Vandai Daugirdaitei, 1923-08-06

X (Close panel) Bibliographic Information

Vandai Daugirdaitei, 1923-08-06

by Balys Sruoga

Original Source

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 659_35. Atvirlaiškis. Be pilnos datos, vietos. Datuota ir lokalizuota pagal 1923-08-05 atvirlaiškį (išvyka į Zugspitze ir Tirolį), turinį („Rodos, pirmadienis“). Rašyta 9,1 × 14,0 cm standaus, gelstelėjusio popieriaus atviruke (1r–v) cheminiu pieštuku. Numeruota, pažymėta pieštuku Balio Sruogos ranka: 1v – „3“, 1r – Zugspitze kalnų perėja „Gatterl“. 1r – nespalvotas Zugspitze kalnų masyvo vaizdas. Violetinis vokiškas kalnų spaudas: „Knorr-Hütte / an der Zugspitze / 2052 mtr. / D. u. Oe. – Alpen – Verein. / Sektion München“. Ištepta (rudos dėmės). Be voko, pašto ženklų, spaudų. Nuorašas (Algio Samulionio rankraštis): LLTI BR, f. 53, b. 1290, l. 295. Nepublikuota. Skelbiama iš autografo.

Witness List

  • Witness a1: 1923-08-06: Genetinis
  • Witness a2: 1923-08-06: Diplomatinis
  • Witness a3: 1923-08-06: Redaguotas

Textual Notes

Atvirlaiškyje išsiskiria trys tekstų variantai: rašymo procesą atspindintis (genetinis) tekstas, vėliausią autorinį užrašo sluoksnį parodantis (diplomatinis) tekstas, minimaliai pagal dabartinės kalbos nuostatas pakoreguotas (redaguotas) tekstas.

Electronic Edition Information:

Responsibility Statement:
  • Parengė Neringa Markevičienė
  • Skenavo Aurimas Markevičius
Publication Details:

Published by © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021.

Balio Sruogos archyvas (1911–1947)

Atvirlaiškio atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus raštišką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt).

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių.

[Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Šaltinį cituoti taip: Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Tirolio – į Būgius, 1923-08-06, l. 1r–v, parengė Neringa Markevičienė, žr. http://www.sruoga.flf.vu.lt/v-machine/sruoga/1923_08_06_vd.html, in: Balio Sruogos archyvas (santrumpa – BSA), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021.

Encoding Principles

Atvirlaiškyje, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (rašymo procesas parodomas pažymomis „subst“, „del“, „add“), diplomatinis (autoriniai variantai parodomi pažyma „orig“) ir redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažyma „reg“). Koduojant atvirlaiškio tekstą taikomas paralelaus segmentavimo metodas. Vienoje eilutėje esantys skirtingi variantai koduojami, naudojant žymeles „rdg“. Variantai, išdėstyti lygiagrečiai vienas šalia kito, parodomi kritiniame aparate tarp žymelių „app“. Koduotas atvirlaiškio variantas saugomas v-machine bylos aplanke sruoga BSA.

Atvirlaiškio genetiniame tekste parodomas rašymo procesas.

Diplomatiniame perraše atsispindi vėliausias autorinis rašymo sluoksnis.

Minimaliai koreguotame atvirlaiškyje taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos nuostatų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.

Atvirlaiškio genetiniame tekste autoriaus taisyta vieta pakomentuojama pažyma c („critical note“), o lapo pabaiga nurodoma pažyma p („physical note“).

Atvirlaiškio redaguotame variante komentuojama vieta nurodoma pažyma n („note“).

Šalia atvirlaiškio genetinio varianto, diplomatinio perrašo JPG formatu (600x600 DPI) teikiami autografo atvaizdai.

Atvirlaiškio tekstas pateikiamas TEI (Text Encoding Initiative) skaitmeniniu formatu, naudojant XML užrašymo sintaksę, XSLT kalbą XML dokumento transformacijai į HTML variantą, JavaScript programavimo kalbą, Versioning Machine 5.0 įrankį, skirtą įvairių tekstų variantų parodymui ir jų palyginimui.

