus slėnį, Panemunę ir kt. Vakarais kartu skaitydavome. Tada Kauno jaunimas labai domėjosi poezija. Sruoga, Binkis, Kirša – trys garsieji poetai merginoms galvas suko… Buvo Vilkolakio ir didelio ūžimo laikai (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, Čikaga, 1979-07-18).

Draugavom tada su Jadze, kuri Baliui buvo artima jau nuo 1916 m. Maskvoje, o aš ją pažinojau iš Viekšnių dar nuo 1911 m. Buvo mano artimiausia draugė. Ilgą laiką sudarėm neišskiriamą trijulę. Balys mudvi traktavo kaip vyresnysis brolis, kaip mažas mergaites. O mudvi jau kaip tik baigėm 20 metų! Aš tai buvau dar visai tabula rasa, bet Jadzė jau buvo išsiskyrus su savo pirmuoju vyru Julium Abraičiu.

Kartą B[alys] mums pasakė, kad tą vakarą su mumis negalės būti, nes pasikvietęs Kiprą Petrauską, suruošiąs baliuką. Mudviem ten negalima būti. Mes baisiai užsigavom. Jis jau tada gyveno mažyčiam butely Donelaičio gatvėje. Norėjom sutrukdyti tą baliuką, kai sutemo, prikišom į užraktą vinių, pripylėm smėlio – ir pabėgom. Baliukas vis dėlto įvyko, kitą dieną Balys mums nenorėjo nieko pasakoti, bet iš kelių žodžių supratom, kad ten vyko smarkus išgėrimas, dalyvavo ir kažkokios merginos…

Mūsų santykiai nepagedo. Kaip ir pirmiau, susirinkdavom vakarais vieni, kartais su Povilu Čiurlioniu. Per naktis buvo skaitoma poezija, Jadzė su broliu skambindavo fortepijonu, Povilas pasakojo apie architektūrą. Nepamirštami, pakilūs, romantiški vakarai! Vieną dieną pavasarį išsiruošėm pėsti į Pažaislį – Povilas aiškino mums baroką. Žaidėm pievoje sviediniu. Buvo linksma, krykštavom kaip vaikai… Aiškiai matau Balį, pilną džiaugsmo, laisvą, laimingą. Nenujautėm tada būsimų tragedijų… (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-09-01)

Atsimenu, kad 1920 m. pavasarį prisitaikydamas prie pažįstamų lakūnų, skraidydavo lėktuvais. Labai to norėjo! O kad jis 1919 m. buvo į tą [aviacijos] mokyklą įstojęs, man Chicagoje pasakojo vienas iš buvusių lakūnų – Piaseckis, jau miręs. Ar tikrai buvo pradėjęs joje mokytis ir dėstyti lietuvių literatūrą – niekur negalėjau patikrinti. Vis tai žalios jaunystės troškimai! (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-10-10)

Gyvendamas Kaune, B. Sruoga priklausė iniciatyvinėms menininkų klubo Vilkolakis ir Lietuvių meno kūrėjų draugijos (LMKD) grupėms.

B. Sruoga buvo išrinktas pirmuoju Vilkolakio prezidentu, vilkolakininkų terminu – vaidila. Klube, be vakarėlių, diskusijų, minėjimų, skaitytos ir paskaitos apie meną.

Buvo įtrauktas į LMKD valdybą, vėliau kurį laiką ėjo sekretoriaus, vicepirmininko pareigas. Valdybos įpareigotas, B. Sruoga rašė jos kreipimusis į Lietuvos visuomenę ir JAV lietuvius, kaip jos atstovas dalyvavo įvairių žiuri, organizacinių komisijų darbe.

Valdybos pavedimu B. Sruoga iš pradžių įsijungė ir į teatro reikalus: posėdžiavo 1920 m. birželio 18 d. įsteigtoje teatro taryboje, kuri svarstė lietuvių teatro padėtį, bandė nustatyti jo raidos ir repertuaro gaires, atidarė dramos studiją, rūpinosi operos ir dramos teatrų steigimu.

LMKD literatų sekcijoje rūpinosi pasaulinės literatūros chrestomatijos rengimu. Ši chrestomatija turėjo apimti viso pasaulio literatūras nuo seniausių laikų iki pačių paskutinių XX a. dešimtmečių.

1919 m. vasarą, vos B. Sruogai persikėlus į Kauną, išėjo iš spaudos jo poemėlė Deivė iš ežero, 1920 m. – eilėraščių rinkinys Saulė ir smiltys, kuriame sudėti daugumas karo meto jo poetinių kūrinių, dalis iki tol visai nespausdintų. Šios knygos, ypač pastaroji, iš karto iškėlė B. Sruogą į pačių įdomiausių jaunesniosios kartos lietuvių poetų tarpą, net jos avangardą.

