Vandai Daugirdaitei, 1923-01-08

X (Close panel) Bibliographic Information

Vandai Daugirdaitei, 1923-01-08

by Balys Sruoga

Original Source

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 659_31. Atvirlaiškis. Be datos, pilnos vietos. Datuota ir lokalizuota pagal turinį („Pirmadienis“), kalendorių (1923-01-08), 1923-01-01 ar 03 laišką („O rytoj mes su Kanauka važiuojam į Oberammergau į pačiūžninkų kursus. Būsiu ten turbūt iki 8. […] Bet kalnuos 5 dienos – ten gal užsimiršiu…“). Rašyta 9,0 × 14,3 cm standaus, gelstelėjusio popieriaus atvirlaiškio blanke su vokišku užrašu „Postkarte“ (1r–v) parkeriu (tamsiai mėlynu rašalu). Vokiškas išsiuntimo spaudas: Miunchenas, [19]23-01-10. Buvę užklijuoti keli Vokietijos imperijos pašto ženklai, nuplėšti. Lenkta. Mašinraštis (Algio Samulionio nuorašas): LLTI BR, f. 53, b. 1290, l. 248–249. Nepublikuota. Skelbiama iš autografo.

Witness List

  • Witness a1: 1923-01-08: Variantas 1 - Genetinis
  • Witness a2: 1923-01-08: Variantas 2 - Diplomatinis
  • Witness a3: 1923-01-08: Variantas 3 - Redaguotas

Textual Notes

Atvirlaiškyje išsiskiria trys tekstai: genetinis, diplomatinis, redaguotas variantai.

Electronic Edition Information:

Responsibility Statement:
  • Parengė Neringa Markevičienė
  • Skenavo Aurimas Markevičius
Publication Details:

Published by © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021.

Balio Sruogos archyvas (1911–1947)

Atvirlaiškio atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus raštišką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt).

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių.

[Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Šaltinį cituoti taip: Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-01-08, l. 1r–v, parengė Neringa Markevičienė, žr. http://www.sruoga.flf.vu.lt/v-machine/sruoga/1923_01_08_vd.html, in: Balio Sruogos archyvas (santrumpa – BSA), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021.

Encoding Principles

Atvirlaiškyje, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (autorinio rašymo procesas parodomas pažymomis „subst“, „del“, „add“), diplomatinis (autoriniai variantai parodomi pažyma „orig“) ir redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažyma „reg“). Koduojant atvirlaiškio tekstą taikomas paralelaus segmentavimo metodas. Vienoje eilutėje esantys skirtingi variantai koduojami, naudojant žymeles „rdg“. Variantai, išdėstyti lygiagrečiai vienas šalia kito, parodomi kritiniame aparate tarp žymelių „app“. Koduotas atvirlaiškio variantas saugomas v-machine bylos aplanke sruoga BSA.

Atvirlaiškio genetiniame variante atsispindi autorinio rašymo procesas.

Atvirlaiškio diplomatiniame perraše parodomas vėliausias autorinio rašymo sluoksnis.

Minimaliai koreguotame atvirlaiškyje taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos nuostatų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.

Atvirlaiškio genetiniame tekste autoriaus taisyta vieta pakomentuojama pažyma c („critical note“), o lapo pabaiga nurodoma pažyma p („physical note“).

Atvirlaiškio redaguotame variante komentuojama vieta nurodoma pažyma n („note“).

Šalia atvirlaiškio genetinio teksto ir diplomatinio perrašo JPG formatu (600x600 DPI) teikiami autografo atvaizdai.

Atvirlaiškio tekstas pateikiamas TEI (Text Encoding Initiative) skaitmeniniu formatu, naudojant XML užrašymo sintaksę, XSLT kalbą XML dokumento transformacijai į HTML variantą, JavaScript programavimo kalbą, Versioning Machine 5.0 įrankį, skirtą įvairių tekstų variantų parodymui ir jų palyginimui.