X (Close panel)Version a1: 1923-08-06: Genetinis
Facsimile Image Placeholder
Tik dabar sugrįžo iš miestelio
3
1
Tik dabar sugrįžo iš
miestelio
c
Critical note: Tik dabar sugrįžo iš miestelio ] s l in d ang add cf 3
miestelio
2
Pronckus
Pronskus
n
Note: Juozas Pronskus 1919 m. su Baliu Sruoga dirbo dienraštyje Lietuva ir laikė jį žurnalistikos mokytoju. Jie ir vėliau draugiškai sutardavo, šiltai bendravo, kilo į kalnus. 1923 m. rugpjūčio mėnesį kartu praleido Bavarijos Alpėse. Juozas Pronskus, ne kartą kritęs pakalnėn, į bedugnę, ir išgelbėtas Balio Sruogos, vėliau parašė atsiminimus apie gamtoje patirtus išgyvenimus, nuotykius ir pavojus. Juozo Pronskaus atsiminimai liudija, koks buvo sunkus ir pavojingas pasikėlimas į Zugspitze'ą – aukščiausią Vokietijos viršukalnę.
ir papasakojo istoriją,
3
kaip jis su tirolietėm jau suspėjo
4
susipažint, tik sugrįžęs vyras
5
jį
išvyjo!
išvijo!
O aš tau dar porą žodelių –
6
ir nors dar
8 val.
8 val.,
jau lipsiu ant
7
šieno miegoti – mes nakvynę
8
gauname tik ant šieno,
nakvynę
nakvynė
9
gerai. Tik kaip man šiandie
10
liūdna paliko! Kol lipau ant
11
Zugspitz'o,
Zugspitzo,
n
Note: Atsiminimuose Juozas Pronskus dėl ūgio ir būdo skirtumų save pavadino Patuku, o Balį Sruogą – kalnų vadą – Patu. Juozas Pronskus, „[t]as linksmas, šnekus, iškalbingas mažutis poetas“ įspūdingai atrodė šalia Balio Sruogos – kalnuose rimto, tylaus, susikaupusio, poeto „milžino“ (Aldona Čarneckaitė, „Ar jis tada nujautė savo kankinio dalią?“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 103):
„Kitą rytą išvykome į Partenkircheną. Dienos uždavinys buvo – pulti Zugspitzą.
Pusryčių vadas leido tik citriną, sausainį ir svogūną. Būsią lengviau kopti. Ar ne vis vien, kur provizija nešti, pamaniau. Savyje ar ant savęs…
Prasimušę per Partnacho tarpeklį, kitoj pusėj sienos radome visišką netvarką. Čia buvo suverstos visos, Dievui pasaulį baigus tverti, medžiagos atmatos: netašytos uolos, suskilę kalnai, nutrupėję, suaižėję, į prarajas suversti granito luitai, sniego pusnynai ir apledėję anksčiau ėjusių žmonių kojų įdubimai… Kalnai pasirodė visoje nuogybėje, tik savo galvas visi buvo storomis debesų kepurėmis apsimaustę. Mažesnių debesų driekanos lėtai plaukiojo erdvėje ir rūko lyg milžino pypkės dūmai. Vienas, lyg paklydusi avelė, buvo toks jaukus, kad galėjau lazdos galu pasiekti…
Bežaisdamas vėl pamečiau Patą…
– Patai, a Patai, – šaukiu brisdamas per lediniu vandeniu putojančias kaskadas, apkurtęs nuo nesiliaujančios liūties, upelio ir perkūno choro.
Patas buvo čia pat, tik didesnio debesio atskirtas, o kai debesis nuslinko, mačiau, kaip jo kupra garavo vandens rykščių pliekiama. Nepasiduosiu, nors pasigaluosiu, tariau ir paskutinėmis jėgų atsargomis pasivijau Patą. Dabar abudu nuo kojų iki pakaušių buvome apsivėlę debesimis.