Kaip Lietuvos bendradarbis, B. Sruoga 1920 m. pavasarį per LMKD išsirūpino vienkartinę 6000 auksinų (arba 252,25 dolerių) pašalpą. 1921 m. rugpjūčio mėn. Vokietijos valstybės atstovui Lietuvoje jis padavė prašymą su visais dokumentais, kad leistų jam stoti į Miuncheno universitetą ir ten toliau specializuotis literatūros ir meno istorijos moksle. Rudenį pasiėmė LMKD skirtus pinigus, išsirūpino rašomąją mašinėlę, keleto dienraščių korespondento pažymėjimus ir paskutinėmis spalio dienomis išvyko iš Lietuvos. 

1921–1924 metai. Miunchenas, studijos Liudviko ir Maksimiljano universitete.

Į Miuncheno Liudviko ir Maksimiljano universitetą B. Sruoga įsimatrikuliavo 1921 m. lapkričio mėn. ir mokėsi iki 1924 m. vasario 8 d. Pagrindinis studijų dalykas – slavų filologija, šalutiniai – meno ir vokiečių literatūros istorijos. 1922 m. slavistikos profesorius Erichas Bernekeris, kurio dėstomus lingvistinius ir literatūrinius kursus B. Sruoga buvo išklausęs, dalyvavęs jo vestuose seminaruose, pasiūlė baigiamojo darbo temą Lietuvių liaudies dainos lyginant su slavų (lenkų, rusų, baltarusių ir ukrainiečių) dainomis. B. Sruoga klausė ir A. Kutšerio germanistikos ir teatro istorijos kursų. B. Sruoga išlaikė trijų dalykų (slavų gramatikos, vokiečių literatūros ir filosofijos) egzaminus, teigiamai įvertintas jo darbas apie lietuvių liaudies dainas. B. Sruogai buvo pripažintas filosofijos daktaro laipsnis ir išduotas diplomas cum laude.

B. Sruoga Miunchene turėjo dvi aistras – tai kelionės į kalnus (išvaikščiojo nemaža Bavarų Alpių viršukalnių, yra pasiekęs Austriją) ir didelis dėmesys kultūriniam Vokietijos gyvenimui.

Daug vertė. Ypač reikšmingi poezijos vertimai. Tai E. Verharno, O. Milašiaus, O. Bžezinos, H. Heinės, Novalio kūriniai, tarp jų ir gana stambūs (Kelionė po Harcą, Šiaurės jūra, Himnai nakčiai ir kt.).

Miunchene B. Sruoga parašė poemėlę Miestas.

1923 m. pasirodė eilėraščių knyga Dievų takai.

1921 m. jau daug jaunimo vyko studijuoti į Vakarus, daugiausia į Vokietiją, kur dėl infliacijos gyvenimas buvo labai pigus (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, Čikaga, 1979-07-18).

Miunchenas vyrą viliojo kaip menininkų, teatrų miestas. Jis jį mylėjo, žavėjosi jo architektūra (tikrai, tai retas miestas, kuriame kažkaip išskirti rajonai – čia gotika, čia renesansas, čia barokas ar net viena aikštė – klasicizmas). Žavėjosi muziejais, kuriuos dažnai lankė ir rimtai studijavo meną pas garsųjį prof. Wöfliną. Anglų parką labai mėgo, ne vieną naktį ten pravaikščiojo gal po kokio Franciskaner, Hofbräuhaus alaus…

Aš važiavau į Berlyną, nes ten jau mokėsi mano draugės – Aldona Čarneckaitė-Birutienė, Ona Kerpauskaitė, Sofija Lukauskaitė, Vikt[orija] Gravrogkaitė ir kt. Nutarėm kuriam laikui išsiskirti, tuo patikrinti savo jausmų pastovumą ir būti atskirai, kad vienas kitam netrukdytume mokslo… Kai aš atvažiuodavau į Miuncheną, jis su džiaugsmu man rodė miestą, kartu lankėm muziejus. Jis labai mėgo didžiulį graikiškų vazų muziejų, studijavo jų ornamentus. Miunchene kartu išklausėm Mocarto operą Die Zauberflöte – tai buvo šventė, puiki opera (apskritai operų jau tuomet abu nemėgom kaip meno formos), anuo vakaru negalėjom atsigėrėti. Balys dažnai vykdavo į kalnus, o pavasarį į Garmisch Patenkirchen, Passion spiele – liaudies spektaklį, dar iš viduramžių – tai buvo didelis straipsnis Naujienose (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-10-10).

