Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1921, Kaunas

Kad neverktum kaip liepelė

Kad neverktum kaip liepelė Šalia kelio — Aš dainuoju tau dainelę, Kad nevystum kaip gėlelė Prie takelio.
Prasivėręs mažą langą, prie langelio — Prie langelio kaip smūtkelis. Nors krūtinė skauda gelia, Nors nurimti — nėra kelio, Nors žinau, kad nemiegosiu — Kiaurą naktį praraudosiu Ir pavilgo nežinosiu — Aš dainuoju Tau dainelę, Kad neverktum kaip liepelė Šalia kelio.1BS eilėraščio „[Kad neverktum kaip liepelė]“, neįėjusio į poezijos rinkinius, ankstyvas variantas; vėliausią redakciją ir teksto istoriją žr. in: BSR 1, p. 264, 795.

Ne aukso raidėmis, tik jauna ugnimi ir gėlos aimana inrašysiu sielon mano tuos tavo žodžius, kur tu aukštybių ilgiesi! Kai aš pasižiūriu aplinkui pakalnėn — po ilgesio ežerus, išguitosios sielos ašaromis spindinčius[,] — juokiuosiu — juokiuosiu iš gelmių sielos mano — tebus pavadinta beprotybe — gėla, prisikėlimo šaukianti!..

Ar aš žinau[,] kur aš eisiu! Ar aš žinau, kam aš esu! Ar aš žinau, kas padaryti, kad taip skaudu nebūtų!

Kaip drėgnas kirminas[,] prilipęs prie žemės[,] — žiūriu — ir nepažįstu — žemės, mano motinos šaltosios! Nereikia ašarų, nereikia skųstis — te niekas ištremtinio skausmo negirdės! Te niekas niekas prie sielos neprisilies!

Į aukštybes, į aukštybes!

Kur bepročių saulė skrajoja!

Kur žmogiško džiaugsmo ir atminimas numiršta! Ir tirpstančiu aidu kvatojas — širdy — laukuose — tyruose —

Cha — cha — cha!

Žemės prisiglausdamas seku tavo slenkantį šešėlį! Gėloj apsiverkdamas sapną nebūtąjį mėlyną genuosiu! Ir kaip šešėlis tirpdamas verkiu vienišas vienas! „Paskui pilki dūmai apklojo jas… Ilgai… ilgai…“

Palaiminčiau skausmą ir prakeikimą, palaiminčiau klonius ir pakalnes[,] ir vilnis[,] ašaromis pasruvusias[,] — bet kur tas bangų takelis, kur nerias neklysdamas, kur gyvas nemirdamas, kurs gaivina neščiūdamas! Ieškau ir šaukiu, ir prisiglausdamas žemės niūniuoju —

Ar neapleisi? Ar neapleisi?

Viešpatie! Kam aš esu žmogus, kurs gali galvoti, jausti ir kentėti, ir kaip ąžuolo padžiūvusios šakos lapas merdėti!

„Per tave mačiau viršūnes. Jos buvo aukštos ir tokios‑tokios saulėtos!“ O kad aš[,] drėgnas žemės kirminas[,] galėčiau nors šešėlį sieloje turėti to, ką Tu liūliuoji!

Bijau pažvelgti į dangų. Bijau ir tyloj užsimiršti…

Ak, kodel taip liūdna!

— — — — —


Vyšnios glaudžiasi palangėj Kaip šešėliai balzgani… Ir pavasario padange Nuo saulaitės atsidangę Spinduliai, žiedai, sapnai Ir mergautini takai — Tik vainikais nešini.
Liaunas vėjas pasikels Po šakas, po žiedus šviesius — Lengvos rankos burtais tiesis[,] Širdys, stygos burtais liesis — Besiilgint šauks, prikels…
Vėjas keldamos sapnuos Veidą, kūną išbučiuos, Apsvaiginęs spinduliuos Išbučiuos širpuliuos — Numyluos — nuliūliuos — —
Vos tik vakaras ateis[,] Vyšnios kvepmenas paskleis Po darželį palangiais
Ir pavasario dangus Tai priglaus, apgaubs meilus, Tai sapnuos vėl atsidus…2BS eilėraščio „Kaip vyšnios baltos“, įtraukto į poezijos rinkinį „Dievų takais“, ankstyvas variantas dar be pavadinimo; vėliausią redakciją ir teksto istoriją žr. in: Ibid., p. 197, 783.

— — — — — —



KOMENTARAI

1 BS eilėraščio „[Kad neverktum kaip liepelė]“, neįėjusio į poezijos rinkinius, ankstyvas variantas; vėliausią redakciją ir teksto istoriją žr. in: BSR 1, p. 264, 795.
2 BS eilėraščio „Kaip vyšnios baltos“, įtraukto į poezijos rinkinį „Dievų takais“, ankstyvas variantas dar be pavadinimo; vėliausią redakciją ir teksto istoriją žr. in: Ibid., p. 197, 783.
Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2020
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.