– Lipame! – išgirdau.
– Kur lipame, kad per sprindį nieko nematyti! – šaukiau.
– Juk ne akimis lipame, o kojomis, – paaiškino vadas.
Lipome jau keturiomis.
– Patai, – paklausiau priartėjęs, – kodėl mes lipame keturiomis?
– Dėl to, kad į kalną.
– O dėl ko gyvuliai ir pakalnėse keturiomis vaikšto?
– Kad neapsibristų.
Man tai ne visiškai buvo aišku, taip ir pasakiau.
– Apačioj visą laiką tik dviem kojom vaikštau, o neapsibrendu, – pasakiau.
– O vienu liežuviu dažnai apsibrendi. – Tai taręs, Patas nutilo. Mačiau tik jo batų padus aukščiau savo galvos, kaip jie atsargiai čiupinėjo kiekvieną uolos plyšelį, ir mačiau, kaip jo batų paspirti akmenys pasišokinėdami laigė pro mano ausis, dingdami debesų pilnoje apačioje. Daugiau nieko nemačiau, tik nujaučiau, kad ropojame kažkokio stataus pabaisos šonu. Vienintelį rūpestį turėjau, kaip apsisaugoti nuo dviejų galimybių – nukristi arba pamesti Patą.
Pirmąją galimybę įsivaizdavau taip: galiu apsibristi, galiu neapsibristi. Jei neapsibrisiu – gerai. Jei apsibrisiu – griūsiu arba negriūsiu. Jei negriūsiu – gerai, jei griūsiu – galiu nukristi, galiu nenukristi. Jei nenukrisiu – gerai, jei nukrisiu, liksiu gyvas arba užsimušiu. Jei liksiu gyvas – gerai, jei užsimušiu – gal ir negerai.
Antros galimybės – pamesti Patą – nemokėjau nė įsivaizduoti. Dėl to sumaniau Patui nejuntamai prie bato prisirišti virve. Tai darydamas į Patą kalbėjau tokiais žodžiais:
– Patai, a Patai!
– A? – atsiliepė Patas viršuje.
– Ar junti?
– Ką?
– Kaip kojas žemyn traukia?
– Argi?
– Tartum kas kojas pririšęs laikytų!
– Nejaugi?
Pririšau vieną virvės galą Patui prie kojos, kitą galą sau prie kojos ir atsiguliau. Lai tempia. Jis Patas, aš tik Patukas.
Pajutau, kaip įsitempė ir pakibo viena koja. Antroji, likusi viena, pasijuto nereikalinga ir pasidavė pasyvumui.
Galvodamas apie kojas nebuvau apskaičiavęs, kas atsitiks su galva. Kojoms iškilus viršun, galva, likusi apačioje, pamatė visą padėties klaikumą, kuris man priminė kadaise meškeriojant matytus vaizdus, kaip ant virvelės galo kabantį slieką prisėlinęs ešerys išsižiojo ir prarijo. Aš kaip sliekas kabėjau debesų sklidinoje gelmėje, kuri buvo panaši į garuojančio vandens pilną katilą.
Desperacijoje pakėliau akis aukštyn. Pro praplyšusią debesų angą pamačiau dangaus mėlyname fone švintantį Pato veidą ir kaip Dante į Vergilijų rankas tiesdamas pradėjau šaukti. Mačiau, kaip Patas savo rankomis mane už virvės aukštyn traukė ir aš, galvą į aštrias uolas daužydamas, lėtai, bet tikrai artėjau į mėlyną dangų, į Patą ir saulę.
Patas stovėjo viršum debesų, aukštas ir gražus kaip arkangelas, ir spindėjo skaisčiausiais saulės spinduliais. Mano akys, per ilgą dieną debesų rūkuose skendusios, negalėjo pakelti staigios transfigūracijos ir kietai užsimerkė.