…buvau ten [Miunchene] tik 3 kartus, trumpai, nes B[alys] S[ruoga] turėjo kambarį ohne Damen Besuch, tai tomis dienomis ir aš atsidurdavau vokiškos bohemos tarpe, su Oscar[u] M. Grafu, Erich[u] Mülleriu trankėmės po aludes, weinstubes, arba vykom į kalnus. Žinau, kad pas Wölfiną tuo pat laiku studijavo ir Kairiūkštytė Halina, pasižymėjusi dideliu agresyvumu. Vyras draugavo su savo zemlioke savo sena pažįstama Vera Bakšyte, su Domeikaite, kurios aš nepažinojau, pasijuokdavo iš dubeltavo daktaro Gylio ir apie jo žmoną suposmavo net nešvankią dainušką (atsimenu žodžius). Su Putinu tada santykiai buvo lab[ai] oficialūs (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-04-14).

1922 m. per Sekmines nuvažiavau su Baliu į Bavarų Alpes, praleidom ten apie 10 dienų, gerai valgėm, leisdavom sau ir alaus ar vyno, šokolado. Apmokėjau kelionę ten ir atgal ir dar grįžus į Berlyną nusipirkau gražią skrybėlę… Viskas už sutaupytus ekstra 5 dolerius! (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-07-18).

Sąlygos gyventi buvo kuklios. Maisto trūko, teko žiemą bute šalti – tai buvo pokariniai laikai, rodos, Miunchene sotesni, negu Berlyne, kur aš kartais ir pabadaudavau. Studentai gaudavo po 5 dolerius į mėnesį stipendijos, o Balys Naujienose uždirbdavo net 15, jautiesi ponu, turėjo pakankamai alui ir ekskursijoms. Studentai – daugiausia ateitininkai, su jais B[alys] maža ką bendro turėjo, veterinoriai. Net su Putinu laikėsi oficialiai, vis dėlto – kunigas.

Iki šiol negaliu suprasti, kaip mano vyras galėjo per palyginti trumpą laiką parašyti tokią gerą disertaciją, pasiruošti egzaminams, prirašinėti daugybę straipsnių, feljetonų Naujienoms, taisyti kalbą mano labai prastam vertimui iš prancūzų kalbos, o kartu daug naktų praleisti bierstubess, kone kassavaitę važinėt į kalnus, vaikščiot į teatrus, koncertus, muziejus, skaityti taip daug, o dar man laiškus rašinėti… Stebėjausi tada jo gabumais, dabar suprantu, kad su genijum gyvenau…

Miunchene B[alys] daug valandų praleisdavo prie alaus šnekėdamas su paprastais darbininkais, mažais biurgeriais – jam su jais buvo įdomu, kaip ir su kalnų piemenimis. Su rašytoju Oskar[u] Marija Graf[u] (irgi buvo milžinas!) jis kalbėdavo mielai, nes tas kilęs iš darbininkų, jo nevaržė. Erichas nuvesdavo jį į inteligentų, menininkų pobūvius, bet prašmatnių restoranų, kavinių, ceremonijų B[alys] nemėgo. Visad liko paprastas, nekentė formų ir pretenzijų. Su Oskaru praleisdavo valandas prie alaus bokalų besiginčydami ir kartais drauge paskandalindami įkaitę (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-03-11).

1923 m. infliacija pasibaigė, jau 5 dolerių nebeužteko. Daug studentų išsikėlė į Šveicariją, Prancūziją. Taip Kazys [Balio Sruogos brolis, studijavęs Berlyne] išvyko baigti studijų į Šveicariją. Aš iš tėvo mokslui negalėjau gauti, nes 1920 m. jis grįžo į Lietuvą iš Ukrainos tik su rankiniu bagažu, visko ten netekęs, Būgius rado nuomininkų nualintus. Dar jam buvo leista dalį žemės parduoti, tai jis galėjo įsigyti reikalingiausią inventorių ir pradėt ūkininkauti. Mūsų Būgiai buvo mažas dvarelis, prieš žemės reformą turėjo 300 ha., beveik 2/3 buvo miškas ir Kamanai (pelkės). Tėvas, nuo pat jaunystės gilus demokratas, su žemės reforma susitaikė, gražiai sugyveno su kaimynais ūkininkavo, naujakūriams padėjo net, ūkininkavo tvarkingai. Į mano mokslą nežiūrėjo rimtai, jo tragedija buvo, kad aš ūkiu nesidomėjau. Motinai mirus 1912 m., neturėjo šeimininkės, vargo. Balys – poetas – jam buvo iš svetimo pasaulio, kaip ir visa mūsų studentiškoji kompanija (gražiausias žmonių-idealistų būrys!).