X (Close panel)Version a1: 1923-01-08: Variantas 1 - Genetinis
Pirmadienis – vos šiandie
po piet
popiet
Facsimile Image Placeholder
a
V. Daugirdaitė
b
b/Thomas
c
Berlin, Kaiserdamm
d
Philippi Str.
5
p
Physical note: [1r] //
5
Facsimile Image Placeholder
1
Pirmadienis – vos šiandie
po piet
popiet
2
grįžau iš
kalnų.
kalnų.
n
Note: Balys Sruoga kartu su bičiuliu Kostu Kanauka, Miuncheno universitete studijavusiu veterinarinę mediciną, sausio pradžioje išvyko slidinėti į Oberammergau: „O rytoj mes su Kanauka važiuojam į Oberammergau į pačiūžninkų kursus. Būsiu ten turbūt iki 8. […] Bet kalnuos 5 dienos – ten gal užsimiršiu, nustosiu rūkyt ir gal Tave kiek pamiršiu, kad galėtau pradėt dirbti…“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-01-01 ar 03, in: LLTI BR, f. 53, b. 524, l. 2v). Faustas Kirša, važiuodamas į Šveicariją, žinojęs ir apie ankstesnę Balio Sruogos ir Vandos Daugirdaitės išvyką į Saksonijos Šveicariją, ironiškai komentavo bičiulio nesugebėjimą nurimti: „Tavęs nesuprantu – tai laiko neturi – dirbi, tai po tris dienas kalnuos sėdi“ (Fausto Kiršos atvirlaiškis Baliui Sruogai, Lozanos ir Ženevos link – į Miuncheną, apie 1923-01-08, in: LLTI BR, f. 53, b. 761, l. 1v).
Vakar kalnuose – Su-
3
delfeld – nusileisdami taip užmo-
4
klinom, kad dideliu vargu pavyko
5
nusileist – ir visus
Traukinius
traukinius
pra-
6
žiopsojom – teko nakvot
kalnuose.
kalnuose.
n
Note: Slidinėjimo kurortas Sudelfeld-Bayrischzell yra Alpių regione Tegernsee-Schliersee (Vokietija, Bavarija). Žiemos sporto zona yra 850 ir 1563 metrų aukščio. Žiemos sporto trasos driekiasi Mangfall, Kaiser kalnuose.
7
Gerokai šalo – bet taip teko dar-
8
buotis ir vartytis po sniegą – kad
9
net kalnai prakaitavo – o paviršiuj
10
visas kostiumas
ladu ledu
c
Critical note: ledu ] cor e pro a
ledu
apšalo.
11
Bet
Taip
taip
smagu,
c
Critical note: smagu ] s l ins a
smagu,
taip gera! O šiandie
12
atodrėgis,
atodrėkis,
vėjas gaudžia, pušys
13
užia…
ūžia…
Ir sniegas,
sniegas
sniegas,
ir kal-
14
nai! O Tu blogus daiktus galvoji
15
ir naktis nemiegi! Jei gavai batus –
16
mauk ir braidyk po sniegą –
17
miegosi, kaip pirmą kartą gegužį
18
pajautusi! Tik dabar aš pamėgau
19
žiemą! Niekumet mano sapnai
20
nebuvo
Tokie
tokie
ramus
ramūs
ir dūšia
21
Taip
taip
apsvaigusi, kaip dabar! Žiū-
22
rėk, Vanduk, kas sekmadienis
23
imk Kiršą už kalnieriaus ir Zoską
24
ir važiuokit už miesto – braidy-
25
kit po sniegą! Kirša
suruks
surūks
Ber-
26
lyne,
lyne,
kaip
kempynė,
kempinė,
o tu nemigoj
27
pasismaugsi…
Būtinai,
Būtinai
kas sekma-
28
dienis važiuokit į sniegą – ir atsi-
29
minkit mane, kad aš švilpiu
30
pakalnėn. Gerai, Vanduk: aš
Taip
taip
31
noriu, kad Tu šventadieniais būtum
32
sniege – gerai? Jei šiuo tarpu
33
neturi lėšų – parašyk – mano finansi-
34
nė padėtis tiek gera, kaip
retai
p
Physical note: [1v] //
retai
Facsimile Image Placeholder
35
kada esti – palyginant su
36
jumis visais
kruvoj
krūvoj
esu kapi-
37
talistas ir aprūpintas 8–12
38
mėnesių. Aš
Taip
taip
noriu, kad
39
tu po sniegą braidytum!
40
Prižiūrėk, kad Kirša, kur aš jam
41
šiandie pasiunčiau
raštą,
raštą,
n
Note: Balys Sruoga siuntė straipsnio „Menininkai ir visuomenė“ mašinraštį, jį pasirašė Faustas Kirša ir Vincas Mykolaitis-Putinas (žr. in: LMAVB RS, f. 45, b. 74, l. 1–8). Straipsnyje kelta menininkų idealizmo ir materializmo problema. Rašyta apie Nepriklausomoje Lietuvoje įkurtų ir Kaune veikusių dviejų menininkų organizacijų – Lietuvių meno kūrėjų draugijos ir Vilkolakio menininkų klubo – idealiąją veiklą, lėmusią naujų formų ir kūrybos būdų ieškojimus, ir nuosmukį, ištikusį dėl materialių priežasčių („meno reikalams buvo rasta naujas kriterijus: viso ko kaina – kapeika!“), tarpusavio nesantaikos, asmeninių ambicijų (ginčus dėl vietos – Maironio g. 3, teatro patalpų, kurios planuotos panaudoti kaip Čiurlionio paveikslų galerija), abejingumo menui. Balio Sruogos įsitikinimu, abi organizacijos, užgesus idealizmui, prarado gyvybę, ėmė tarpusavyje konfliktuoti: „Jeigu tokiu tonu gyvena ir viena, ir antra grupė, tai kokia viltimi lietuvių meno augimo laukti? Ir ne vien blogas tonas, – ir neapykanta! Neapykanta, matuojama kriterijum – kapeika! Viena organizacija nori kitą numarinti, nors abi nedarbėj paliego!“ Balio Sruogos įsitikinimu, menininkų konfliktą galėtų išspręsti visuomenė, surasdama jiems tinkamą vietą ir taip paskatindama dirbti – kurti: „Jei visuomenė sugebės priversti menininkus jų nuodėmes gyvu kūrybos darbu atpirkti, jei visuomenė sugebės priversti juos sutilpti vienoj pastogėj ir atsisakyti nuo smulkios ambicijos lošimo azarto – o visuomenė tam turi pakankamai galimybių ir priemonių, – tai bus pirmas požymis, kad idealizmo krizis Lietuvoje gali būti pergyventas lengva forma ir vaisiais gausus! Tai bus pirmas požymis, kad mes dar galime sudaryti gyvenimą ir aplinkybes, kada ne viskas kainuojama vergiška kapeika!“ Balys Sruoga norėjo, kad šį straipsnį pasirašytų Vokietijos universitetuose studijavę Faustas Kirša ir Vincas Mykolaitis-Putinas, nešališki vertintojai, nes „Ne mums, toli nuo Lietuvos sienų gyvenantiems, spręsti šis konfliktas, tiktai gal mes, būdami laisvesni nuo viską paskandinusios Kauno atmosferos, turime kiek daugiau teisės būti bešališkesni“.
Faustas Kirša, perskaitęs Balio Sruogos straipsnį, atsakė: „Sruoga! // Tavo straipsnį „Menininkai ir visuomenė“ gavau. Pasirašau su suspausta širdimi, nes mano mintys, pareikštos ginčuose ir laiškuose, skiriasi ne kardinaliai, bet mažmožiuos. Savo straipsny pats eini teisėjo pareigas net tokiuos klausimuos, kaip buto sutvarkymas. Idėjoje tas baisiai menkas faktoris, nors kauniškiams jis bazę nesąmonėms sudarė. Kam tai liesti, kas turi savaime išsispręsti? Juoba tas netinka kolektyviniam laiškui; rodytųs, jog ir tas kolektyvas del kauniškių griekų saujon bezda. Tai viena. Antra, jūs pradedat „menininkų konfliktas yra parengtas tam tikrų nuosakių vidaus ir išorinių sąlygų“; toliau – kurio anga psichologinis krizis; „Anga pasichologinio krizio, kuris subrendo mūsų idealizmo krizyje, kuris apsiautė ir panėrė visus visuomenės sluoksnius“. – Juk tai gryniausia retorika! Kauniškę plepalynę pats vaizduoji pradžioje kaip titanų kovą, bet atmink, jeigu nebūtų 78 doleriai pavogti, tai to „psichologinio krizio“ visai nebūtų buvę. Tačiau perėjęs nuo titanų kovos baigi visai taip, kaip aš manau: „kilo ne dėl idėjinių nesutaikomybių, jis yra smulkios ambicijos pasmaugtas fantazijos vaisius, pasižymįs visomis dvasios mažybės savybėmis!