– Tu esi Vergilijus! – maldingai ištariau atsimerkdamas, kai Patas, už kojos užtempęs į Zugspitzės viršūnę, mane pastatė ant tvirto granito.
– Deja, tu ne Dante, kad iš pragaro reikia už kojos traukti, – juokėsi Patas“ (Juozas Pronskus, „Milžino paunksmėje“, in: Ibid., p. 100–102).
kol karsčiausiu po
12
uolas – nieko pasauly negalvojau,
13
o šiandie
Taip
taip
ilgu paliko. Šiandie
14
kalnuose radom užmirštą
15
ežerėlį –
išsirengėm,
išsirengėm
kaip indijonai,
16
kokias 3 valandas praleidom
17
ugni
ugnį
bekurendami.
bekūrendami.
Jokio
18
žmogaus, jokio gyvybės
19
garso! Man prisiminė
20
Vilijos pakrantės, ir
ma
c
Critical note: man ] vid ex err ma pro man, om n
ma
man
21
taip ilgu ir liūdna
paliko!
paliko!
n
Note: Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė, gyvendami Kaune ir dirbdami dienraščio Lietuva redakcijoje, mėgo pasivaikščioti Neries pakrantėmis. Balys Sruoga, ilgėdamasis mylimosios, vėliau dažnai prisimindavo vietas, kuriose buvo kartu, laiškuose ypač pastebimas saulės apšviestos Vilijos (Neries), tekančios už miesto, leitmotyvas: „O vakar buvo šventė – didelė-didelė – pilna Saulės. Ir aš vakar buvau už miesto – ten – atmeni – pagal Viliją. Buvo ir Kirša. Aš buvau nuėjęs į tą vietą, į Viliją, kur mes pernai buvom, kur buvo tiek daug saulės, kur mūsų dienos tokios lengvos buvo. Ilgai buvau saulėj. Pridėjau veidą prie smėlio. Užmerkiau akis – ilgai Tau dūmojau. Ir tuomet dūšioj taip lengva buvo. Ir taip nesinorėjo atsimerkti, aš bijojau pamatyti, kad Tavęs čia nėra, kad Tu esi toli toli nuo manęs. Aš buvau visas visas tavo, toks, kaip tu mane myli, kaip Tu nori, kad aš Tavo būčiau. Retai kada aš galiu taip Tavo būti! Ir taip bijojau akis praverti!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Kauno – į Būgius, 1921-05-22–23, in: LLTI BR, f. 53, b. 459, l. 8r–v); „Ach šiluma, šiluma! Atsimena Kaunas, Nemunas, Vilijos pakrantės, Tu – šitiek saulės, šitiek spindulių, šitiek šilumos! Tokia tyli diena, tokia kaitri Saulė, Tu taip arti! Juk visa tai ne sapnas, juk visa tai buvo – mano – mano! Ar aš sulauksiu kada kaitros, ar Tu būsi kada arti, ar mūsų saulė bus kaitri, ar ir Tu, ir Saulė – ar būsite vėl kada mano – ką aš sapnuoju! Et – bet, jeigu aš dabar budėdamas sapnuot negalėčiau, tai aš ir gyvent negalėčiau! Ir man rodos, kad ne šiandie, tai rytoj vis viena turi būt šilta. Turi būt šilta! Ir dienos saulėtos – turi būt mano!“, „O nuo Tavęs iki šiol nė žodelio. Aš ir nežinau, ką Tu apie mane manai, kur Tu esi, kaip Tavo reikalai. Aš ir nežinau, ar ir dabar Tavo ūpas tebėra toksai, koks buvo man išvažiuojant. Man būtų labai gera, kad Tu man parašytum. Ir kad Tu būtum gera. Aš labai labai norėčiau. Tuomet mano sapnai būtų lengvūs ir aš nieko nebijočiau. Aš baisiai norėčiau, kad Tu būtum gera del manęs. Kaip spindulių Karaliūnaitė! Kaip pavasario kaitra. Kaip Vilijos pakrančių Saulė. Saulė, kuri tik mudviem švietė“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1921-11-10, in: LLTI BR, f. 53, b. 658, l. 1v).
