Laiškas Valerijai Čiurlionytei, [1916-05-16], [iš Petrogrado – į Maskvą].

Rytoj kvotimas

Rytoj kvotimas.

Niekados dar taip keistai nesijaučiau prieš kvotimą… Kažin — kažin —

Šiandie vėl apskelbta, kad studentus vėl ima. Manęs dar nesiekia. Bet ateinanti eilė jau mano. Pasporto, rodos, kad negausiu, dar galutinai nežinau.

Šiandie buvau universitatėj. Vakar atėjo paliepimas, kad niekam nebeišduoti bilietų užrubežin. Bet mano paduota seniau ir išsiųsta in tolimesnes instancijas — gal, gal per kokią nors nelaimę ar neapsižiūrėjimą, gal dar ir išduos.

Bet, žinai, jei ir nei[š]važiuočiau užrubežin, — tai manęs vis tiek nepaims kariaut. Užtenka prieš žiūrėjimą porį nakčių nemiegot, kad vargiai bevaikščiočiau. O tat gal ir gerai. Gausiu paliuosavimą — niekados tarnaut nebereikės.

Bet dar nieko, nieko nežinau… Ūpas kažkoksai nepaprastai kvailas ir sunkus. Trečia diena nuo tavęs negaunu jokios žinios — ir vėl nežinau, kas su tavim ir ką manyt… Kodel, kodel tu taip maža rašai?.. Velei nežinau, in kur tau rašyti ir ar gavai bent vieną mano laišką.

Rytdiena mano gyvenime turi daug ką nusverti, o aš šiandie nieko nejaučiu, kažkaip nepaprastai kvaila, liūdesys kažkoks visai neprotingas ir ilgėjimos, kokio aš visuomet nenorėdavau.

Pas mane šiandie visą dieną saulė šviečia. Kiaurai nuo anksto, nuo ryto iki sutemai.

Aš sėdžiu už knygos ir kalu, ir kalu… Morfologija, semasiologija, fonetika и прочая, и прочая ерунда1 ~ rus =ir kiti, ir kiti niekai.… —

Eisiu in bažnyčią gegužinėms pamaldoms.

Melstisi, melstisi noriu…

Noriu, kad Tu palaimintum, noriu, kad nors sapne išvysčiau, kad nors mano malda vakarinė tave pasiektų…

Jei tavo užsidegusiose akyse sužibės netyčia nykusi rasužė, žinok, kad mano malda tave pasiekė, žinok, kad aš klūpiu susigūžęs, susigriaužęs ir išsiilgusia širdžia naujų žaizdų laukiu, — laimink tada mane, laimink ir melskies už mane…

В моем пути поет метель… Моя душа — еe свирeль…2~ rus =Mano kelyje dainuoja pūga… / Mano siela – jos dūdelė!
BS iš atminties cituoja kelias eilutes iš poeto simbolisto Jurgio Baltrušaičio eilėraščio „Elegija“ ([Как дымный вечер, скорбен я...]), žr. Юргис Балтрушайтис, „Дерево в огне“, Вильнюс: Vaga, 1969, p. 149.

— — — — —

Melskies tada už mane!

— — — —

Sesutėle, kodel gi, kodel gi tu man nerašai?

Jei nori, kad ties mano kalėjimu būtų vis Saulėtas rytas, — tat siųskie Savo Saulės Spindulius.

Rašyk, Sesut.

O aš pasimelsiu už tave. Aš moku melsties. Nors ir skauda.

Melsiuos.

Tav[o] Bolytis.


KOMENTARAI

1 ~ rus =ir kiti, ir kiti niekai.
2 ~ rus =Mano kelyje dainuoja pūga… / Mano siela – jos dūdelė!
BS iš atminties cituoja kelias eilutes iš poeto simbolisto Jurgio Baltrušaičio eilėraščio „Elegija“ ([Как дымный вечер, скорбен я...]), žr. Юргис Балтрушайтис, „Дерево в огне“, Вильнюс: Vaga, 1969, p. 149.
Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2020
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.