Dar prisidėjo viena bėda: vokiečiai pyko dėl Klaipėdos ir neleido studijuoti tiems studentams, kurie neturėjo daugiau kaip 4 semestrus. 1923 m. vasaros semestrui pasibaigus dar tikėjomės, kad ir infliacijai pasibaigus galėsim verstis, todėl aš buvau padavus prašymus į keletą universitetų provincijoje, kur būtų pigesnis pragyvenimas, bet niekur nepriėmė. Leido studijuoti Vokietijoje tik tiems, kurie jau pasivarę moksle. Stipendininkai gavo pakeltas stipendijas, galėjo vykti kitur, o aš negalėjau. 1923 m. vasarą susitikom su Baliu Tiuringijoje, tarėmės, kas daryti, abu buvom vienos nuomonės, kad vesti mums dar per anksti, bent vienas turi baigti mokslą. Balys labai rūpinosi mano padėtim, teiraudavosi įvairiuose universitetuose, ar negalėtų manęs priimti. Tik vėliau sužinojom, kad tai buvo vokiečių kerštas už Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos. Todėl buvau priversta likti per žiemą Būgiuose ir laukti Balio baigimo. Jam gi buvo užskaitytas Rusijoje išeitas mokslas ir 1924 m. pradžioje jis gavo diplomą, grįžo į Lietuvą ir mes vedėm (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, 1979-07-18).

1924 metai. Pavasaris–ruduo. Klaipėda.

B. Sruoga, grįžęs į Lietuvą, 1924 m. kovo 22 d. vedė Vandą Daugirdaitę. Vestuvės atšvęstos Būgiuose, netoli Viekšnių, V. Daugirdaitės tėvo sodyboje.

Jaunieji apsigyveno Klaipėdoje. B. Sruoga gavo oficialų pasiūlymą dirbti Lietuvos vyriausybės steigiamo dienraščio Klaipėdos žinios redakcijoje ir jį priėmė.

Apsigyvenome St. Šimkaus vilukėje Kopgaly. Chaosas! Lėbacijos su Šimkum, kun. J. Žilium. Jūra. Vedamųjų rašymas, pilna lankytojų – vasarotojų (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-03-11).

Dažnai ilgai vakarais iki gilios nakties mūsų mažame butely Balys su Šimkum išgerdavo po butelį konjako. Kalbos buvo gyvos, rimtos, jiedu kartą vertė į liet. kalbą J. Baltrušaičio eilėraščius. Vyko projektai, tartasi dėl santykių su vokiečiais, lietuvninkais. Aš dažnai neišlaikydavau, eidavau gult gretimame kambary, stengiausi jų kalbas, ekspromtus, vertimus užrašinėti… Nespėdavau. Po poros valandų miego vyras keldavosi, parašydavo vedamąjį ir – į Klaipėdą… Aš viena šeimininkavau, skaičiau, vaikščiojau, kartais verkiau. Kad taip mažai vyrą temačiau, bet… žinojau, kad tai neesminis dalykas. Daug vaikščiojom kopomis, pajūriu. Buvo poezija, laimė… (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-06-11)

Kol neatšilo ir pradėjo kumpelnikai važiuot, naudotis mūsų maistu ir veranda nakvynei. Iš pradžių priiminėjom garbingus svečius: mano tėvą, kuris Balį pamėgo, abu Balio tėvus, V. Zubovą senjorą ir kt… Paskui užgriuvo draugai – per visą vasarą algos užteko tik juos vaišinant.

Tiesa, dar kovo gale, kai buvo sniego, atvyko brolis Adolfas su žmona ir 3 berniukais, daug gėrimų. Po mano rūpestingai paruoštų pietų nuotaika jau buvo labai pakilusi… Balys rogutėmis nuvežė vaikus į parką. Grįžta didvyris: vaikai pėsti, o rogutės į marias nuvažiavo, parašai parke vokiečių kalba nuplėšti, įvyko kitą dieną Klaipėdoj skandalas. Filosofijos daktaras. Laikraščio redaktorius!!! Žilius, Šimkus, kurie turėjo ryšių su vokiečiais, kažkaip tą istoriją užglostė… (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-06-11)

1924–1940 metai. Kaunas.

1924 m. balandžio mėn. B. Sruoga priėmė universiteto pasiūlymą nuo rudens privatdocento teisėmis pradėti dirbti Humanitarinių mokslų fakultete. Pakvietimo iniciatoriai buvo Vincas Krėvė ir Vaclovas bei Mykolas Biržiškos, pastarasis tuo metu fakulteto dekanas. B. Sruoga ėmė ruoštis dviems habilitacinėms paskaitoms (Literatūros mokslo uždaviniai ir metodai ir Mokslo hipotezės apie rusų bylinų kilmę).

