Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, 1923-04-23, iš Miuncheno – į Būgius

Aš jau grįžau į Miuncheną – o iš tavęs laiškelio – jokio.

Aš jau grįžau į Miuncheną1Balys Sruoga buvo neseniai grįžęs iš Bavarijos, kur su bičiuliu Antanu Janulioniu 1923-04-22 kopė į Alpspitze, 2628 metrų aukščio kalną: „Kaip aišku, pakeliui su Janilioniu susipykom. Aš atsikėliau 5 val. rytą, jis be 7 atsisakė keltis. Paskui dar panašių dalykų buvo, nors ištisas dvi dieni nė vieno papiroso nerūkėm ir – be limonado – nieko negėrėm. Persiverčiau per kalną, palikęs Janilionį, ir jau per pačią peklą nusileidžiau. Tiek buvo saulės, tiek spindėjo sniegas, kad išsitryniau veidą ir akis taukais, apisukiau galvą šlapiu abrūsu – ir bijau, kad smagenų uždegimo nebūt. Vienais marškiniais įsikasiau į sniegą ir laukiau dabesėlio, bet jis, žinoma, neužėjo. Dar daug neregėtų gražybių“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Juozapui Sruogai, iš Bavarijos – į Berlyną, 1923-04-22, in: BVSNM 986, BVSNM ER1 4565, l. 1v). Balys Sruoga Alpspitze viršūnėj prisiminė Vandos Daugirdaitės tėvą: „Viršūnėj, kur kryžius, 2660 metrų aukštybėj, neturėdamas ko geresnio, keliu ataušusios kavos plėčką už Tamstos sveikatą. // Daug daug linkėjimų iš Tiroliaus amžinų sniegų šalies!“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Kazimierui Daugirdui, iš Bavarijos – į Būgius, 1923-04-22, in: LLTI BR, f. 53, b. 659, l. 1v). – o iš tavęs laiškelio – jokio. Taip senai aš jau beturėjau iš tavęs laiškelį!

