Laiškas Valerijai Čiurlionytei, 1916-05-09, [iš Petrapilio – į Voronežą].

Sesutėle Numylėta! / Kodel, kodel nuo tavęs iki šiol nieko

Sesutėle Numylėta!

Kodel, kodel nuo tavęs iki šiol nieko nėra?.. Išvažiavau — ir viskas — tarytum insėdus traukinin jau užmiršai mane… Kodel, kodel nuo tavęs nieko nėra?.. Aš tau jau rašiau keturius laiškelius in Maskvą ir vieną in Voronežą. Juk žadėjai rašyti — kodel gi tokia negera?..

Esu vienas per dienas ir naktis, per akimirksnius ir amžius, per šventes, iškilmes ir purvinas dienas, esu vienas — cha‑cha‑cha — o tu mano mirtinojo ilgėjimos negirdi, nejunti?.. Aš klaidžioju kaip pamišęs per purvyną, per gatves, aš slankioju kaip šešėlis, kaip debesis mažutėlis, kaip lapas rudeninis pageltęs, nuvytęs, blaškausiu, sukuosiu sielvartos verpetuose, vėjas pakyla, viesulas sukelia, mirtinu sielos užšalimu dvelkia, — aš kaip lapas pageltęs, nuvytęs, kur vėjas rudeninis nublokš — ten ir krisiu… Per dienas, naktis, akimirksnius ir amžius vienas klajoju — nejuntu nė gyvenimo, nė būtybės, nei saulės, nei džiaugsmo nepažįstu, esu vienas — tai kodel aš bepročiu būt negaliu?.. Ar ne vis tiek gi kur žengsnį žengt, kurią maldą kalbėti?.. Ar ne vis tiek?..

Vakar ir šiandie man turbūt ne taip skauda, kaip iš karto, kaip tuoj atvažiavus Petrapilin. Iš karto manėsi, kaip aš begyvensiu, kaip aš bebūsiu, o dabar juntu — koks nebus gyvenimas — man vis tiek… Žinau, kiek skausmo nebus manyje, kiek sielvartos nesuteiks būtybė, kiek žai[z]dų neužgaus laiko bėgimas, — viską iškentėsiu, viską pergalėsiu, viską turėsiu iškentėt… Esu dabar vidujiniai kažkaip pusiau gyvas, pusiau miręs, nieko man nebaisu, niekas dabar manęs neužgauna ir niekas netraukia. Ateina kartais kažkokios mintys… Jaučiu, kad tuomet stiklinis blizgančiai — miręs žvilgėsis pradeda degti, jaučiu, kad per išbalusį veidą gyvybės banga perbėga, jaučiu, krūtinėj kažkaip jaukiau pasidaro… Susikvatoju karčiai, begėdiškai — ir vėl žvilgsnis sustingęs, ir vėl veidas varinis sutemos šešėliais gąsdina… Nieko tu man nerašai, nieko… Nevertas aš?.. Kodel gi, o kodel gi?..

Gyvenu sutemoj. Tamsu. Tamsu. Kažkoks chaosas apsupęs pasaulį. Kažkokie sparnai dieną‑naktį kleketuoja‑grūmoja, lydi‑šarvoja mane beklajojantį…

Buvau nuėjęs porį kartų pas Maniuką1Marija Grikinytė.. Net lietuvių kalbos lekciją turėjom. Paskui buvau prikalbėjęs eit Lietuvių vakaran. Buvo. Gal ir turi ji viduje ką nors, bet tai žmogysta dar labai ir labai neužaugusi. Sielai nieko ji duoti negali. Tik tas gal gerai, kad pas ją galiu tylėti kiek noriu ir kaip noriu. Kitur ir tos vienintėlės sav liuosybės neturiu. Užtat ir neinu niekur. Be Šilingo2Stasys Šilingas., kitur niekur niekur nebuvau ir neisiu niekur, ir nenoriu. Pradedu gyvent, kaip gyvenau pernai vasarą. Namie tyliu, gatvėj tyliu, purvynėj juokiuos… Tik čia šalta, labai šalta — negalima nei „на сmрeлку3сmрeлкa ~ rus =strėliukė
Petrograde BS „Ypač mėgo (kaip ir A. Blokas) vadinamąją „Strelką“, siaurą į jūrą įšokusį žemės rėžį, nuolatinę petrogradiečių pasivaikščiojimų ir poilsio vietą“ (žr. Algis Samulionis, Balys Sruoga, 1986, p. 58).
, nei in mišką kur norint važiuoti. Sniegas sninga, šaltas šiaurės vėjas siunta. Prisieina daugiausia kambaryje sėdėti, o gatvėje skubėt, skubėt, skubėt… Skubėt per gatvę, skubėt gyventi, skubėti tylėti…

Pas Maniuką irgi negerai jaučiuos. Jaučiu, kad tai žmogus toli‑toli nuo manęs, kad kažkaip begaliniai svetimas, kad niekados jokios sielos paslapties jai negalėčiau praverti, nei skaudžiausia žaizda pasiskųsti. Pas ją dar labiau juntu, kad esu vienas… be pastogės…

Kartais pradedu galvoti. Pradedu galvoti, kad turiu mokėti vienas gyventi, kad turi taip būti, kad turiu rengties naują gyvenimą tverti (vienuma ir tylėjimos — rengimos prie gyvenimo). Tada savo esimo pasaulyj neturiu kuo pateisint. Juk beprotiškai ilgėties — juk dar maža, чтоб оправдать своё бытиё4~ rus =dar maža, kad būtų galima pateisinti savo būtį. Ir ką aš darysiu, kur aš eisiu, jei man šiandie vis tiek, jei Mirtis ir Būtybė lygiai mane temasina, jei visas šis begalinis pasaulis — vien bep[r]otiškas kalėjimas! —

Universitatėj padaviau prašymą (be Komiteto žinios), kad duotų biletą užrubežin. Žadėjo jokių kliūčių nestatyti. Paskui reikės tik dar duot gradonačelnikui5городничий ~ rus =miesto valdžios pareigūnas, vadovas.. Ten kažin ar gausiu. —

Sesule! Būk tokia gera. Rašyk man, rašyk man! Gausiu nuo Tavęs laišką — juk tai bus man iškilmė, juk tai bus man šventė, pinsiu vainikus, dainuosiu.

Laukiu. Be galo laukiu. Juk žinai, kaip apsidžiaugsiu, kai sulauksiu. Rašyk. Rašyk. — Tebūna tau gera ir lengva. Ir gėles, vien gėles dieną ir naktį sapnuokie! Būk gėlynų Karalaitė.

Bučiuoju Tave.
Tavo Bolytis
9/V — 16

Kloniokis Močiutei (Voronežo)6Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė..



KOMENTARAI

1 Marija Grikinytė.
2 Stasys Šilingas.
3 сmрeлкa ~ rus =strėliukė
Petrograde BS „Ypač mėgo (kaip ir A. Blokas) vadinamąją „Strelką“, siaurą į jūrą įšokusį žemės rėžį, nuolatinę petrogradiečių pasivaikščiojimų ir poilsio vietą“ (žr. Algis Samulionis, Balys Sruoga, 1986, p. 58).
4 ~ rus =dar maža, kad būtų galima pateisinti savo būtį.
5 городничий ~ rus =miesto valdžios pareigūnas, vadovas.
6 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2020
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.