1924 m. rudenį (bene rugsėjo 4 d.) B. Sruoga persikėlė į Kauną ir iš karto įsitraukė į akademinį gyvenimą.

1924 m. – privatdocentas, 1927 m. – docentas, 1932 m. – ekstraordinarinis profesorius.

Skaitė didžiumą rusų literatūros kursų. Pastovūs kursai: rusų tautosaka, senoji rusų literatūra (iki XVII a. pab.), naujoji rusų literatūra (XVIII a. ir XIX a. pirmoji pusė), rusų literatūra XIX a. antroje pusėje). Skaitė Humanitarinių mokslų fakultete naują teatro istorijos discipliną.

1925 m. rugpjūčio 15 d. gimė dukra Dalia.

Pasirodė istorinės dramos Milžino paunksmė (1932), Baisioji naktis, Radvila Perkūnas (1935), alegorinės pjesės vaikams Aitvaras teisėjas (1935), poemėlė Giesmė apie Gediminą (1938) ir kt.

B. Sruoga 1928–1930 m. organizuodavo studentų ekskursijas į Vokietiją. Manė, kad jaunimui svarbu pamatyti pasaulį, pažinti kitų šalių kultūrą, gamtą, žmones, jų gyvenimą, pramogas ir rūpesčius.

B. Sruoga Kaune atnaujino ryšius su Vilkolakiu ir Tautos teatru, 1924–1925 m. sutiko dėstyti Tautos teatro studijoje, kur tuo metu paskaitas skaitė ir A. Sutkus. S. Čiurlionienė-Kymantaitė, V. Dubas, V. Bičiūnas, F. Kirša ir kt. B. Sruoga dėstė estetikos, literatūros ir teatro istorijos dalykus, kuriuos lygiagrečiai skaitė ir Meno mokykloje.

Nuo 1929 m. rudens B. Sruoga nuolatos vadovavo rusų literatūros seminarui, kuriame sykį per savaitę buvo skaitomi ir aptariami studentų parengti pranešimai.

Kitas universitete garsus – teatro seminaras, kurį B. Sruoga įkūrė savo iniciatyva miuncheniškio A. Kutšerio seminaro pavyzdžiu. Tai buvo teatru ir dramaturgija besidominčio akademinio jaunimo ratelis ar klubas, veikęs beveik 34 semestrus (1926–1943).

1938 m. Sruogų šeima pasistatė nuosavą namelį Ramiojoje gatvėje (dabar – Sruogos) (jį suprojektavo jaunas architektas V. Zubovas).

1939 m., atgavus Lietuvai Vilnių, V. Sruogienė gavo Švietimo ministerijos pasiūlymą keltis į Vilnių ir užimti gimnazijos direktorės vietą.

B. Sruoga 1939 m. rašė sumanytą autobiografinį romaną Sanvarta ir užbaigė draminį kūrinį Kazimieras Sapiega.

1939 m. atnaujino darbą Vilniaus universitetas, atkėlus iš Kauno Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetus. B. Sruoga persikėlė gyventi ir dirbti į Vilnių.
Vilnių pasiekė II-ojo Pasaulinio karo banga, į miestą įžengė okupantai vokiečiai.

…o nuo 1924 metų rudens gyvenom Kaune Donelaičio g. T. Naruševičiaus namų salkutėje (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-10-10).

Į Kauną šaukė teatralai (vilkolakininkai), bet gavo kvietimą į universitetą [1924 m. rudenį]. Turbūt pravedė dalyką Krėvė ir Biržiškai. Artimi santykiai su profesorių tėvais rišo mane per 5 generacijas Viekšniuose. Vaclovas buvo vienas iš artimesnių Balio draugų, Mykolas – tuo metu hum. fak. dekanas. Uždėjo Baliui pareigą parašyti habilitacijos darbą. Mus tas net užgavo, bet man aišku: į Balį žiūrėta kaip į enfant terrible, norėjo, kad dar panaudotų savo žinias iš lietuvių tautosakos, dainų poetikos, kol jų nepamiršo, kad nepradėtų blaškytis, o taip pat, kad perdaug į puikybę nesikeltų… Bet jis vis blaškėsi. Vaclovas nuolat su manim tardavosi, kaip sulaikyt jį nuo feljetonų rašymo, kaip įtraukti į literatūros darbą. Jis labai tikėjo juo kaip poetu. Ilgai nieko negalėjom padaryti. Sąžiningai ruošdavosi paskaitoms, vertė teatrui operas ir kt., rašė rusų literatūros istoriją. Bet grožinės literatūros – nieko. Pagaliau jį daugiausia sukaupė darbas prie Milžino paunksmės.