“ – Kaipgi tas mintis sutaikinti? Jeigu šį straipsnį akyla redakcija priskaitys prie netikslių visos eilės kitų straipsnių šiuo klausimu, tai aš visai nesistebėsiu. // Aš sakau ir sakysiu, jog ideologinė menininkų kova, kuri gali krizius dvasioje iššaukti, galima tik meno ekstazėje. Ta kova galima ir vertinama. Bet jei menininkai kovoja gatvės metodais, tai kuo čia menas kaltas? Estetinis romantizmas ar estetinis tragizmas galimas tik ekstazėje, kurios Kaune nėra. Menininkai, būdami silpni individai, tapę direktoriais, politikais ar šmugelninkais, – jie pilnybėje pastaraisiais ir pasidaro. Smulkiai graibydamies patvoriais – jie nuklydo nuo kosminės minties, tuo patim juos apleido meno ekstazė. // Kas kita, jei dabartinis gatvinis menininkų krizis pastums juos į „idealinį“ susipratimą, galbūt mes galim laukti ir pozitingų vaisių. Galbūt tas pasiseks. Tik ką gavau [Vytauto] Bičiūno laišką. Jis rašo, jog jų kuopa dabar gyvena gyvybės idėja, kaip „Baras“, kaip „Dainava“, kažką sukurti srovinio. Jis rašo: „Aš tavyje matau vyresnį draugą ir kviečiu padėti mums. Aš prašau Sruogos pamiršti tai, jog jojo dėka „Ragutyje“ buvau išniekintas ir ištiesti mums delną. Nežeminkime kitų, bet išaukštinkime ligi savęs… Taigi kupinas didelės vilties išdrįstu stoti akivaizdoje visuomeninio ir draugų teismo už visa, ką gera ar bloga padariau…“ Tai Bičiūnas naujas. Ir [Kazys] Puida kažkaip atgimęs. Jeigu tas sutrenkimas duos naujai gyvybei šaknų, tai galima džiaugtis. Be abejo, aš visai nenoriu savo manymų kam nors kišti, bet parodau, ką manau. Tai mano vidaus jautimas. // [Stasys] Šimkus yra Berlyne, bet jau ne pas mane. Gaudysiu jį. Ar pasirašys, nežinau. // Lik sveikas // Faustas // 1923. I. 18 // Berlynas“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1923-01-18, in: LLTI BR, f. 53, b. 760, l. 1r–v).
42
butinai
būtinai
pasirašytų ir pasiųstų
43
į Kauną – aš subuntavojau
44
Putiną – ir mes teisiame M.
Kur.
kūr.
45
Draugiją
draugiją
n
Note: Lietuvių meno kūrėjų draugija, dailininkų, rašytojų, muzikų, teatralų, achitektų organizacija, veikusi 1920–1929 m. Kaune. Turėjo Muzikų, Literatų, Dramos, Plastikos sekcijas. Balys Sruoga šio sambūrio veiklai „1920–1921 m. skyrė daug jėgų ir energijos“, dalyvavo iniciatyvinėje grupėje, buvo įtrauktas į valdybą, daugiausia dalyvavo teatro taryboje ir literatų sekcijoje (plačiau žr. Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1986, p. 108–115).
su
Vilkolakių
Vilkolakiu
n
Note: Vilkolakis – menininkų klubas, įsikūręs 1919-05-04, Baliui Sruogai iš Vilniaus vos persikėlus į Kauną, gyvavęs iki 1925 m. Balys Sruoga pasiūlė klubo vardą, simbolizavusį kūrybingų, monais besiverčiančių žmonių sambūrį, buvo išrinktas pirmuoju klubo prezidentu, kurį klubo nariai vilkolakininkai vadino vaidila (plačiau žr. Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1986, p. 104–108). Balys Sruoga apie klubo gyvenimą ir veiklą rašė: „Vilkolakis, pasivadinęs dailininkų kliubu, nors kliubo pobūdžio jis niekumet nėra turėjęs. Kas jo narius jungė – tai tik ieškojimas naujų formų ir naujų kūrimo būdų. Jokių sienų iš anksto neužsibrėžta, jokių formų nenustatyta, jokių kriterijų iš katekizmo nekalta. Visa atiduota iniciatyvai ir intuicijai. Visa, kas jauna ir „ieškoma“, Vilkolaky prieglobstį rado. Įsivyravus Vilkolaky aukštam draugingam kolektyvizmui – įsivyravo jame gyviausia kolektyvinės kūrybos forma – teatralinė kūryba. Daugybė klaidų pridaryta, daug ko negera būta, bet būta ir skaisčių momentų, tačiau šiuo žygiu, svarbu ne pasiektieji vaisiai, bet jų siekimo procesas. Vilkolakis niekumet nebuvo tikslas – jis buvo tik kolektyvinio augimo kelias, būsimiems darbams rengimasis. Ir jeigu Vilkolakis nuėjo tuo keliu, ne kitu – tai čia gal daugiau kaltės yra tųjų, kurie jį kaltina... Jei atsiminti, kad Vilkolakio „vaidinimuose“ viskas buvo improvizuojama, kad iš anksto (išvakarėse) tebuvo susitariama, kas daryti, „kokį veikalą vaidinti“, ir kolektyviniu būdu nustatoma veiksmas, o žodžiai tik ant rytojaus „vaidinimo metą“ improvizuojami (veikalas nebuvo rašomas, o dainos – bendrai komponuojamos), tai šis vienas kūrybos bandymas gal galėtų jau būti pateisinimas visam jo esimui. Tokiu būdu Vilkolakis įgavo studijos pobūdžio. Ne tokios studijos, kurios apskrities viršininko ar švietimo ministerijos žurnaluose registruojama, bet tokios, kuri pasižymi studijingumo žymėmis, kaip jas Stanislavskis supranta. Tokia buvo Vilkolakio gyvenimo prasmė, nežiūrint į visas jo ydas. Ir nėra ko skųstis visuomene. Visuomenė sąmoningai ar nesąmoningai Vilkolakį rėmė ir jautė. Praslinkus „romantizmo periodui“, Vilkolakin įnešta pretenzijos, oficialumas ir neceremoningas abuojumas, – mirtinieji kolektyvinės kūrybos priešininkai, – ir Vilkolakis suklupo vidaus būvyje ir nesugebėjo iš jo išsiristi“ (Balys Sruoga, „Menininkai ir visuomenė“, in: žr. in: LMAVB RS, f. 45, b. 74).
ir la-
46
bai smarkiai keikiamės. Pa-
47
skaityk. Tiktai Tu neliūdėk
48
ir negalvok nieko. Vėjas
49
staugia, pušys
užia
ūžia
– ir pa-
50
saulis – toks gražus!
51
Tav
c
Critical note: Tavo ] ill fl -o
Tav
Tavo
Baluks.
c
Critical note: Baliukas ] sign
p
Physical note: [1r] //
Baluks.
Baliukas
X (Close panel)Version a2: 1923-01-08: Variantas 2 - Diplomatinis
Pirmadienis – vos šiandie
po piet
popiet
Facsimile Image Placeholder
a
V. Daugirdaitė
b
b/Thomas
c
Berlin, Kaiserdamm
d
Philippi Str.
5
p
Physical note: [1r] //
5
Facsimile Image Placeholder
1
Pirmadienis – vos šiandie
po piet
popiet
2
grįžau iš
kalnų.
kalnų.
n
Note: Balys Sruoga kartu su bičiuliu Kostu Kanauka, Miuncheno universitete studijavusiu veterinarinę mediciną, sausio pradžioje išvyko slidinėti į Oberammergau: „O rytoj mes su Kanauka važiuojam į Oberammergau į pačiūžninkų kursus. Būsiu ten turbūt iki 8. […] Bet kalnuos 5 dienos – ten gal užsimiršiu, nustosiu rūkyt ir gal Tave kiek pamiršiu, kad galėtau pradėt dirbti…“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-01-01 ar 03, in: LLTI BR, f. 53, b. 524, l. 2v). Faustas Kirša, važiuodamas į Šveicariją, žinojęs ir apie ankstesnę Balio Sruogos ir Vandos Daugirdaitės išvyką į Saksonijos Šveicariją, ironiškai komentavo bičiulio nesugebėjimą nurimti: „Tavęs nesuprantu – tai laiko neturi – dirbi, tai po tris dienas kalnuos sėdi“ (Fausto Kiršos atvirlaiškis Baliui Sruogai, Lozanos ir Ženevos link – į Miuncheną, apie 1923-01-08, in: LLTI BR, f. 53, b. 761, l. 1v).