Ar dar tu namie, ar jau gal į vokiečius važiuoji? Kaip tavo reikalai? Kaip namie? Pasirodo, mano profesoris2Erich Berneker (1874–1937), vokiečių kalbininkas, Balio Sruogos disertacijos vadovas Miuncheno universitete. irgi išvažiavęs į kalnus, grįš tik apie trečiadienį-ketvirtadienį, kada aš tegalėsiu savo darbą3Balys Sruoga kalba apie disertacijos „Lietuvių liaudies dainos lyginant su slavų (lenkų, rusų, baltarusių ir ukrainiečių) dainomis“ tekstą, pradėtą rašyti 1923 m. kovo pradžioje: „Pradėjau rašyti darbą – ir tiktai „įžangą“ teparašiau. Baisiai pamažėli eina. Žengsniai tokie sunkūs. Tiek daug laiko išeina medžiagos tvarkyme ir jos patikrinime. Bet gal tiktai įžanga buvo tokia nuobodi – darbas pats savaime bus įdomesnis, nuo pirmadienio (rytoj) pradedu rašyti jau patį dalyką“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Būgius, 1923-03-11, in: LLTI BR, f. 53, b. 482, l. 1r). „Gegužės pradžioje darbas buvo baigtas, ir netrukus daugiau kaip 300 puslapių rankraštį B. Sruoga atidavė profesoriui. Sulaukęs teigiamo atsiliepimo, rudenį, rugsėjo–spalio mėnesiais vertė tekstą į vokiečių kalbą ir galutinai perrašinėjo, užtrukdamas gerą mėnesį“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1986, p. 122). jam įteikti. Grįžęs radau laišką ir gerą čekį, pasirodo, kad mano finansai vėlei labai geri, šį semestrą aš liuosai galėsiu tavo stipendiją pakelti iki trijų dol.4Vanda Daugirdaitė Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijai vertė helenistų Croiset veikalą Graikų literatūros istorija, per mėnesį už iš prancūzų kalbos išverstus du lankus teksto gaudavo po 5 dolerius. „Studijų tęsti Berlyne Vanda Daugirdaitė negalėjo, nes 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, vokiečiai nepratęsė leidimo studijuoti Vokietijos universitetuose tiems lietuvių studentams, kurie buvo išėję mažiau kaip keturis semestrus. Vanda Daugirdaitė buvo išklausiusi tris. Kita vertus, Vokietijoje baigėsi infliacija ir už Croiset veikalo vertimą gaunamų penkių dolerių per mėnesį gyvenimui nebepakako“ (Vladas Žukas, „Vandos Daugirdaitės-Sruogienės laiškai“, in: VUB RS, f. 141, b. 1248, l. 4). ir bus galimybės Sekmines kartu būti – ar tu nesidžiaugi, ar tu nemanai apie tai[,] Vandukai?5Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė Sekmines (1923-05-27) sutiko Tiuringijoje (Saalfeld): „Svarstėm tada, ar mums jau vesti, ar dar laukti. Reikėjo laukti, nes jis jau buvo pradėjęs ruoštis baigiamiesiems egzaminams. Aš praleidau labai liūdną žiemą Bugiuose… O mudu tada pėsti perėjom gal 100 klm. per gražią gamtą ir liko labai gražių atsiminimų“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1987-04-24, l. 1r, in: LLTI TS). Aš jau dabar apie tai galvoju ir džiaugiuos. O šiandie aš jaučiuos visas sulaužytas, rankos, kojos sustingę, veidas, kaklas, krūtinė dega, bet šiaip – viskas gerai, jokių blogų pasekmių turbūt nebus (akys neskauda, ko aš labai labai bijojau). Dabar dar kelias dienas pasidarysiu sau atostogų, kiek pasilsėsiu, kad paskui vėlei naujomis jiegomis pradėt dirbti. Tu nepyk, kad aš tau tokių kvailių atviručių rašiau iš kalnų – aš taip buvau nuvargęs, kad galvot niekas nesigalvojo, tik galva sukės ir svaigo, ir mintis kažkur paviršiuj slidinėjo – –

O šiandie diena tokia apsiniaukusi, mano palangėj žaliuoja medeliai, o man liūdna – iš tavęs laiškelio nėra! Aš labai labai laukiu[,] Vandukėli! Juk šiandie, rytoj – aš tikrai gausiu – ar tiesa?

Užsivertęs darbu, aš buvau kiek užsimiršęs ir mažiau apie tave tegalvojau, o dabar aš jau vėlei visas sugrįžau in tave, aš dabar vėlei esu visomis mintimis ir siela su tavimi, aš dabar vėlei esu visas tavo, tau gyvenu ir tavęs laukiu, ir tavęs ilgiuosiu. Ar tu jauti mano ilgesį, ar Tu žinai, kaip aš noriu su tavimi būti – mylimas mano Vandukai!

Tik tu man parašyk greitai, Vanduk, ir važiuok greičiau į Berlyną – vis būsi arčiau, vis greičiau galėtau tave pasiekti, tavęs prisišaukti. Ir tu nors per sapną atlankyk mane.

Laukiu-laukiu! Bučiuoju tave visą, Vandukėli, bučiuoju ir laukiu Tavęs[.]

Bal

Pirmadienis, 23[.]


