Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1922 m. pradžia, iš Miuncheno – į Berlyną

Vanduk, meiluži mano, šiandie[,] matai[…]

Vanduk, meiluži mano, šiandie[,] matai[,] plunksna rašau, vadinas[,] sėdžiu prie stalo, nors ir šiandie dar nėra taip, kaip reikia, nors ir šiandie dar daug ko daugiau reikėtų. Vakar vakarą gavau iš tavęs laiškutį, jis toks geras, ir man taip gera pasidarė. Tu nepyk, kad aš tau paskutinį laišką[,] tokį liūdną[,] parašiau, bet kai žmogus gali ir šiek tiek šilimos turi, tai kažkaip visa kitaip atrodo ir daros labai liūdna.

Kažkodel šiąnakt baisiai maža temiegojau, negalėjau užmigti, tai dabar prie stalo akys merkiasi ir rankos dreba. Bet aš laikausiu ir gana, nenoriu apsileisti ir galutinai išglebti. Tu nepyk, aš tau dabar daug nerašysiu, aš tik norėjau tau pasakyti, kad tavo laiškelis toks geras ir kad aš jau atsikėliau ir nebenoriu gulti, ir kad man akys labai merkias. Jei stipras būsiu, tai šiandie vėliau gal vėl parašysiu, o gal ir rytoj – palauksiu – aš daug noriu tau parašyti ir pasakyti, tik šiandie[,] matai[,] truputį įkaušęs.

Bet tu[,] Vanduk[,] tiktai būk gerutė ir mylėk mane.

Vanduk, meiluži mano!
Bučiuoju Tave visą
Boliuk.


KOMENTARAI

Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2020
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.