Vakar kalnuose – Su-
3
delfeld – nusileisdami taip užmo-
4
klinom, kad dideliu vargu pavyko
5
nusileist – ir visus
Traukinius
traukinius
pra-
6
žiopsojom – teko nakvot
kalnuose.
kalnuose.
n
Note: Slidinėjimo kurortas Sudelfeld-Bayrischzell yra Alpių regione Tegernsee-Schliersee (Vokietija, Bavarija). Žiemos sporto zona yra 850 ir 1563 metrų aukščio. Žiemos sporto trasos driekiasi Mangfall, Kaiser kalnuose.
7
Gerokai šalo – bet taip teko dar-
8
buotis ir vartytis po sniegą – kad
9
net kalnai prakaitavo – o paviršiuj
10
visas kostiumas
ladu ledu
c
Critical note: ledu ] cor e pro a
ledu
apšalo.
11
Bet
Taip
taip
smagu,
c
Critical note: smagu ] s l ins a
smagu,
taip gera! O šiandie
12
atodrėgis,
atodrėkis,
vėjas gaudžia, pušys
13
užia…
ūžia…
Ir sniegas,
sniegas
sniegas,
ir kal-
14
nai! O Tu blogus daiktus galvoji
15
ir naktis nemiegi! Jei gavai batus –
16
mauk ir braidyk po sniegą –
17
miegosi, kaip pirmą kartą gegužį
18
pajautusi! Tik dabar aš pamėgau
19
žiemą! Niekumet mano sapnai
20
nebuvo
Tokie
tokie
ramus
ramūs
ir dūšia
21
Taip
taip
apsvaigusi, kaip dabar! Žiū-
22
rėk, Vanduk, kas sekmadienis
23
imk Kiršą už kalnieriaus ir Zoską
24
ir važiuokit už miesto – braidy-
25
kit po sniegą! Kirša
suruks
surūks
Ber-
26
lyne,
lyne,
kaip
kempynė,
kempinė,
o tu nemigoj
27
pasismaugsi…
Būtinai,
Būtinai
kas sekma-
28
dienis važiuokit į sniegą – ir atsi-
29
minkit mane, kad aš švilpiu
30
pakalnėn. Gerai, Vanduk: aš
Taip
taip
31
noriu, kad Tu šventadieniais būtum
32
sniege – gerai? Jei šiuo tarpu
33
neturi lėšų – parašyk – mano finansi-
34
nė padėtis tiek gera, kaip
retai
p
Physical note: [1v] //
retai
Facsimile Image Placeholder
35
kada esti – palyginant su
36
jumis visais
kruvoj
krūvoj
esu kapi-
37
talistas ir aprūpintas 8–12
38
mėnesių. Aš
Taip
taip
noriu, kad
39
tu po sniegą braidytum!
40
Prižiūrėk, kad Kirša, kur aš jam
41
šiandie pasiunčiau
raštą,
raštą,
n
Note: Balys Sruoga siuntė straipsnio „Menininkai ir visuomenė“ mašinraštį, jį pasirašė Faustas Kirša ir Vincas Mykolaitis-Putinas (žr. in: LMAVB RS, f. 45, b. 74, l. 1–8). Straipsnyje kelta menininkų idealizmo ir materializmo problema. Rašyta apie Nepriklausomoje Lietuvoje įkurtų ir Kaune veikusių dviejų menininkų organizacijų – Lietuvių meno kūrėjų draugijos ir Vilkolakio menininkų klubo – idealiąją veiklą, lėmusią naujų formų ir kūrybos būdų ieškojimus, ir nuosmukį, ištikusį dėl materialių priežasčių („meno reikalams buvo rasta naujas kriterijus: viso ko kaina – kapeika!“), tarpusavio nesantaikos, asmeninių ambicijų (ginčus dėl vietos – Maironio g. 3, teatro patalpų, kurios planuotos panaudoti kaip Čiurlionio paveikslų galerija), abejingumo menui. Balio Sruogos įsitikinimu, abi organizacijos, užgesus idealizmui, prarado gyvybę, ėmė tarpusavyje konfliktuoti: „Jeigu tokiu tonu gyvena ir viena, ir antra grupė, tai kokia viltimi lietuvių meno augimo laukti? Ir ne vien blogas tonas, – ir neapykanta! Neapykanta, matuojama kriterijum – kapeika! Viena organizacija nori kitą numarinti, nors abi nedarbėj paliego!“ Balio Sruogos įsitikinimu, menininkų konfliktą galėtų išspręsti visuomenė, surasdama jiems tinkamą vietą ir taip paskatindama dirbti – kurti: „Jei visuomenė sugebės priversti menininkus jų nuodėmes gyvu kūrybos darbu atpirkti, jei visuomenė sugebės priversti juos sutilpti vienoj pastogėj ir atsisakyti nuo smulkios ambicijos lošimo azarto – o visuomenė tam turi pakankamai galimybių ir priemonių, – tai bus pirmas požymis, kad idealizmo krizis Lietuvoje gali būti pergyventas lengva forma ir vaisiais gausus! Tai bus pirmas požymis, kad mes dar galime sudaryti gyvenimą ir aplinkybes, kada ne viskas kainuojama vergiška kapeika!“ Balys Sruoga norėjo, kad šį straipsnį pasirašytų Vokietijos universitetuose studijavę Faustas Kirša ir Vincas Mykolaitis-Putinas, nešališki vertintojai, nes „Ne mums, toli nuo Lietuvos sienų gyvenantiems, spręsti šis konfliktas, tiktai gal mes, būdami laisvesni nuo viską paskandinusios Kauno atmosferos, turime kiek daugiau teisės būti bešališkesni“.
Faustas Kirša, perskaitęs Balio Sruogos straipsnį, atsakė: „Sruoga! // Tavo straipsnį „Menininkai ir visuomenė“ gavau. Pasirašau su suspausta širdimi, nes mano mintys, pareikštos ginčuose ir laiškuose, skiriasi ne kardinaliai, bet mažmožiuos. Savo straipsny pats eini teisėjo pareigas net tokiuos klausimuos, kaip buto sutvarkymas. Idėjoje tas baisiai menkas faktoris, nors kauniškiams jis bazę nesąmonėms sudarė. Kam tai liesti, kas turi savaime išsispręsti? Juoba tas netinka kolektyviniam laiškui; rodytųs, jog ir tas kolektyvas del kauniškių griekų saujon bezda. Tai viena. Antra, jūs pradedat „menininkų konfliktas yra parengtas tam tikrų nuosakių vidaus ir išorinių sąlygų“; toliau – kurio anga psichologinis krizis; „Anga pasichologinio krizio, kuris subrendo mūsų idealizmo krizyje, kuris apsiautė ir panėrė visus visuomenės sluoksnius“. – Juk tai gryniausia retorika! Kauniškę plepalynę pats vaizduoji pradžioje kaip titanų kovą, bet atmink, jeigu nebūtų 78 doleriai pavogti, tai to „psichologinio krizio“ visai nebūtų buvę. Tačiau perėjęs nuo titanų kovos baigi visai taip, kaip aš manau: „kilo ne dėl idėjinių nesutaikomybių, jis yra smulkios ambicijos pasmaugtas fantazijos vaisius, pasižymįs visomis dvasios mažybės savybėmis!“ – Kaipgi tas mintis sutaikinti? Jeigu šį straipsnį akyla redakcija priskaitys prie netikslių visos eilės kitų straipsnių šiuo klausimu, tai aš visai nesistebėsiu. // Aš sakau ir sakysiu, jog ideologinė menininkų kova, kuri gali krizius dvasioje iššaukti, galima tik meno ekstazėje. Ta kova galima ir vertinama. Bet jei menininkai kovoja gatvės metodais, tai kuo čia menas kaltas? Estetinis romantizmas ar estetinis tragizmas galimas tik ekstazėje, kurios Kaune nėra. Menininkai, būdami silpni individai, tapę direktoriais, politikais ar šmugelninkais, – jie pilnybėje pastaraisiais ir pasidaro. Smulkiai graibydamies patvoriais – jie nuklydo nuo kosminės minties, tuo patim juos apleido meno ekstazė. // Kas kita, jei dabartinis gatvinis menininkų krizis pastums juos į „idealinį“ susipratimą, galbūt mes galim laukti ir pozitingų vaisių. Galbūt tas pasiseks. Tik ką gavau [Vytauto] Bičiūno laišką. Jis rašo, jog jų kuopa dabar gyvena gyvybės idėja, kaip „Baras“, kaip „Dainava“, kažką sukurti srovinio. Jis rašo: „Aš tavyje matau vyresnį draugą ir kviečiu padėti mums. Aš prašau Sruogos pamiršti tai, jog jojo dėka „Ragutyje“ buvau išniekintas ir ištiesti mums delną. Nežeminkime kitų, bet išaukštinkime ligi savęs… Taigi kupinas didelės vilties išdrįstu stoti akivaizdoje visuomeninio ir draugų teismo už visa, ką gera ar bloga padariau…“ Tai Bičiūnas naujas. Ir [Kazys] Puida kažkaip atgimęs. Jeigu tas sutrenkimas duos naujai gyvybei šaknų, tai galima džiaugtis. Be abejo, aš visai nenoriu savo manymų kam nors kišti, bet parodau, ką manau. Tai mano vidaus jautimas. // [Stasys] Šimkus yra Berlyne, bet jau ne pas mane. Gaudysiu jį. Ar pasirašys, nežinau. // Lik sveikas // Faustas // 1923. I. 18 // Berlynas“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1923-01-18, in: LLTI BR, f. 53, b. 760, l. 1r–v).
