Atvirlaiškis Valerijai Čiurlionytei, 1917-05-11, [iš Sočio – į Iskorostį].

Čionai be juoko padūkti galima.

Čionai be juoko padūkti galima.

Jau kiek dienų, kaip lietus ir lietus, ir lietus. Šiandie irgi lyja (ir pernakt lijo). Juk didesnio idiotizmo ir būt negali. Šlapia visur, purvina, maknota, drėgna. — — — Sėdžiu visą laiką namie, o galva kad skauda! Taip tai nelabai, bet kai pasijudinu, tai, rodos, kas plaktuku daužo ir sudaužys. Gal kad nebūt lietaus, gal ir galva neskaudėt, gal ir ūpas būtų geresnis. Bet dabar nors pasiusk savo šuniškoj būdoj. — — — Tu nepyk, sesut, ant manęs, kad aš vakar tau tokį žiaurų laišką parašiau. Man buvo labai labai skauda. — — — Bet aš manau, kad laiškai dar nesuspėjo ateit in mane, kad jie labai ilgai eina, o tu juk buvai visuomet del manęs gera. — — Bet kas man daryti — lietus lyja, o galva man taip skauda.

Namie sėdėti — tai kaipgi man namie sėdėti tiek dienų ir nakčių, o eiti — ir kur aš galiu eiti? Velnias žino, kas čia per gyvenimas — —

Tu atleisk man — —

Na, gerai, atsisėsiu kertėj ir sėdėsiu — pažiūrėsiu, kas iš to išeis. — —

Bol[ytis]
11/V — 1[7]


KOMENTARAI

Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2020
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.