Balio Sruogos laiškas Valerijai Čiurlionytei, 1916-04, Petrogradas

Išguitas

Išguitas


Šiandie ir aš savo bėdiną buitį bevargdams pajutau pavasarį – saulė taip skaisti, konvalijos daržely pražydo, žibutės palei šilą jau senai mėlynuoja.

Visas virpėdamas vakaro laukiu. O sulaukęs nubloškiau velniop visas knygas, pasinėriau godelėse – tegyvuoja inkvėpimas!

Išėjau in gatvę.

Ne, nenoriu to kasdieninio triukšmo, nenoriu to bildesio ir veidmainingų praeivių veidų – padailintų kaukių.

Šiandie pavasaris.

Nenoriu tik iš tolo tėmyti gyvenimą, noriu patsai gyventi!

Gatvė.

Ne joj gyvenimas.

Nesuprasiu aš jos, o ji manęs nepalytės.

Nepasieksiu aš jos sūkurių supimos, o ji neištirs mano sielvartos paslėpčių.

Ir ji vis tik arčiausia prie gyvenimo. Jos begaliniame judėjime daugiausia atsiskyrėlių, jos purvuose daugiausia skaistybės, jos prakeikimuose – daugiausia maldų ir Dieviškos meilės…

Kas nemylėjo balandžio naktimis slankioti vienas nuleidęs galvą ir skęsdamas tolimose karionėse!

Einu.

Be tikslo. Be prasmės.

Snaudžia įsistiebę sodno medžiai – balandį sapnuoja, tirštas rūkas juos dengia – sodas nebuitim dvelkia.

Tik retkarčiais kai kur sutinku naktinę gatvės žvaigždę. Tik pašaliais ant suolo netyčia užklumpu jaunas poras – pavasaris eina!

Ne čia gyvenimas: čia tik sapnas, čia tik pasaka, čia tik vizijos-godos.

Gal yra ir užsidegimo[,] gal yra ir ugnies, bet ugnis neskaisti, tarytai nedėguliai rūksta, liepsna išblankus – ji tekančios saulės niekados nematė[.]

Prisišlieju prie senos, susikuprojusios pušies – žiūriu tolin pro rūkus[.]

Gal išvysiu Jį, gal išvysiu Ją, gal išvysiu Juos?

Tylu.

Tik kažkokie šešėliai akyse pinasi, tik kažkoksai skausmas širdį slegia…

Nepasijutau, kaip atsiklaupiau ir tarytum kapo aido balsu pratariau[:]

– Miserere!

Niekas maldos nenugirdo, niekas skausmo neištyrė.

– Melskies už mus!

Ne čia gyvenimas.

Ir pavasario čia nėra. Čia tik ilgėjimų ilgėjimos būtybės ar gyvatos.1Prozos fragmento „Išguitas“ ankstyvas variantas; vėliausią redakciją ir teksto istoriją žr. in: Balys Sruoga, Raštai, t. 4: Proza, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 584–585, 624. Komentare minimas tik kūrinio teksto mašinraštis (nuorašas). Čia pirmą kartą skelbiamas kūrinio rankraštis.



KOMENTARAI

1 Prozos fragmento „Išguitas“ ankstyvas variantas; vėliausią redakciją ir teksto istoriją žr. in: Balys Sruoga, Raštai, t. 4: Proza, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 584–585, 624. Komentare minimas tik kūrinio teksto mašinraštis (nuorašas). Čia pirmą kartą skelbiamas kūrinio rankraštis.
Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Sutarties Nr. 004/103. © 2021
Archyve skelbiamas turinys gali būti naudojamas tik mokslo ir studijų tikslais. Fotografijų ir rankraščių atvaizdai nenaudotini be institucijų, kuriose jie saugomi, sutikimo. Laiškų kodavimo schemos naudotinos, tik gavus archyvo rengėjų sutikimą.