42
butinai
būtinai
pasirašytų ir pasiųstų
43
į Kauną – aš subuntavojau
44
Putiną – ir mes teisiame M.
Kur.
kūr.
45
Draugiją
draugiją
n
Note: Lietuvių meno kūrėjų draugija, dailininkų, rašytojų, muzikų, teatralų, achitektų organizacija, veikusi 1920–1929 m. Kaune. Turėjo Muzikų, Literatų, Dramos, Plastikos sekcijas. Balys Sruoga šio sambūrio veiklai „1920–1921 m. skyrė daug jėgų ir energijos“, dalyvavo iniciatyvinėje grupėje, buvo įtrauktas į valdybą, daugiausia dalyvavo teatro taryboje ir literatų sekcijoje (plačiau žr. Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1986, p. 108–115).
su
Vilkolakių
Vilkolakiu
n
Note: Vilkolakis – menininkų klubas, įsikūręs 1919-05-04, Baliui Sruogai iš Vilniaus vos persikėlus į Kauną, gyvavęs iki 1925 m. Balys Sruoga pasiūlė klubo vardą, simbolizavusį kūrybingų, monais besiverčiančių žmonių sambūrį, buvo išrinktas pirmuoju klubo prezidentu, kurį klubo nariai vilkolakininkai vadino vaidila (plačiau žr. Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1986, p. 104–108). Balys Sruoga apie klubo gyvenimą ir veiklą rašė: „Vilkolakis, pasivadinęs dailininkų kliubu, nors kliubo pobūdžio jis niekumet nėra turėjęs. Kas jo narius jungė – tai tik ieškojimas naujų formų ir naujų kūrimo būdų. Jokių sienų iš anksto neužsibrėžta, jokių formų nenustatyta, jokių kriterijų iš katekizmo nekalta. Visa atiduota iniciatyvai ir intuicijai. Visa, kas jauna ir „ieškoma“, Vilkolaky prieglobstį rado. Įsivyravus Vilkolaky aukštam draugingam kolektyvizmui – įsivyravo jame gyviausia kolektyvinės kūrybos forma – teatralinė kūryba. Daugybė klaidų pridaryta, daug ko negera būta, bet būta ir skaisčių momentų, tačiau šiuo žygiu, svarbu ne pasiektieji vaisiai, bet jų siekimo procesas. Vilkolakis niekumet nebuvo tikslas – jis buvo tik kolektyvinio augimo kelias, būsimiems darbams rengimasis. Ir jeigu Vilkolakis nuėjo tuo keliu, ne kitu – tai čia gal daugiau kaltės yra tųjų, kurie jį kaltina... Jei atsiminti, kad Vilkolakio „vaidinimuose“ viskas buvo improvizuojama, kad iš anksto (išvakarėse) tebuvo susitariama, kas daryti, „kokį veikalą vaidinti“, ir kolektyviniu būdu nustatoma veiksmas, o žodžiai tik ant rytojaus „vaidinimo metą“ improvizuojami (veikalas nebuvo rašomas, o dainos – bendrai komponuojamos), tai šis vienas kūrybos bandymas gal galėtų jau būti pateisinimas visam jo esimui. Tokiu būdu Vilkolakis įgavo studijos pobūdžio. Ne tokios studijos, kurios apskrities viršininko ar švietimo ministerijos žurnaluose registruojama, bet tokios, kuri pasižymi studijingumo žymėmis, kaip jas Stanislavskis supranta. Tokia buvo Vilkolakio gyvenimo prasmė, nežiūrint į visas jo ydas. Ir nėra ko skųstis visuomene. Visuomenė sąmoningai ar nesąmoningai Vilkolakį rėmė ir jautė. Praslinkus „romantizmo periodui“, Vilkolakin įnešta pretenzijos, oficialumas ir neceremoningas abuojumas, – mirtinieji kolektyvinės kūrybos priešininkai, – ir Vilkolakis suklupo vidaus būvyje ir nesugebėjo iš jo išsiristi“ (Balys Sruoga, „Menininkai ir visuomenė“, in: žr. in: LMAVB RS, f. 45, b. 74).
ir la-
46
bai smarkiai keikiamės. Pa-
47
skaityk. Tiktai Tu neliūdėk
48
ir negalvok nieko. Vėjas
49
staugia, pušys
užia
ūžia
– ir pa-
50
saulis – toks gražus!
51
Tav
c
Critical note: Tavo ] ill fl -o
Tav
Tavo
Baluks.
c
Critical note: Baliukas ] sign
p
Physical note: [1r] //
Baluks.
Baliukas
X (Close panel)Version a3: 1923-01-08: Variantas 3 - Redaguotas
Pirmadienis – vos šiandie
po piet
popiet
Facsimile Image Placeholder
a
V. Daugirdaitė
b
b/Thomas
c
Berlin, Kaiserdamm
d
Philippi Str.
5
p
Physical note: [1r] //
5
Facsimile Image Placeholder
1
Pirmadienis – vos šiandie
po piet
popiet
2
grįžau iš
kalnų.
kalnų.
n
Note: Balys Sruoga kartu su bičiuliu Kostu Kanauka, Miuncheno universitete studijavusiu veterinarinę mediciną, sausio pradžioje išvyko slidinėti į Oberammergau: „O rytoj mes su Kanauka važiuojam į Oberammergau į pačiūžninkų kursus. Būsiu ten turbūt iki 8. […] Bet kalnuos 5 dienos – ten gal užsimiršiu, nustosiu rūkyt ir gal Tave kiek pamiršiu, kad galėtau pradėt dirbti…“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-01-01 ar 03, in: LLTI BR, f. 53, b. 524, l. 2v). Faustas Kirša, važiuodamas į Šveicariją, žinojęs ir apie ankstesnę Balio Sruogos ir Vandos Daugirdaitės išvyką į Saksonijos Šveicariją, ironiškai komentavo bičiulio nesugebėjimą nurimti: „Tavęs nesuprantu – tai laiko neturi – dirbi, tai po tris dienas kalnuos sėdi“ (Fausto Kiršos atvirlaiškis Baliui Sruogai, Lozanos ir Ženevos link – į Miuncheną, apie 1923-01-08, in: LLTI BR, f. 53, b. 761, l. 1v).
Vakar kalnuose – Su-
3
delfeld – nusileisdami taip užmo-
4
klinom, kad dideliu vargu pavyko
5
nusileist – ir visus
Traukinius
traukinius
pra-
6
žiopsojom – teko nakvot
kalnuose.
kalnuose.
n
Note: Slidinėjimo kurortas Sudelfeld-Bayrischzell yra Alpių regione Tegernsee-Schliersee (Vokietija, Bavarija). Žiemos sporto zona yra 850 ir 1563 metrų aukščio. Žiemos sporto trasos driekiasi Mangfall, Kaiser kalnuose.
7
Gerokai šalo – bet taip teko dar-
8
buotis ir vartytis po sniegą – kad
9
net kalnai prakaitavo – o paviršiuj
10
visas kostiumas
ladu ledu
c
Critical note: ledu ] cor e pro a
ledu
apšalo.
11
Bet
Taip
taip
smagu,
c
Critical note: smagu ] s l ins a
smagu,
taip gera! O šiandie
12
atodrėgis,
atodrėkis,
vėjas gaudžia, pušys
13
užia…
ūžia…
Ir sniegas,
sniegas
sniegas,
ir kal-
14
nai! O Tu blogus daiktus galvoji
15
ir naktis nemiegi! Jei gavai batus –
16
mauk ir braidyk po sniegą –
17
miegosi, kaip pirmą kartą gegužį
18
pajautusi! Tik dabar aš pamėgau
19
žiemą! Niekumet mano sapnai
20
nebuvo
Tokie
tokie
ramus
ramūs
ir dūšia
21
Taip
taip
apsvaigusi, kaip dabar! Žiū-
