Laiškas Valerijai Čiurlionytei, 1917-06-04, [iš Sočio – į Iskorostį].

Labas rytas‑rytmetėlis!

Labas rytas‑rytmetėlis!

Visą naktį naktužėlę prasėdėjau‑prasišlaisčiau pagal jūrą motinėlę ir sode vabaliukų žibuoklių bangose.

Kad tu žinotum, kokios naktys čionai!

Sutema sutemėlė, marėse ūkanos, vanduo debesingas ir tviska (mėnulio nėra), bangos‑bangutės, tokios tylios, tokios grakščios, taip meilingai krantelį bučiuoja.

Ir tylu‑tylu. Visai kaip kalnų tyla.

Visai kaip kalnų vakaras ir naktis.

Ir žvaigždžių tiek pat daug, o gal ir dar daugiau. Guliu ant marių kranto, žiūriu aukštyn ir buriu žvaigždėmis.

Nakties tylybė! Nakties šventė!

O tu rašai, kad aš tavęs dar neatsimenu!

Tik gal viena negerai, kad aš per daug vaikštau, bet jau amen, jau sėdėt nebegaliu.

Toksai gražus rytas, tiek daug Saulės — tai ar aš galiu nemylėti pasaulio, ar aš galiu nesijuokt ir nedainuoti?

Šiandie Sekmadienis. Šventė. Aš švęsiu. Tuojau einu marių pakrančiu toli‑toli, ties aukštu kalnu. Ten po bangutes paplaukysiu.

Tegu ir Tau šiandie būna šventė — šventė Saulės.

Kai ineisi darželin — te visos gėlės prasišypsos!

Buč[i]u[o]ju.

Balyt[i]s
4/VI 17


KOMENTARAI

Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2020
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.