22
Ir aš tau visą dieną
dumojau.
dūmojau.
23
Tau
dumojau
dūmojau
ir
geleles,
gėleles
bučiuo-
24
damas,
damas
rinkau, kad tik jos
25
trupučiuką dar kvepėtų, kad
26
nors trupučiuką dar žydėtų,
27
kol pasieks
būgius Būgius .
c
Critical note: Būgius ] cor pro būgius, cor B pro min
Būgius.
Ir dabar
28
pro
alpių
Alpių
pievas matau Tavo
29
veil veidą
c
Critical note: veidą ] cor pro veil, cor d pro l
veidą
– ir man taip ilgu.
30
Bučiuoju
Tave
Tave,
Vandukėl,
31
Bučiuoju.
bučiuoju.
32
TavBal
c
Critical note: TavBal ] sign
TavBal
33
Rodos
Rodos,
34
pirmadienis
6 / VII
c
Critical note: 6 / VIII ] vid ex err 6 / VII
6 / VII
6 /VIII.
35
Kai bus proga įmest laišką – tuoj parašysiu
vėl.
c
Critical note: Kai bus proga įmest laišką – tuoj parašysiu vėl. ] add phr in sin mg, vert
p
Physical note: [1v] //
vėl.
vėl.
n
Note: Sakinys, prirašytas vertikaliai atvirlaiškio antros pusės kairėje paraštėje.
Facsimile Image Placeholder
36
Perevalu „Gatterl“ mes persivertėm į
tirolį,
Tirolį,
takeliu, kur prieštuku
pažymėta
c
Critical note: Perevalu „Gatterl“ mes persivertėm į Tirolį, takeliu, kur pieštuku pažymėta. ] add phr in d mg, vert
p
Physical note: [1r] //
pažymėta
pažymėta.
n
Note: Sakinys, prirašytas vertikaliai ir priešinga vaizdui kryptimi atvirlaiškio pirmos pusės dešinėje paraštėje ir virš atvaizdo.
X (Close panel)Version a2: 1923-08-06: Diplomatinis
Facsimile Image Placeholder
Tik dabar sugrįžo iš miestelio
3
1
Tik dabar sugrįžo iš
miestelio
c
Critical note: Tik dabar sugrįžo iš miestelio ] s l in d ang add cf 3
miestelio
2
Pronckus
Pronskus
n
Note: Juozas Pronskus 1919 m. su Baliu Sruoga dirbo dienraštyje Lietuva ir laikė jį žurnalistikos mokytoju. Jie ir vėliau draugiškai sutardavo, šiltai bendravo, kilo į kalnus. 1923 m. rugpjūčio mėnesį kartu praleido Bavarijos Alpėse. Juozas Pronskus, ne kartą kritęs pakalnėn, į bedugnę, ir išgelbėtas Balio Sruogos, vėliau parašė atsiminimus apie gamtoje patirtus išgyvenimus, nuotykius ir pavojus. Juozo Pronskaus atsiminimai liudija, koks buvo sunkus ir pavojingas pasikėlimas į Zugspitze'ą – aukščiausią Vokietijos viršukalnę.
ir papasakojo istoriją,
3
kaip jis su tirolietėm jau suspėjo
4
susipažint, tik sugrįžęs vyras
5
jį
išvyjo!
išvijo!
O aš tau dar porą žodelių –
6
ir nors dar
8 val.
8 val.,
jau lipsiu ant
7
šieno miegoti – mes nakvynę
8
gauname tik ant šieno,
nakvynę
nakvynė
9
gerai. Tik kaip man šiandie
10
liūdna paliko! Kol lipau ant
11
Zugspitz'o,
Zugspitzo,
n
