Laiškas Valerijai Čiurlionytei, [iki 1916-08-23], [Petrogradas].

Miserere

Miserere


I


Garbinkit, broliai, dienas, liuosas nuo šventvagystės, šventvagystės neliestas dienas, broliai, tegarbinkit…

— — — —

Mus pašaukė pasaulin mirštantis Balsas ir jojo mirimo valanda užnuodijo maldas mūsų…

— — — —

Užtat mes, ištremtieji, mirštame ir mirštame kiekvienoj maldoj mūsų, o Mirimo paslapties vis nepalytime…

— — — —

Jei aš apsvaigau gegužiui gimstant, tai kam jūs, broliai, mylite mane?..

— — — —

O jei nemylėdami mane lydite, tai kam jūs svaigstate mano apjakimu?..

— — — —

Aš daug klajojau, aš daug meldžiausiu, o dabar aš neregis, nes manyje gimė naktis, naktis — bedugnė, nes tojoj bedugnėj apgaubs mane Amžinybė…

— — — —

Apvyliau aš gyvenimą, apvyliau aš brolius mano ir seseris ir dabar keliu paskutinę taurę nuodų maldos mano…

— — — —

Klaupkitės, broliai, prieš gimstančiojo Balso palaiminimą ir rankas tieskite in Dangų — nemylėkite manęs…

— — — —

Mūsų širdys nežino, ko ilgis, mūsų siela junta daugel dausų, o mes patys — tik varpa be grūdų…

— — — —

Laimingesni už palaimintus, liūdnesni už mirštančius, mes tik sieliai mažučiai‑mažutėliai begalinėse marėse…

— — — —

Garbinkit, broliai, dienas, liuosas nuo šventvagystės, šventvagystės neliestas dienas, broliai, tegarbinkit…

— — — —


II


Uždariau langines, užleidžiau užlaidas, ir dabar aš vienas, ir dabar joks svetys nebeatlankys manęs…

— — — —

Mano svečiai — spindulėliai, spindulėliai…

— — — —

Šneku su jais aš ir tyliu su jais, o skundžianties man jie myli mane…

— — — —

Skundos nurimę, žaizdos numirę, židinė užgesus — stoviu ant krašto bedugnės, čiaupiasi lūpos, skečiasi akys — esu vienas ir joks svetys dabar nebeatlankys manęs…

— — — —

Du jaunu žiedu po mano kojų — atnešė man juodu grakštus šypsojimos, kai aš supau Baltąją Gulbę mažutėj vygėj — ir dabar po mano kojų du jaunu žiedu — aš Viešpatis…

— — — —

Nebijau aš klaikumos — aš saulė tarp saulių — aš šešėlis tarp šešėlių — aš Viešpatis…

— — — —

Aš dar tas pats — aš dar vakar vakarą rinkau žibučių puokščių puokštes ir deginau jas, sukūręs didų laužą vidury girios, kaip šiandie deginu sielvartoje savo žaizdas prie bedugnės krašto…

— — — —

O, būkite palaiminti, kurie prakeikė palaiminimą, kurie krisdami bedugnėn tyčiojas iš jos, būkite palaiminti visi, visi — mirties valandoj Amžiną Atilsį jums…

— — — —

Glūdu — glūdu… Klausaus klaikumos, klausaus bedugnės… Alsuot nustoju — klūpu po kryžium — manyje daug paslapčių — uždariau langines, užleidžiau užlaidas ir dabar joks svetys nebeatlankys manęs…

— — — —


III


Kuomet aš pajutau žengimą Sparnuoto Sargo, tai kas jūs man… Kuomet aš sukniubau po kryžium purvinas ir bemirštąs — tai kas aš jums…

— — — —

Aš retai kada jus tesuprasdavau, jūs retai kada mane tepriimdavot, dabar mes visi lygūs: aš kvieslys, jūs palydovai…

— — — —

Ateis, ateis toji karalystė, kuomet nebebus nė pateptųjų, nė palaimintųjų, kuomet mes visi pranašais tapsime: tykūs, tykūs šaltinėliai — jie alsuoja — nieks neboja — vien tik kartais plienas trupa, kai pakanda sultys jų…

— — — —

Broliai, aš kviečiu jus…

— — — —

Ne tik mes nusidėję — mūsų šešėliai ir nuodėmingi — stūkso Golgota ant kiekvieno kryžkelio, o po ja magdalenų minių‑minios…

— — — —

Mes nenumirę — mes tik negyvi…

— — — —

Ateis, ateis, broliai, toji karalystė, kuomet siela, Golgotą pažinus, žaizdas spinduliais užgydys, kuomet numirs mumyse kareiviai ir mes stosime karžygiais…

— — — —


IV


Iš šaltinių, iš tyliausių, Kur alsavimai nedrumsčia, Kur švitrėjimai nesiekia, Kur neskęsta spinduliai,
Pasisemsiu taurę sulčių — sielą girdysiu per naktį, kol aušros ugnim kraujuota girta siela degt neims…

— — — —

Ugnyje užgimęs veltui ieškau laužo… Saulė toli… Jei krisiu staiga bedugnėn — ir žvilgsniu nieks nepaseks…
Laužas toli… Ugnys toli… Žvaigždės mirė… Miršta Saulė… Ė, palaimints prakeikimas! Ė, palaiminta naktis!

— — — —

Aš žinau — palaimins amžiai ir išguitus, ir klajūnus, ir kur girdo nuodais aklą, ir kur drumsčia šaltinius…
Susisups verpetai sieloj, Susiburs pašėlę volai — […]1Eilėraščių ciklo „Miserere“ [~ lot =„Gailestingumas“], įtraukto į rinkinį Saulė ir smiltys, pirminis variantas, šiek tiek taisytas pieštuku ir parkeriu (juodu rašalu) BS ranka.

Rankraštis nepilnas, trūksta toliau sekusios teksto dalies:

[…]
ir prieš saulę kils šešėliai,
ir Golgotos sūnūs kils!
– – – – – – – –

Sultims žemės girta siela
degs aušros ugnim kraujuota…
Kils verpetai… Kelsis marės…
Ė, palaimints, kurs negims!..

Kryžius man – jums, broliai, dalgis…
Varpos lauke… Mes – šešėly…
Daug žinių atneš rytojus,
O mus viena tik telies!
– – – – – – – –

Galutinį variantą žr. in: BSR, t. 1: Poezija, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 92–98.

Eilėraščių ciklo rašymo ir leidimo istoriją žr. Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Ibid., p. 742–743.


KOMENTARAI

1 Eilėraščių ciklo „Miserere“ [~ lot =„Gailestingumas“], įtraukto į rinkinį Saulė ir smiltys, pirminis variantas, šiek tiek taisytas pieštuku ir parkeriu (juodu rašalu) BS ranka.

Rankraštis nepilnas, trūksta toliau sekusios teksto dalies:

[…]
ir prieš saulę kils šešėliai,
ir Golgotos sūnūs kils!
– – – – – – – –

Sultims žemės girta siela
degs aušros ugnim kraujuota…
Kils verpetai… Kelsis marės…
Ė, palaimints, kurs negims!..

Kryžius man – jums, broliai, dalgis…
Varpos lauke… Mes – šešėly…
Daug žinių atneš rytojus,
O mus viena tik telies!
– – – – – – – –

Galutinį variantą žr. in: BSR, t. 1: Poezija, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 92–98.

Eilėraščių ciklo rašymo ir leidimo istoriją žr. Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Ibid., p. 742–743.
Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2020
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.