Atvirukas Juozapui Sruogai, [1923-04-22], [iš Garmiš-Partenkiršeno – į Berlyną].

Kaip aišku, pakeliui su Janilioniu susipykom.

Kaip aišku, pakeliui su Janilioniu1Antanas Janulionis, veterinarijos gydytojas. susipykom. Aš2Balys Sruoga (1896–1947), Miuncheno Liudviko ir Maksimiliano universiteto Vokietijoje slavų filologijos, meno ir vokiečių literatūros istorijos studentas. atsikėliau 5 val. rytą, jis be 7 atsisakė keltis. Paskui dar panašių dalykų buvo, nors ištisas dvi dieni nė vieno papiroso nerūkėm ir — be limonado — nieko negėrėm. Persiverčiau per kalną, palikęs Janilionį, ir jau per pačią peklą nusileidžiau. Tiek buvo saulės, tiek spindėjo sniegas, kad išsitryniau veidą ir akis taukais, apisukiau galvą šlapiu abrūsu — ir bijau, kad smagenų uždegimo nebūt. Vienais marškiniais įsikasiau į sniegą ir laukiau debesėlio, bet jis, žinoma, neužėjo. Dar daug neregėtų gražybių — Balys.



KOMENTARAI

1 Antanas Janulionis, veterinarijos gydytojas.
2 Balys Sruoga (1896–1947), Miuncheno Liudviko ir Maksimiliano universiteto Vokietijoje slavų filologijos, meno ir vokiečių literatūros istorijos studentas.
Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2020
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.