Note: Atsiminimuose Juozas Pronskus dėl ūgio ir būdo skirtumų save pavadino Patuku, o Balį Sruogą – kalnų vadą – Patu. Juozas Pronskus, „[t]as linksmas, šnekus, iškalbingas mažutis poetas“ įspūdingai atrodė šalia Balio Sruogos – kalnuose rimto, tylaus, susikaupusio, poeto „milžino“ (Aldona Čarneckaitė, „Ar jis tada nujautė savo kankinio dalią?“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 103):
„Kitą rytą išvykome į Partenkircheną. Dienos uždavinys buvo – pulti Zugspitzą.
Pusryčių vadas leido tik citriną, sausainį ir svogūną. Būsią lengviau kopti. Ar ne vis vien, kur provizija nešti, pamaniau. Savyje ar ant savęs…
Prasimušę per Partnacho tarpeklį, kitoj pusėj sienos radome visišką netvarką. Čia buvo suverstos visos, Dievui pasaulį baigus tverti, medžiagos atmatos: netašytos uolos, suskilę kalnai, nutrupėję, suaižėję, į prarajas suversti granito luitai, sniego pusnynai ir apledėję anksčiau ėjusių žmonių kojų įdubimai… Kalnai pasirodė visoje nuogybėje, tik savo galvas visi buvo storomis debesų kepurėmis apsimaustę. Mažesnių debesų driekanos lėtai plaukiojo erdvėje ir rūko lyg milžino pypkės dūmai. Vienas, lyg paklydusi avelė, buvo toks jaukus, kad galėjau lazdos galu pasiekti…
Bežaisdamas vėl pamečiau Patą…
– Patai, a Patai, – šaukiu brisdamas per lediniu vandeniu putojančias kaskadas, apkurtęs nuo nesiliaujančios liūties, upelio ir perkūno choro.
Patas buvo čia pat, tik didesnio debesio atskirtas, o kai debesis nuslinko, mačiau, kaip jo kupra garavo vandens rykščių pliekiama. Nepasiduosiu, nors pasigaluosiu, tariau ir paskutinėmis jėgų atsargomis pasivijau Patą. Dabar abudu nuo kojų iki pakaušių buvome apsivėlę debesimis.
– Lipame! – išgirdau.
– Kur lipame, kad per sprindį nieko nematyti! – šaukiau.
– Juk ne akimis lipame, o kojomis, – paaiškino vadas.
Lipome jau keturiomis.
– Patai, – paklausiau priartėjęs, – kodėl mes lipame keturiomis?
– Dėl to, kad į kalną.
– O dėl ko gyvuliai ir pakalnėse keturiomis vaikšto?
– Kad neapsibristų.
Man tai ne visiškai buvo aišku, taip ir pasakiau.
– Apačioj visą laiką tik dviem kojom vaikštau, o neapsibrendu, – pasakiau.
– O vienu liežuviu dažnai apsibrendi. – Tai taręs, Patas nutilo. Mačiau tik jo batų padus aukščiau savo galvos, kaip jie atsargiai čiupinėjo kiekvieną uolos plyšelį, ir mačiau, kaip jo batų paspirti akmenys pasišokinėdami laigė pro mano ausis, dingdami debesų pilnoje apačioje. Daugiau nieko nemačiau, tik nujaučiau, kad ropojame kažkokio stataus pabaisos šonu. Vienintelį rūpestį turėjau, kaip apsisaugoti nuo dviejų galimybių – nukristi arba pamesti Patą.
Pirmąją galimybę įsivaizdavau taip: galiu apsibristi, galiu neapsibristi. Jei neapsibrisiu – gerai. Jei apsibrisiu – griūsiu arba negriūsiu. Jei negriūsiu – gerai, jei griūsiu – galiu nukristi, galiu nenukristi. Jei nenukrisiu – gerai, jei nukrisiu, liksiu gyvas arba užsimušiu. Jei liksiu gyvas – gerai, jei užsimušiu – gal ir negerai.