Rašyti istorines dramas jis seniai norėjo. Toks Vilniaus mylėtojas – jis 1918 m. ten gyvendamas ir su Galaune draugaudamas, pažino visus jo kampelius, susižavėjo mūsų praeitimi. Kai aš rašiau Lietuvos istorijos vadovėlį ir atnešdavau namo šaltinius, kartu skaitydavom lotyniškus, vokiškus tekstus, interpretuodavom. Jis taip greit įsigilindavo į epochą, charakterius, įvykius, ko niekad nepasiekdavo istorikai specialistai po ilgų studijų… Man atrodydavo, kad jis kažkaip telepatijos keliu pajausdavo praeities herojus, epochos dvasią. O impulsą pradėt rašyt davė paskelbtasis V. D. [Vytauto Didžiojo] metų konkursas. Buvo įdomu išbandyti savo jėgas, tam laikas pribrendo. Viliojo ir honoraras…, noras įsigyti auto! Vaclovas pasiūlė jam temą (bendrai – apie Vytautą), pirmąją medžiagą, o kai B[alys] įsitraukė į darbą, kildavo klausimų, ir Jonynas, ir Janulaitis, ir aš stengdavomės jam surasti reikalingą medžiagą. Jis skundėsi, kad jam sunku pinti fabulą, kad jis neturįs pakankamai vaizduotės. Bet tai netiesa. Gal istorines dramas ir lengviau rašyti, nes charakteriai bendrais bruožais jau yra, taip pat tikrieji įvykiai padeda vystyti fabulą. Kaip Milžino paunksmė pasirodė, daug kas sakė, kad Sruoga atidarė vartus į Vytauto laikotarpį, atgaivino praeitį. Vaclovas kurstė tą patį padaryti su sekančiais amžiais. Kad tik jo kūriniai būtų plačiau skaityti! Tuomet labai mažai kas susidomėjo. Vien jaunas elitas, keli senieji idealistai. Jam tas buvo skaudu. Kartą pasakė Krėvei – Tave skaito gal 500 žmonių, o mane gal tik 50. Nekalbėsiu jau apie nusivylimą negavus premijos ir lydėjusius pavydą, šmeižtus… Bet dirbo jis nepaprastu įsigilinimu ir visos savo esybės įtempimu. Kančia lydėjo, dažnai ir ekstazė (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-03-11).

Užsimenat apie santykius su savo studijokais, t. y. su Teatro seminaro dalyviais. Apie 100 jų perėjo. Baliui tai buvo antroji šeima. Jis ypač rūpestingai ruošėsi posėdžiams. Juk ten spietėsi pats gabiausias Kauno universiteto jaunimas! Artimiausi jam buvo Jurgis Blekaitis, vienintelis, gavęs universiteto diplomą su pagrindiniu dalyku – teatrologija. Jo pastatymą Musset Mariannos kaprizai (buvo puikus!). Balys sekė būdamas Stutthofe, buvo gavęs laikraščius su recenzijomis apie tai, man rašė iš kaceto. Pas mus kartais susirinkdavo būreliai, ypač 1937–1939 metais. Atsimenu, kartą B[alys] S[ruoga] atėjo namo labai susijaudinęs: vienas iš gabiųjų jo studentų (nesu tikra, ar atsimenu jo pavardę, gal ir nereiktų prisiminti) jam pareiškęs, kad išstojąs iš teatro seminaro ir prašąs daugiau su juo nesisveikinti, nes dėl labai sunkios jo paties ir šeimos (rodos, nebuvo vedęs, tik išlaikęs tėvus) esąs priverstas paimti tarnybą saugume. Studentas žinojo, kad su tokiais ponais vyras mano nesisveikindavo. Labai apgailestavo, sužinojęs, kad tuo pat keliu nuėjęs taip pat gabusis Br. Raila. Bet šis netrukus iš Kauno išvyko, neteko daugiau susitikti (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-07-18).