22
rėk, Vanduk, kas sekmadienis
23
imk Kiršą už kalnieriaus ir Zoską
24
ir važiuokit už miesto – braidy-
25
kit po sniegą! Kirša
suruks
surūks
Ber-
26
lyne,
lyne,
kaip
kempynė,
kempinė,
o tu nemigoj
27
pasismaugsi…
Būtinai,
Būtinai
kas sekma-
28
dienis važiuokit į sniegą – ir atsi-
29
minkit mane, kad aš švilpiu
30
pakalnėn. Gerai, Vanduk: aš
Taip
taip
31
noriu, kad Tu šventadieniais būtum
32
sniege – gerai? Jei šiuo tarpu
33
neturi lėšų – parašyk – mano finansi-
34
nė padėtis tiek gera, kaip
retai
p
Physical note: [1v] //
retai
Facsimile Image Placeholder
35
kada esti – palyginant su
36
jumis visais
kruvoj
krūvoj
esu kapi-
37
talistas ir aprūpintas 8–12
38
mėnesių. Aš
Taip
taip
noriu, kad
39
tu po sniegą braidytum!
40
Prižiūrėk, kad Kirša, kur aš jam
41
šiandie pasiunčiau
raštą,
raštą,
n
Note: Balys Sruoga siuntė straipsnio „Menininkai ir visuomenė“ mašinraštį, jį pasirašė Faustas Kirša ir Vincas Mykolaitis-Putinas (žr. in: LMAVB RS, f. 45, b. 74, l. 1–8). Straipsnyje kelta menininkų idealizmo ir materializmo problema. Rašyta apie Nepriklausomoje Lietuvoje įkurtų ir Kaune veikusių dviejų menininkų organizacijų – Lietuvių meno kūrėjų draugijos ir Vilkolakio menininkų klubo – idealiąją veiklą, lėmusią naujų formų ir kūrybos būdų ieškojimus, ir nuosmukį, ištikusį dėl materialių priežasčių („meno reikalams buvo rasta naujas kriterijus: viso ko kaina – kapeika!“), tarpusavio nesantaikos, asmeninių ambicijų (ginčus dėl vietos – Maironio g. 3, teatro patalpų, kurios planuotos panaudoti kaip Čiurlionio paveikslų galerija), abejingumo menui. Balio Sruogos įsitikinimu, abi organizacijos, užgesus idealizmui, prarado gyvybę, ėmė tarpusavyje konfliktuoti: „Jeigu tokiu tonu gyvena ir viena, ir antra grupė, tai kokia viltimi lietuvių meno augimo laukti? Ir ne vien blogas tonas, – ir neapykanta! Neapykanta, matuojama kriterijum – kapeika! Viena organizacija nori kitą numarinti, nors abi nedarbėj paliego!“ Balio Sruogos įsitikinimu, menininkų konfliktą galėtų išspręsti visuomenė, surasdama jiems tinkamą vietą ir taip paskatindama dirbti – kurti: „Jei visuomenė sugebės priversti menininkus jų nuodėmes gyvu kūrybos darbu atpirkti, jei visuomenė sugebės priversti juos sutilpti vienoj pastogėj ir atsisakyti nuo smulkios ambicijos lošimo azarto – o visuomenė tam turi pakankamai galimybių ir priemonių, – tai bus pirmas požymis, kad idealizmo krizis Lietuvoje gali būti pergyventas lengva forma ir vaisiais gausus! Tai bus pirmas požymis, kad mes dar galime sudaryti gyvenimą ir aplinkybes, kada ne viskas kainuojama vergiška kapeika!“ Balys Sruoga norėjo, kad šį straipsnį pasirašytų Vokietijos universitetuose studijavę Faustas Kirša ir Vincas Mykolaitis-Putinas, nešališki vertintojai, nes „Ne mums, toli nuo Lietuvos sienų gyvenantiems, spręsti šis konfliktas, tiktai gal mes, būdami laisvesni nuo viską paskandinusios Kauno atmosferos, turime kiek daugiau teisės būti bešališkesni“.
Faustas Kirša, perskaitęs Balio Sruogos straipsnį, atsakė: „Sruoga! // Tavo straipsnį „Menininkai ir visuomenė“ gavau. Pasirašau su suspausta širdimi, nes mano mintys, pareikštos ginčuose ir laiškuose, skiriasi ne kardinaliai, bet mažmožiuos. Savo straipsny pats eini teisėjo pareigas net tokiuos klausimuos, kaip buto sutvarkymas. Idėjoje tas baisiai menkas faktoris, nors kauniškiams jis bazę nesąmonėms sudarė. Kam tai liesti, kas turi savaime išsispręsti? Juoba tas netinka kolektyviniam laiškui; rodytųs, jog ir tas kolektyvas del kauniškių griekų saujon bezda. Tai viena. Antra, jūs pradedat „menininkų konfliktas yra parengtas tam tikrų nuosakių vidaus ir išorinių sąlygų“; toliau – kurio anga psichologinis krizis; „Anga pasichologinio krizio, kuris subrendo mūsų idealizmo krizyje, kuris apsiautė ir panėrė visus visuomenės sluoksnius“. – Juk tai gryniausia retorika! Kauniškę plepalynę pats vaizduoji pradžioje kaip titanų kovą, bet atmink, jeigu nebūtų 78 doleriai pavogti, tai to „psichologinio krizio“ visai nebūtų buvę. Tačiau perėjęs nuo titanų kovos baigi visai taip, kaip aš manau: „kilo ne dėl idėjinių nesutaikomybių, jis yra smulkios ambicijos pasmaugtas fantazijos vaisius, pasižymįs visomis dvasios mažybės savybėmis!“ – Kaipgi tas mintis sutaikinti? Jeigu šį straipsnį akyla redakcija priskaitys prie netikslių visos eilės kitų straipsnių šiuo klausimu, tai aš visai nesistebėsiu. // Aš sakau ir sakysiu, jog ideologinė menininkų kova, kuri gali krizius dvasioje iššaukti, galima tik meno ekstazėje. Ta kova galima ir vertinama. Bet jei menininkai kovoja gatvės metodais, tai kuo čia menas kaltas? Estetinis romantizmas ar estetinis tragizmas galimas tik ekstazėje, kurios Kaune nėra. Menininkai, būdami silpni individai, tapę direktoriais, politikais ar šmugelninkais, – jie pilnybėje pastaraisiais ir pasidaro. Smulkiai graibydamies patvoriais – jie nuklydo nuo kosminės minties, tuo patim juos apleido meno ekstazė. // Kas kita, jei dabartinis gatvinis menininkų krizis pastums juos į „idealinį“ susipratimą, galbūt mes galim laukti ir pozitingų vaisių. Galbūt tas pasiseks. Tik ką gavau [Vytauto] Bičiūno laišką. Jis rašo, jog jų kuopa dabar gyvena gyvybės idėja, kaip „Baras“, kaip „Dainava“, kažką sukurti srovinio. Jis rašo: „Aš tavyje matau vyresnį draugą ir kviečiu padėti mums. Aš prašau Sruogos pamiršti tai, jog jojo dėka „Ragutyje“ buvau išniekintas ir ištiesti mums delną. Nežeminkime kitų, bet išaukštinkime ligi savęs… Taigi kupinas didelės vilties išdrįstu stoti akivaizdoje visuomeninio ir draugų teismo už visa, ką gera ar bloga padariau…“ Tai Bičiūnas naujas. Ir [Kazys] Puida kažkaip atgimęs. Jeigu tas sutrenkimas duos naujai gyvybei šaknų, tai galima džiaugtis. Be abejo, aš visai nenoriu savo manymų kam nors kišti, bet parodau, ką manau. Tai mano vidaus jautimas. // [Stasys] Šimkus yra Berlyne, bet jau ne pas mane. Gaudysiu jį. Ar pasirašys, nežinau. // Lik sveikas // Faustas // 1923. I. 18 // Berlynas“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1923-01-18, in: LLTI BR, f. 53, b. 760, l. 1r–v).
42
butinai
būtinai
pasirašytų ir pasiųstų
43
į Kauną – aš subuntavojau
44
Putiną – ir mes teisiame M.
Kur.
kūr.
45
Draugiją
draugiją
n
Note: Lietuvių meno kūrėjų draugija, dailininkų, rašytojų, muzikų, teatralų, achitektų organizacija, veikusi 1920–1929 m. Kaune. Turėjo Muzikų, Literatų, Dramos, Plastikos sekcijas. Balys Sruoga šio sambūrio veiklai „1920–1921 m. skyrė daug jėgų ir energijos“, dalyvavo iniciatyvinėje grupėje, buvo įtrauktas į valdybą, daugiausia dalyvavo teatro taryboje ir literatų sekcijoje (plačiau žr. Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1986, p. 108–115).
