Laiškas Valerijai Čiurlionytei, [1917-06-22], [iš Sočio – į Iskorostį].

Kaip senai, kaip senai tavo žodį begirdėjau…

Kaip senai, kaip senai tavo žodį begirdėjau…

O vakar buvau toli kalnuos. Ir svečiuos pas vieną žmogiuką — kalnietį. Pavaišino jis mane arbata, vyšnėmis, virtiniais iš vyšnių. Pasitroškome taip nuoširdžiai, kad aš senai tokio žodžio negirdėjau. Išeinant priskynė jisai man rožių, gvazdikų ir tokių kvepiančių mėtų, kad nuo jų visas manas kambariūkštis pakvipo.

Matai čia tuos kalnus. Aš jau buvau pasiryžęs šiandie juosna išeiti, bet lietus lyja ir mano sandraugas, latras toksai, be sekmadienio neina. Tai niekis, šiuo tarpu apeisiu aš Sočį visą, apyl[i]nkes. Paskui gi juk nueisiu ir dar toliau negu Krasnaja Poliana. Tik bėda — niekur negaunu kinžalo pirkti, o be jo truputį nesmagu vaikščiot vienam toli į kalnus. Sądraugų gi savo klajojimams neturiu.



KOMENTARAI

Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2020
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.