Ekskursijos į Vakarus? Balys suprato, kad mūsų studentams svarbu pamatyti platesnį pasaulį, Vakarų meną, miestus, gyvenimą. Sumanė suruošti pirmąją didesnę ekskursiją 1928 m. liepos mėn. Rūpinosi, kad kelionė kuo pigiausiai atsieitų studentams, todėl pareikalavo, kad vyktų su savo produktais – lašiniais, kruopomis. Jis nenorėjo ilgai trukti miestuose, vengė rodyt prabangius restoranus (kai kurie dalyviai tuo liko nepatenkinti), daugiausia rūpėjo pavedžiot po muziejus ir duot pajausti gamtos, kalnų grožį. Būdami miestuose eidavom į pigiausias valgyklas, o atsidūrę kalnuose gyvenome kaip tikri turistai: nakvodavom daržinėse, valgį virėm laužuose, po atviru dangum, pripirkę kiek daržovių, svogūnų. Vesdavo jis mus per tikrų alpinistų vietas, kartais, labai pavojingas, bet jo jau gerokai išvaikščiotas, kai jis studijavo Miunchene. Turėjom stiprius batus, lengvus švarkus nuo vėjo, megztinius, kuprines. Taip tais metais išvaikščiojom tarp rododendrų dvi savaites. Prieš išvykstant į ekskursiją Balys reikalavo kiekvieno dalyvio sveikatą patikrinti, vesdavosi į Kauno Įgulos bažnyčios (soboro) bokštą pažiūrėt, ar kam iš aukštos vietos žiūrint į apačią nesvaigsta galva, ar yra Schwindelfrei. Jei kas neišlaikydavo to egzamino, to į ekskursantus nepriimdavo. Kelionės metu vyravo griežta drausmė. Ir aš jai turėjau pasiduoti. Kentėjau, nes kompanijoje vyras su manim beveik nekalbėjo, traktavo mane lygiai su kitais, be jokių privilegijų. Kalnuose, žygiuojant nevalia buvo nė lašo alkoholio paimti. Tik prieš nakvynę galėdavom išgerti Tiroliaus vyno ar kiek alaus. Atsidūrę mieste jau turėjom paleistas vadžias. Tada ekskursijos vadovas kai kurias paneles piktindavo, ypač susitikęs su Oscar[u] Marija Graf[u]. Abu smarkiai įkaušę garsiai kalbėdavo, mostikavo rankomis, bliuznijo… Man tekdavo ne vieną raminti, aiškinti, nes kitos, miesčionkos, nebuvo pratusios prie bohemos. Eidavom pėsti į kalnus, vyras tada absoliutiškai tylėdavo. Jį erzino, jei kas nejaučia kalnų didingumo, tos ypatingos nuotaikos. Man būdavo malonu, kaip kai kur jį širdingai pasitikdavo kalnų piemenys, su kuriais jis susitikdavo būdamas studentu (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-10-10).

Atsimenu, jis vis kalbėdavo, kad mūsų jaunimui reikia pamatyti daugiau pasaulio, Vakarų miestus, muziejus, taip pat ir didingą gamtą. Jis pats labai ilgėjosi kalnų, jam didžiausio įspūdžio paliko Kaukazas, Alpės, kad ir gražios, bet ne tokios didingos ir jau per daug jose žmogaus ranka jaučiama, o Kaukazas žavėjo ir savo grožiu, ir laukine, nepaliesta gamta. Todėl jis pats norėjo dar bent Alpes pamatyti, su ekskursija pigiau, organizavo jas ir šituo sumetimu. Pirmoje ekskursijoje aš dalyvavau, bet pamačiau, kad mūsų biudžetui tai per daug, pagalvojau – jis nuvažiuos, bus jam kūrybai akstinas, o man – tik malonumas. Ir, tikrai, tos ekskursijos davė brandžiausią jo poeziją – Alpėse. Be to, Dalia dar buvo maža, nenorėjau jos palikti pamotės priežiūroje (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-10-26).

Į visas ekskursijas su studentais vykdavom savo lėšomis. Niekad negirdėjau, kad vyras būtų gavęs tam reikalui kokią pašalpą. Nors mes [apie] pinigus mažai tekalbėdavom (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-10-10).

1940–1941 metai. Vilnius.

B. Sruoga Vilniuje skaitė studentams tuos pačius rusų literatūros ir teatro istorijos kursus, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams.

B. Sruogos vadovaujama, universitete pradėjo darbą teatrologijos katedra.

1940 m., Lietuvai tapus Tarybų Sąjungos dalimi, B. Sruoga parašė kantatą Lietuvos keliu, dalyvavo rengiantis lietuvių meno dekadai Maskvoje. Dekadai parengė istorinę dramą, vėliau pavadintą Apyaušrio dalia. Parašė baleto Čičinskas libretą.

1941–1943 metai. Vilnius.

B. Sruoga ne kartą bandytas atleisti iš universiteto. Jam buvo inkriminuojami rusų literatūros dėstymas, literatūrinė veikla 1940–1941 m., daugiausia kantata Lietuvos keliu ir Maskvos dekadai skirti kūriniai.

B. Sruoga vertė S. Benelio poetinę dramą Apsiautalas, baigė rašyti Kazimierą Sapiegą, vaizdelį Užgavėnės bendrabutyje ties Kreivuoju tiltu (1942), moksleivių vakaro – šimtadienio kupletus Aštuntokiški dzinguliukai (1943).

Lietuvoje paskelbta savanorių registracija į lietuviškąjį SS legioną ir įvairias reicho darbo tarnybas, jaunimas slapstėsi kur kas įmanė, prasidėjo suėmimai ir trėmimai į Vokietiją.