Antros galimybės – pamesti Patą – nemokėjau nė įsivaizduoti. Dėl to sumaniau Patui nejuntamai prie bato prisirišti virve. Tai darydamas į Patą kalbėjau tokiais žodžiais:
– Patai, a Patai!
– A? – atsiliepė Patas viršuje.
– Ar junti?
– Ką?
– Kaip kojas žemyn traukia?
– Argi?
– Tartum kas kojas pririšęs laikytų!
– Nejaugi?
Pririšau vieną virvės galą Patui prie kojos, kitą galą sau prie kojos ir atsiguliau. Lai tempia. Jis Patas, aš tik Patukas.
Pajutau, kaip įsitempė ir pakibo viena koja. Antroji, likusi viena, pasijuto nereikalinga ir pasidavė pasyvumui.
Galvodamas apie kojas nebuvau apskaičiavęs, kas atsitiks su galva. Kojoms iškilus viršun, galva, likusi apačioje, pamatė visą padėties klaikumą, kuris man priminė kadaise meškeriojant matytus vaizdus, kaip ant virvelės galo kabantį slieką prisėlinęs ešerys išsižiojo ir prarijo. Aš kaip sliekas kabėjau debesų sklidinoje gelmėje, kuri buvo panaši į garuojančio vandens pilną katilą.
Desperacijoje pakėliau akis aukštyn. Pro praplyšusią debesų angą pamačiau dangaus mėlyname fone švintantį Pato veidą ir kaip Dante į Vergilijų rankas tiesdamas pradėjau šaukti. Mačiau, kaip Patas savo rankomis mane už virvės aukštyn traukė ir aš, galvą į aštrias uolas daužydamas, lėtai, bet tikrai artėjau į mėlyną dangų, į Patą ir saulę.
Patas stovėjo viršum debesų, aukštas ir gražus kaip arkangelas, ir spindėjo skaisčiausiais saulės spinduliais. Mano akys, per ilgą dieną debesų rūkuose skendusios, negalėjo pakelti staigios transfigūracijos ir kietai užsimerkė.
– Tu esi Vergilijus! – maldingai ištariau atsimerkdamas, kai Patas, už kojos užtempęs į Zugspitzės viršūnę, mane pastatė ant tvirto granito.
– Deja, tu ne Dante, kad iš pragaro reikia už kojos traukti, – juokėsi Patas“ (Juozas Pronskus, „Milžino paunksmėje“, in: Ibid., p. 100–102).
kol karsčiausiu po
12
uolas – nieko pasauly negalvojau,
13
o šiandie
Taip
taip
ilgu paliko. Šiandie
14
kalnuose radom užmirštą
15
ežerėlį –
išsirengėm,
išsirengėm
kaip indijonai,
16
kokias 3 valandas praleidom
17
ugni
ugnį
bekurendami.
bekūrendami.
Jokio
18
žmogaus, jokio gyvybės
19
garso! Man prisiminė
20
Vilijos pakrantės, ir
ma
c
Critical note: man ] vid ex err ma pro man, om n
ma
man
21
taip ilgu ir liūdna
paliko!
paliko!
n
Note: Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė, gyvendami Kaune ir dirbdami dienraščio Lietuva redakcijoje, mėgo pasivaikščioti Neries pakrantėmis. Balys Sruoga, ilgėdamasis mylimosios, vėliau dažnai prisimindavo vietas, kuriose buvo kartu, laiškuose ypač pastebimas saulės apšviestos Vilijos (Neries), tekančios už miesto, leitmotyvas: „O vakar buvo šventė – didelė-didelė – pilna Saulės. Ir aš vakar buvau už miesto – ten – atmeni – pagal Viliją. Buvo ir Kirša. Aš buvau