su
Vilkolakių
Vilkolakiu
n
Note: Vilkolakis – menininkų klubas, įsikūręs 1919-05-04, Baliui Sruogai iš Vilniaus vos persikėlus į Kauną, gyvavęs iki 1925 m. Balys Sruoga pasiūlė klubo vardą, simbolizavusį kūrybingų, monais besiverčiančių žmonių sambūrį, buvo išrinktas pirmuoju klubo prezidentu, kurį klubo nariai vilkolakininkai vadino vaidila (plačiau žr. Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1986, p. 104–108). Balys Sruoga apie klubo gyvenimą ir veiklą rašė: „Vilkolakis, pasivadinęs dailininkų kliubu, nors kliubo pobūdžio jis niekumet nėra turėjęs. Kas jo narius jungė – tai tik ieškojimas naujų formų ir naujų kūrimo būdų. Jokių sienų iš anksto neužsibrėžta, jokių formų nenustatyta, jokių kriterijų iš katekizmo nekalta. Visa atiduota iniciatyvai ir intuicijai. Visa, kas jauna ir „ieškoma“, Vilkolaky prieglobstį rado. Įsivyravus Vilkolaky aukštam draugingam kolektyvizmui – įsivyravo jame gyviausia kolektyvinės kūrybos forma – teatralinė kūryba. Daugybė klaidų pridaryta, daug ko negera būta, bet būta ir skaisčių momentų, tačiau šiuo žygiu, svarbu ne pasiektieji vaisiai, bet jų siekimo procesas. Vilkolakis niekumet nebuvo tikslas – jis buvo tik kolektyvinio augimo kelias, būsimiems darbams rengimasis. Ir jeigu Vilkolakis nuėjo tuo keliu, ne kitu – tai čia gal daugiau kaltės yra tųjų, kurie jį kaltina... Jei atsiminti, kad Vilkolakio „vaidinimuose“ viskas buvo improvizuojama, kad iš anksto (išvakarėse) tebuvo susitariama, kas daryti, „kokį veikalą vaidinti“, ir kolektyviniu būdu nustatoma veiksmas, o žodžiai tik ant rytojaus „vaidinimo metą“ improvizuojami (veikalas nebuvo rašomas, o dainos – bendrai komponuojamos), tai šis vienas kūrybos bandymas gal galėtų jau būti pateisinimas visam jo esimui. Tokiu būdu Vilkolakis įgavo studijos pobūdžio. Ne tokios studijos, kurios apskrities viršininko ar švietimo ministerijos žurnaluose registruojama, bet tokios, kuri pasižymi studijingumo žymėmis, kaip jas Stanislavskis supranta. Tokia buvo Vilkolakio gyvenimo prasmė, nežiūrint į visas jo ydas. Ir nėra ko skųstis visuomene. Visuomenė sąmoningai ar nesąmoningai Vilkolakį rėmė ir jautė. Praslinkus „romantizmo periodui“, Vilkolakin įnešta pretenzijos, oficialumas ir neceremoningas abuojumas, – mirtinieji kolektyvinės kūrybos priešininkai, – ir Vilkolakis suklupo vidaus būvyje ir nesugebėjo iš jo išsiristi“ (Balys Sruoga, „Menininkai ir visuomenė“, in: žr. in: LMAVB RS, f. 45, b. 74).
ir la-
46
bai smarkiai keikiamės. Pa-
47
skaityk. Tiktai Tu neliūdėk
48
ir negalvok nieko. Vėjas
49
staugia, pušys
užia
ūžia
– ir pa-
50
saulis – toks gražus!
51
Tav
c
Critical note: Tavo ] ill fl -o
Tav
Tavo
Baluks.
c
Critical note: Baliukas ] sign
p
Physical note: [1r] //
Baluks.
Baliukas
X (Close panel) Textual Notes
a1
Line number d
Physical note: [1r] //
a3
Line number 2
Note: Balys Sruoga kartu su bičiuliu Kostu Kanauka, Miuncheno universitete studijavusiu veterinarinę mediciną, sausio pradžioje išvyko slidinėti į Oberammergau: „O rytoj mes su Kanauka važiuojam į Oberammergau į pačiūžninkų kursus. Būsiu ten turbūt iki 8. […] Bet kalnuos 5 dienos – ten gal užsimiršiu, nustosiu rūkyt ir gal Tave kiek pamiršiu, kad galėtau pradėt dirbti…“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-01-01 ar 03, in: LLTI BR, f. 53, b. 524, l. 2v). Faustas Kirša, važiuodamas į Šveicariją, žinojęs ir apie ankstesnę Balio Sruogos ir Vandos Daugirdaitės išvyką į Saksonijos Šveicariją, ironiškai komentavo bičiulio nesugebėjimą nurimti: „Tavęs nesuprantu – tai laiko neturi – dirbi, tai po tris dienas kalnuos sėdi“ (Fausto Kiršos atvirlaiškis Baliui Sruogai, Lozanos ir Ženevos link – į Miuncheną, apie 1923-01-08, in: LLTI BR, f. 53, b. 761, l. 1v).
a3
Line number 6
Note: Slidinėjimo kurortas Sudelfeld-Bayrischzell yra Alpių regione Tegernsee-Schliersee (Vokietija, Bavarija). Žiemos sporto zona yra 850 ir 1563 metrų aukščio. Žiemos sporto trasos driekiasi Mangfall, Kaiser kalnuose.
a1 a2
Line number 10
Critical note: ledu ] cor e pro a
a1
Line number 11
Critical note: smagu ] s l ins a
a1
Line number 34
Physical note: [1v] //
a3
Line number 41
Note: Balys Sruoga siuntė straipsnio „Menininkai ir visuomenė“ mašinraštį, jį pasirašė Faustas Kirša ir Vincas Mykolaitis-Putinas (žr. in: LMAVB RS, f. 45, b. 74, l. 1–8). Straipsnyje kelta menininkų idealizmo ir materializmo problema. Rašyta apie Nepriklausomoje Lietuvoje įkurtų ir Kaune veikusių dviejų menininkų organizacijų – Lietuvių meno kūrėjų draugijos ir Vilkolakio menininkų klubo – idealiąją veiklą, lėmusią naujų formų ir kūrybos būdų ieškojimus, ir nuosmukį, ištikusį dėl materialių priežasčių („meno reikalams buvo rasta naujas kriterijus: viso ko kaina – kapeika!“), tarpusavio nesantaikos, asmeninių ambicijų (ginčus dėl vietos – Maironio g. 3, teatro patalpų, kurios planuotos panaudoti kaip Čiurlionio paveikslų galerija), abejingumo menui. Balio Sruogos įsitikinimu, abi organizacijos, užgesus idealizmui, prarado gyvybę, ėmė tarpusavyje konfliktuoti: „Jeigu tokiu tonu gyvena ir viena, ir antra grupė, tai kokia viltimi lietuvių meno augimo laukti? Ir ne vien blogas tonas, – ir neapykanta! Neapykanta, matuojama kriterijum – kapeika! Viena organizacija nori kitą numarinti, nors abi nedarbėj paliego!“ Balio Sruogos įsitikinimu, menininkų konfliktą galėtų išspręsti visuomenė, surasdama jiems tinkamą vietą ir taip paskatindama dirbti – kurti: „Jei visuomenė sugebės priversti menininkus jų nuodėmes gyvu kūrybos darbu atpirkti, jei visuomenė sugebės priversti juos sutilpti vienoj pastogėj ir atsisakyti nuo smulkios ambicijos lošimo azarto – o visuomenė tam turi pakankamai galimybių ir priemonių, – tai bus pirmas požymis, kad idealizmo krizis Lietuvoje gali būti pergyventas lengva forma ir vaisiais gausus! Tai bus pirmas požymis, kad mes dar galime sudaryti gyvenimą ir aplinkybes, kada ne viskas kainuojama vergiška kapeika!“ Balys Sruoga norėjo, kad šį straipsnį pasirašytų Vokietijos universitetuose studijavę Faustas Kirša ir Vincas Mykolaitis-Putinas, nešališki vertintojai, nes „Ne mums, toli nuo Lietuvos sienų gyvenantiems, spręsti šis konfliktas, tiktai gal mes, būdami laisvesni nuo viską paskandinusios Kauno atmosferos, turime kiek daugiau teisės būti bešališkesni“.