Pasklido gandai, kad B. Sruogos pavardė yra suimtinų lietuvių sąrašuose.

1943 m. kovo 16 d. B. Sruogą keletui parų suėmė politinės policijos (Sippo) pareigūnai.

1943 m. uždarytas Vilniaus universitetas.

1943–1945 metai. Štuthofo koncentracijos stovykla. Torūnė.

1943 m. pavasarį lietuvių inteligentų, įkaitų už Lietuvos laisvę, grupė buvo atvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

1943 m. gegužės 31 d. lietuvių inteligentų grupė gavo išimtinę padėtį lageryje – tapo garbės kaliniais.

Štuthofo koncentracijos stovykloje B. Sruoga vokiečių kalba kaip laiškus dukrai Daliai parašė straipsnius Teatro romantika, Tikroviškumas teatro mene.

B. Sruoga parašė komedijas Pagunda, Prancišiuko marškinėliai, Uošvė, Dobilėlis penkialapis; poetinę dramą Pavasario giesmė; straipsnius Apie estetinę ir anestetinę tikrovę, Apie dramaturgijos pradžiodalas.

1945 m. sausio 25 d. prasidėjo lagerio evakuacija.

Evakuavus lagerį, B. Sruoga 2 mėn. praleido Lemborko (Lauenburgo) karo lauko ligoninėje ir Torūnėje, laikinoje stovykloje, kurioje buvę kaliniai praeidavo patikrinimą, kad tarp jų nebūtų pasislėpusių karinių nusikaltėlių ar hitlerininkų agentų. Šioje stovykloje B. Sruoga dirbo pašte ir viršininko kanceliarijoje, kur vertė ir tvarkė raštus.

B. Sruoga parašė laišką draugams ir pažįstamiems (J. Čiurlionytei, J. Bulavui) į Vilnių. Laiške pranešė apie savo išvadavimą, buvimą Torūnėje ir prašė informuoti apie tai universitetą, Rašytojų sąjungą ar kitas valdžios įstaigas, galinčias padėti jam greičiau grįžti į tėvynę.

1945–1947 metai. Pokarinis Vilnius.

LTSR vyriausybės nutarimu į Torūnę buvo pasiųstas specialus lėktuvas, ir juo 1945 m. gegužės 13 d. B. Sruoga buvo pargabentas į Vilnių.

1945 m. birželio pradžioje B. Sruoga buvo priimtas į LTSR rašytojų sąjungą. Jos dėka pirmąją pokario vasarą praleido Birštone gydydamasis.

Grįžęs iš Štuthofo B. Sruoga parašė garsiausią kūrinį – beletrizuotus atsiminimus Dievų miškas.

1945–1946 m. parašė eilėraščių ciklą Giesmės Viešnelei Žydriajai.

1946 m. rugsėjo 28 d. atleistas iš rusų literatūros katedros vedėjo pareigų ir pasilikęs tos pačios katedros profesorium, B. Sruoga rudens semestre skaitė anglų dramaturgijos ir teatro istoriją, XIX a. I pusės Vakarų Europos literatūrą (romantizmą) ir rusų folklorą (rusų eiliuotąjį epą).

1946 m. spalio 1–2 d. vykusiame visuotiniame LTSR rašytojų susirinkime Dievų miškas buvo nepagrįstai įvertintas kaip ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų.

1947 m. balandžio mėn. baigė rašyti dramą Pajūrio kurortas. Rašė dramą Barbora Radvilaitė, kurios nebaigė.

1946–1947 m. žiemą ir pavasarį sudarė stambią Lietuvių liaudies dainų rinktinę, parašė jai platų įvadą ir komentarus.

Vertė N. Nekrasovo eilėraščius, Sakmę apie Igorio žygį.

Paskutinę savo gyvenimo vasarą, apie tris mėnesius (nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 26 d.), B. Sruoga praleido savo namuose Kaune. 

1947 metų spalio 16 d. Balys Sruoga mirė. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Apie rašytoją dar žr. Balys Sruoga, in: https://lt.wikipedia.org/wiki/Balys_Sruogahttps://en.wikipedia.org/wiki/Balys_Sruoga.

Apie rašytojo gyvenimą Vilniuje tarpukariu ir pokariu sukurta dokumentinė apybraiža Vieno buto istorija: Balys Sruoga (filmo režisieriai Jonas Juozapaitis, Daiva Bilinskienė, operatorius – Donatas Buklys, idėjos autorė – literatūrologė dr. Loreta Mačianskaitė, konsultantės: dr. Solveiga Daugirdaitė, dr. Loreta Mačianskaitė) (Vilnius, studija TViP, 2018).

Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2018
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.