Laiškas Valerijai Čiurlionytei, 1917-05-07 ir 08, [iš Sočio – į Voronežą].

Tai ko gi aš dabar laukiu?

Tai ko gi aš dabar laukiu?

Ko gi aš rymau ir žiūriu in tą tolumą? — — — Ar ne juokinga?

Ir ko gi aš laukiu?

O laukiu, kas minutę, kas mirksnį žvelgiu pro langą į tolumą — — — O laukiu kažko, kažko, širdis alpsta, ilgis — —

Aš nežinau, kodel taip —

Tik man ilgu, kažkaip be galo ilgu, ilgu — —

Aš nemoku Tau, Sesute, pasakyti, pasiskųsti, bet jei tu pamatytum mano akis ir mano veidą, užtektų tau ir mažo mirksnio, kad pajusti, kokia liepsna krūtinėj mano — —

Šiandie man ir fiziškai krūtinė skauda — kažkaip visą dieną nepaprastai liūdna man buvo. Buvau ant kalno ir rėkiau, kiek tik galėjau, kol pradėjo krūtinė skaudėti — —

Ir dabar vėlei nežinau, kur besidėti — —

Kažkodel buvau jau tikras, kad vakar nuo tavęs jau gausiu laišką — ir „nieko“ — Šiandie šventė, šiandie aš ir klausti bijau, jei dar kartą gausiu tą „nieko nėra“, tai iš tikro, kaip aš begyvensiu? — — —

Mano kambariūkštis toks mažiutis, bet jame, rodos, tiek daug vietos, man baisu erdvumo, ot, kad jisai būtų toksai, kad vienas alsavimas — ir visas oras, ir alsuot daugiau nebereikėtų, kad jis būtų toks siauras ir ankštas, kad jame prasidėtų kitas gyvenimas, kad jis būtų — — — kaip karstas — — —

Toluma — Tolybė — —

Žiūriu į tolumą — —

Nebegrįš akysna tie spinduliai, kur paskendo tolybėj, ir ta ugnis nebegrįš krūtinėn, kuria aš ilgas valandas alsuoju, ir drebu visas kaip rudas rudens lapas — —

Gal tai ir neprotinga, Sesute, kad aš tik apie [tai] tekalbu, vien tik skųsties temoku — — Bet ką aš padarysiu, ką gi aš padarysiu! — —

Ir kas dieną daros skaudžiau ir skaudžiau — — Jei ir toliau taip bus — tai ir kambaryj nakčia rėkti pradėsiu — — Dabar dar tik kalnuos terėkiu — —

Sesute, Sesute, nejaugi tu nejunti, kaip aš pasiilgau tavęs! —

Jau, Dievui dėkui, prasideda nakčia nemigos, gal ir daugiau bus — — —

Retkarčiais sužiba mintis, kad aš gyventi pradėsiu, bet dažniausiai — tai slegia viena vienintėlė godonė — kad aš nuolatos sistematingai mirštu — — Mintys kokios kvailos visą laiką — — Kad visą laiką tik ir tetyliu — pat savaime ateina mintys — Dievas Tėvas jas žino — — O galvoti — nėra tiek valios, nėra tiek jėgų, kad valią intempti — —

Šiandie saulė buvo tiktai iš ryto, o dabar tamsu ir nyku, ir būčiau labai laimingas, jei padūkti galėčiau —

Garbinu vakarą, garbinu tamsą — tegu mano gyvenimas bus vakaras ir tamsa — —
_____________

7/V — 17

Šiandie lietus lyja. Rytą buvo truputį giedru — buvau pas mares, rėkiau. Dabar sėdžiu namie. Galva skauda, ir krūtinė skauda, ir verkti taip noris —

Ar eit man šiandie in paštą?

Ne, turbūt neisiu. Nueisiu rytoj, ir rytoj aš turiu būtinai gauti, aš turiu gauti nuo tavęs laišką, nes aš kitaip gyventi negaliu —

Gulsiu ir gulėsiu iki rytojui — — — —
____________________

Tegu taip būna.

O tu ar atsiminsi mane kada? —

Bolyt[is]
8/V — 17


KOMENTARAI

Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2020
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.