Faustas Kirša, perskaitęs Balio Sruogos straipsnį, atsakė: „Sruoga! // Tavo straipsnį „Menininkai ir visuomenė“ gavau. Pasirašau su suspausta širdimi, nes mano mintys, pareikštos ginčuose ir laiškuose, skiriasi ne kardinaliai, bet mažmožiuos. Savo straipsny pats eini teisėjo pareigas net tokiuos klausimuos, kaip buto sutvarkymas. Idėjoje tas baisiai menkas faktoris, nors kauniškiams jis bazę nesąmonėms sudarė. Kam tai liesti, kas turi savaime išsispręsti? Juoba tas netinka kolektyviniam laiškui; rodytųs, jog ir tas kolektyvas del kauniškių griekų saujon bezda. Tai viena. Antra, jūs pradedat „menininkų konfliktas yra parengtas tam tikrų nuosakių vidaus ir išorinių sąlygų“; toliau – kurio anga psichologinis krizis; „Anga pasichologinio krizio, kuris subrendo mūsų idealizmo krizyje, kuris apsiautė ir panėrė visus visuomenės sluoksnius“. – Juk tai gryniausia retorika! Kauniškę plepalynę pats vaizduoji pradžioje kaip titanų kovą, bet atmink, jeigu nebūtų 78 doleriai pavogti, tai to „psichologinio krizio“ visai nebūtų buvę. Tačiau perėjęs nuo titanų kovos baigi visai taip, kaip aš manau: „kilo ne dėl idėjinių nesutaikomybių, jis yra smulkios ambicijos pasmaugtas fantazijos vaisius, pasižymįs visomis dvasios mažybės savybėmis!“ – Kaipgi tas mintis sutaikinti? Jeigu šį straipsnį akyla redakcija priskaitys prie netikslių visos eilės kitų straipsnių šiuo klausimu, tai aš visai nesistebėsiu. // Aš sakau ir sakysiu, jog ideologinė menininkų kova, kuri gali krizius dvasioje iššaukti, galima tik meno ekstazėje. Ta kova galima ir vertinama. Bet jei menininkai kovoja gatvės metodais, tai kuo čia menas kaltas? Estetinis romantizmas ar estetinis tragizmas galimas tik ekstazėje, kurios Kaune nėra. Menininkai, būdami silpni individai, tapę direktoriais, politikais ar šmugelninkais, – jie pilnybėje pastaraisiais ir pasidaro. Smulkiai graibydamies patvoriais – jie nuklydo nuo kosminės minties, tuo patim juos apleido meno ekstazė. // Kas kita, jei dabartinis gatvinis menininkų krizis pastums juos į „idealinį“ susipratimą, galbūt mes galim laukti ir pozitingų vaisių. Galbūt tas pasiseks. Tik ką gavau [Vytauto] Bičiūno laišką. Jis rašo, jog jų kuopa dabar gyvena gyvybės idėja, kaip „Baras“, kaip „Dainava“, kažką sukurti srovinio. Jis rašo: „Aš tavyje matau vyresnį draugą ir kviečiu padėti mums. Aš prašau Sruogos pamiršti tai, jog jojo dėka „Ragutyje“ buvau išniekintas ir ištiesti mums delną. Nežeminkime kitų, bet išaukštinkime ligi savęs… Taigi kupinas didelės vilties išdrįstu stoti akivaizdoje visuomeninio ir draugų teismo už visa, ką gera ar bloga padariau…“ Tai Bičiūnas naujas. Ir [Kazys] Puida kažkaip atgimęs. Jeigu tas sutrenkimas duos naujai gyvybei šaknų, tai galima džiaugtis. Be abejo, aš visai nenoriu savo manymų kam nors kišti, bet parodau, ką manau. Tai mano vidaus jautimas. // [Stasys] Šimkus yra Berlyne, bet jau ne pas mane. Gaudysiu jį. Ar pasirašys, nežinau. // Lik sveikas // Faustas // 1923. I. 18 // Berlynas“ (Fausto Kiršos laiškas Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1923-01-18, in: LLTI BR, f. 53, b. 760, l. 1r–v).
a3
Line number 45
Note: Lietuvių meno kūrėjų draugija, dailininkų, rašytojų, muzikų, teatralų, achitektų organizacija, veikusi 1920–1929 m. Kaune. Turėjo Muzikų, Literatų, Dramos, Plastikos sekcijas. Balys Sruoga šio sambūrio veiklai „1920–1921 m. skyrė daug jėgų ir energijos“, dalyvavo iniciatyvinėje grupėje, buvo įtrauktas į valdybą, daugiausia dalyvavo teatro taryboje ir literatų sekcijoje (plačiau žr. Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1986, p. 108–115).
a3
Line number 45
Note: Vilkolakis – menininkų klubas, įsikūręs 1919-05-04, Baliui Sruogai iš Vilniaus vos persikėlus į Kauną, gyvavęs iki 1925 m. Balys Sruoga pasiūlė klubo vardą, simbolizavusį kūrybingų, monais besiverčiančių žmonių sambūrį, buvo išrinktas pirmuoju klubo prezidentu, kurį klubo nariai vilkolakininkai vadino vaidila (plačiau žr. Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1986, p. 104–108). Balys Sruoga apie klubo gyvenimą ir veiklą rašė: „Vilkolakis, pasivadinęs dailininkų kliubu, nors kliubo pobūdžio jis niekumet nėra turėjęs. Kas jo narius jungė – tai tik ieškojimas naujų formų ir naujų kūrimo būdų. Jokių sienų iš anksto neužsibrėžta, jokių formų nenustatyta, jokių kriterijų iš katekizmo nekalta. Visa atiduota iniciatyvai ir intuicijai. Visa, kas jauna ir „ieškoma“, Vilkolaky prieglobstį rado. Įsivyravus Vilkolaky aukštam draugingam kolektyvizmui – įsivyravo jame gyviausia kolektyvinės kūrybos forma – teatralinė kūryba. Daugybė klaidų pridaryta, daug ko negera būta, bet būta ir skaisčių momentų, tačiau šiuo žygiu, svarbu ne pasiektieji vaisiai, bet jų siekimo procesas. Vilkolakis niekumet nebuvo tikslas – jis buvo tik kolektyvinio augimo kelias, būsimiems darbams rengimasis. Ir jeigu Vilkolakis nuėjo tuo keliu, ne kitu – tai čia gal daugiau kaltės yra tųjų, kurie jį kaltina... Jei atsiminti, kad Vilkolakio „vaidinimuose“ viskas buvo improvizuojama, kad iš anksto (išvakarėse) tebuvo susitariama, kas daryti, „kokį veikalą vaidinti“, ir kolektyviniu būdu nustatoma veiksmas, o žodžiai tik ant rytojaus „vaidinimo metą“ improvizuojami (veikalas nebuvo rašomas, o dainos – bendrai komponuojamos), tai šis vienas kūrybos bandymas gal galėtų jau būti pateisinimas visam jo esimui. Tokiu būdu Vilkolakis įgavo studijos pobūdžio. Ne tokios studijos, kurios apskrities viršininko ar švietimo ministerijos žurnaluose registruojama, bet tokios, kuri pasižymi studijingumo žymėmis, kaip jas Stanislavskis supranta. Tokia buvo Vilkolakio gyvenimo prasmė, nežiūrint į visas jo ydas. Ir nėra ko skųstis visuomene. Visuomenė sąmoningai ar nesąmoningai Vilkolakį rėmė ir jautė. Praslinkus „romantizmo periodui“, Vilkolakin įnešta pretenzijos, oficialumas ir neceremoningas abuojumas, – mirtinieji kolektyvinės kūrybos priešininkai, – ir Vilkolakis suklupo vidaus būvyje ir nesugebėjo iš jo išsiristi“ (Balys Sruoga, „Menininkai ir visuomenė“, in: žr. in: LMAVB RS, f. 45, b. 74).
a1
Line number 51
Critical note: Tavo ] ill fl -o
a1
Line number 51
Critical note: Baliukas ] sign
a1
Line number 51
Physical note: [1r] //
Sorry, but there are no notes associated with any currently displayed witness.
1923_01_08_vd_1r.jpgX (Close panel)
image
1923_01_08_vd_1v.jpgX (Close panel)
image