Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, 1922-08-06, iš Bavarijos – į Berlyną

Mielas Vandukai[,] aš vėlei kalnuose – aukštai ir toli.

Mielas Vandukai[,] aš vėlei kalnuose1Balys Sruoga su bičiuliu Faustu Kirša rengėsi kopti į 1 651 metrų aukščio Kreuzeck kalną Wetterstein kalnų grandinėje Bavarijoje. – aukštai ir toli. 5 val. rytą Tu dar turbūt tebemiegi ir jaust nejunti – kad aš taip toli tau dūmoju! Dar saulelės nesimato, bet jau daug kas susikėlo, tik mano kompanionas baisiai durnas – niekaip negaliu prikelt.

Šiandie dar tokia didelė kelionė, dar ant tokios aukštos viršūnės keltis ir dar šiandie grįžt į Miuncheną – nėr blogesnio daikto, kaip su durnu kompanionu iškeliauti. Trauk jį galas.

O aš jau nebeatsimenu nei dienų, nei mėnesio skaitliaus, rodos, kad šiandie sekmadienis – ar dar užtiks Tave šis laiškelis Lietuvoj[,] ar gal jau būsi išvažiavus į Berlyną?

Jau penkios su puse valandos, kaip lipu ant šio bjaurybės kalno2Kalbama apie Alpspitze – 2 628 metrų aukščio kalną Bavarijoje. Vėliau Balys Sruoga šiame atvirlaiškyje abstrakčiai nurodytas kelionės vietas konkretino: „Buvom Kreuzeck, kėlėmės į Alpspitz. Bet Kreuzecke nakvot taip šalta, kad ten iškentę porą nakčių daugiau pasilikt drąsos nebeturėjom. Tai nusiritom į apačią ir atsidūrėm Oberammergau. Čia apsistojom kiek „šilčiau“ – turim net kūrenamą kambarį. Iš ryto ropojam į kalnus, vakare vėl drožiam atgal“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Bavarijos – į Būgius, 1922-08-10, in: LLTI BR, f. 53, b. 659, l. 1v). ir vis negaliu užlipti. Jau nebetoli – beliko kokia valanda beeiti, bet ką gi kad negaliu toliau – tokia padūkus saulė, taip kepina, sniego tiek daug ir taip jis padūkusiai blizga, aš visai nebegaliu žiūrėti. Jei toliau eičiau – galėčiau visai apakti. Ir dabar dar nežinau, kuo gali baigtis.

Aš dar neregėjau tokios beprotiškos šviesos. Dabar esu 2400 metrų aukštumoj visai vienas – pamečiau kompanioną.

Reginiai savo išdidumu net žiaurūs, o aš laukiu[,] sulaukt negaliu debesėlio, kad galėčiau akis atverti.

Reikės leistis žemyn[.]

Turbūt jau sudegiau saulėj. Vienmarškinis įsikasiau į sniegą ir meldžiaus debesėlio – jis neužėjo! Išsitryniau veidą ir akis lašiniais, ant galvos užsirišau sniego prisikrovęs abrūsą ir persiverčiau per viršūnę! Ir nusileidžiau keliais, kur nieks nevaikšto.

Visas kūnas dega, o aš apsvaigęs nuo saulės ir įspūdžių: tiek įstabaus, tiek nepaprasto regėjau!

Ką aš duočiau, kad tu tai regėtai, kad tu taip saule ir aukštybėmis apsvaigtai.

Tiek žiaurių, pašėlusių įspūdžių aš nesu nuo Kaukazo laikų pergyvenęs! Ar pražydo tau šiandie nors spindulėlis saulužės[,] Vandukai mano mylimas?

O aš juo aukščiau buvau, juo daugiau saulės ir platybės mačiau – juo daugiau tave dainavau.

Bučiuoju tave[,] Vandukėli mylimas!

Tavo Baliukas


KOMENTARAI

1 Balys Sruoga su bičiuliu Faustu Kirša rengėsi kopti į 1 651 metrų aukščio Kreuzeck kalną Wetterstein kalnų grandinėje Bavarijoje.
2 Kalbama apie Alpspitze – 2 628 metrų aukščio kalną Bavarijoje. Vėliau Balys Sruoga šiame atvirlaiškyje abstrakčiai nurodytas kelionės vietas konkretino: „Buvom Kreuzeck, kėlėmės į Alpspitz. Bet Kreuzecke nakvot taip šalta, kad ten iškentę porą nakčių daugiau pasilikt drąsos nebeturėjom. Tai nusiritom į apačią ir atsidūrėm Oberammergau. Čia apsistojom kiek „šilčiau“ – turim net kūrenamą kambarį. Iš ryto ropojam į kalnus, vakare vėl drožiam atgal“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Bavarijos – į Būgius, 1922-08-10, in: LLTI BR, f. 53, b. 659, l. 1v).
Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2021
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.