KOMENTARAI

1 Balys Sruoga buvo neseniai grįžęs iš Bavarijos, kur su bičiuliu Antanu Janulioniu 1923-04-22 kopė į Alpspitze, 2628 metrų aukščio kalną: „Kaip aišku, pakeliui su Janilioniu susipykom. Aš atsikėliau 5 val. rytą, jis be 7 atsisakė keltis. Paskui dar panašių dalykų buvo, nors ištisas dvi dieni nė vieno papiroso nerūkėm ir – be limonado – nieko negėrėm. Persiverčiau per kalną, palikęs Janilionį, ir jau per pačią peklą nusileidžiau. Tiek buvo saulės, tiek spindėjo sniegas, kad išsitryniau veidą ir akis taukais, apisukiau galvą šlapiu abrūsu – ir bijau, kad smagenų uždegimo nebūt. Vienais marškiniais įsikasiau į sniegą ir laukiau dabesėlio, bet jis, žinoma, neužėjo. Dar daug neregėtų gražybių“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Juozapui Sruogai, iš Bavarijos – į Berlyną, 1923-04-22, in: BVSNM 986, BVSNM ER1 4565, l. 1v). Balys Sruoga Alpspitze viršūnėj prisiminė Vandos Daugirdaitės tėvą: „Viršūnėj, kur kryžius, 2660 metrų aukštybėj, neturėdamas ko geresnio, keliu ataušusios kavos plėčką už Tamstos sveikatą. // Daug daug linkėjimų iš Tiroliaus amžinų sniegų šalies!“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Kazimierui Daugirdui, iš Bavarijos – į Būgius, 1923-04-22, in: LLTI BR, f. 53, b. 659, l. 1v).
2 Erich Berneker (1874–1937), vokiečių kalbininkas, Balio Sruogos disertacijos vadovas Miuncheno universitete.
3 Balys Sruoga kalba apie disertacijos „Lietuvių liaudies dainos lyginant su slavų (lenkų, rusų, baltarusių ir ukrainiečių) dainomis“ tekstą, pradėtą rašyti 1923 m. kovo pradžioje: „Pradėjau rašyti darbą – ir tiktai „įžangą“ teparašiau. Baisiai pamažėli eina. Žengsniai tokie sunkūs. Tiek daug laiko išeina medžiagos tvarkyme ir jos patikrinime. Bet gal tiktai įžanga buvo tokia nuobodi – darbas pats savaime bus įdomesnis, nuo pirmadienio (rytoj) pradedu rašyti jau patį dalyką“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Būgius, 1923-03-11, in: LLTI BR, f. 53, b. 482, l. 1r). „Gegužės pradžioje darbas buvo baigtas, ir netrukus daugiau kaip 300 puslapių rankraštį B. Sruoga atidavė profesoriui. Sulaukęs teigiamo atsiliepimo, rudenį, rugsėjo–spalio mėnesiais vertė tekstą į vokiečių kalbą ir galutinai perrašinėjo, užtrukdamas gerą mėnesį“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1986, p. 122).
4 Vanda Daugirdaitė Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijai vertė helenistų Croiset veikalą Graikų literatūros istorija, per mėnesį už iš prancūzų kalbos išverstus du lankus teksto gaudavo po 5 dolerius. „Studijų tęsti Berlyne Vanda Daugirdaitė negalėjo, nes 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, vokiečiai nepratęsė leidimo studijuoti Vokietijos universitetuose tiems lietuvių studentams, kurie buvo išėję mažiau kaip keturis semestrus. Vanda Daugirdaitė buvo išklausiusi tris. Kita vertus, Vokietijoje baigėsi infliacija ir už Croiset veikalo vertimą gaunamų penkių dolerių per mėnesį gyvenimui nebepakako“ (Vladas Žukas, „Vandos Daugirdaitės-Sruogienės laiškai“, in: VUB RS, f. 141, b. 1248, l. 4).
5 Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė Sekmines (1923-05-27) sutiko Tiuringijoje (Saalfeld): „Svarstėm tada, ar mums jau vesti, ar dar laukti. Reikėjo laukti, nes jis jau buvo pradėjęs ruoštis baigiamiesiems egzaminams. Aš praleidau labai liūdną žiemą Bugiuose… O mudu tada pėsti perėjom gal 100 klm. per gražią gamtą ir liko labai gražių atsiminimų“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos – į Vilnių, 1987-04-24, l. 1r, in: LLTI TS).
Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2021
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.