Atvirlaiškis Valerijai Čiurlionytei, [1917-05-19], [iš Sočio – į Voronežą].

Žinai, žinai. — — Čia ir lotosas auga.

Žinai, žinai. — — Čia ir lotosas auga. Tik dar nežydi, dar žiedus krauna. Greit turbūt pražydės. Yra toks didelis‑didelis senas apleistas sodas. Tame sode yra prūdas, o tame prūde iš vandens žiūri baltos ir raudonos lelijos ir tame sode lotosas auga. Skinti neleidžia. Bet lotoso vis tiek eisiu vogti. Bet lotoso žiedus vis tiek deginsiu ir marėsna pelenus bersiu. — Antra naktis sapnuoju pavasario potvynį. Tiltai nunešti, pievos, laukai užlieta, keliai išplauti. Aš raitas jojau vandeniu ir plaukiau. Turbūt tai geras ženklas. Turbūt. — — Aš jau žinau, kad rytoj grįždamas [n]a[m]o šnekėsiu: „Taip yra“. Aš žinau jau. Smėlio dar negavau, bet ir rožių dar nesudeginau. Tegu dar ties mano galva pažydi. Tegu dar aš Tavo radastomis paalsuosiu. Laukų tylybės ir melsvos ūkanos pasaką!

Bal[ytis]
19/V —


KOMENTARAI

Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2020
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.