nuėjęs į tą vietą, į Viliją, kur mes pernai buvom, kur buvo tiek daug saulės, kur mūsų dienos tokios lengvos buvo. Ilgai buvau saulėj. Pridėjau veidą prie smėlio. Užmerkiau akis – ilgai Tau dūmojau. Ir tuomet dūšioj taip lengva buvo. Ir taip nesinorėjo atsimerkti, aš bijojau pamatyti, kad Tavęs čia nėra, kad Tu esi toli toli nuo manęs. Aš buvau visas visas tavo, toks, kaip tu mane myli, kaip Tu nori, kad aš Tavo būčiau. Retai kada aš galiu taip Tavo būti! Ir taip bijojau akis praverti!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Kauno – į Būgius, 1921-05-22–23, in: LLTI BR, f. 53, b. 459, l. 8r–v); „Ach šiluma, šiluma! Atsimena Kaunas, Nemunas, Vilijos pakrantės, Tu – šitiek saulės, šitiek spindulių, šitiek šilumos! Tokia tyli diena, tokia kaitri Saulė, Tu taip arti! Juk visa tai ne sapnas, juk visa tai buvo – mano – mano! Ar aš sulauksiu kada kaitros, ar Tu būsi kada arti, ar mūsų saulė bus kaitri, ar ir Tu, ir Saulė – ar būsite vėl kada mano – ką aš sapnuoju! Et – bet, jeigu aš dabar budėdamas sapnuot negalėčiau, tai aš ir gyvent negalėčiau! Ir man rodos, kad ne šiandie, tai rytoj vis viena turi būt šilta. Turi būt šilta! Ir dienos saulėtos – turi būt mano!“, „O nuo Tavęs iki šiol nė žodelio. Aš ir nežinau, ką Tu apie mane manai, kur Tu esi, kaip Tavo reikalai. Aš ir nežinau, ar ir dabar Tavo ūpas tebėra toksai, koks buvo man išvažiuojant. Man būtų labai gera, kad Tu man parašytum. Ir kad Tu būtum gera. Aš labai labai norėčiau. Tuomet mano sapnai būtų lengvūs ir aš nieko nebijočiau. Aš baisiai norėčiau, kad Tu būtum gera del manęs. Kaip spindulių Karaliūnaitė! Kaip pavasario kaitra. Kaip Vilijos pakrančių Saulė. Saulė, kuri tik mudviem švietė“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1921-11-10, in: LLTI BR, f. 53, b. 658, l. 1v).
22
Ir aš tau visą dieną
dumojau.
dūmojau.
23
Tau
dumojau
dūmojau
ir
geleles,
gėleles
bučiuo-
24
damas,
damas
rinkau, kad tik jos
25
trupučiuką dar kvepėtų, kad
26
nors trupučiuką dar žydėtų,
27
kol pasieks
būgius Būgius .
c
Critical note: Būgius ] cor pro būgius, cor B pro min
Būgius.
Ir dabar
28
pro
alpių
Alpių
pievas matau Tavo
29
veil veidą
c
Critical note: veidą ] cor pro veil, cor d pro l
veidą
– ir man taip ilgu.
30
Bučiuoju
Tave
Tave,
Vandukėl,
31
Bučiuoju.
bučiuoju.
32
TavBal
c
Critical note: TavBal ] sign
TavBal
33
Rodos
Rodos,
34
pirmadienis
6 / VII
c
Critical note: 6 / VIII ] vid ex err 6 / VII
6 / VII
6 /VIII.
35
Kai bus proga įmest laišką – tuoj parašysiu
vėl.
c
Critical note: Kai bus proga įmest laišką – tuoj parašysiu vėl. ] add phr in sin mg, vert
p
Physical note: [1v] //
vėl.
vėl.
n
Note: Sakinys, prirašytas vertikaliai atvirlaiškio antros pusės kairėje paraštėje.
Facsimile Image Placeholder
36
Perevalu „Gatterl“ mes persivertėm į
tirolį,
Tirolį,
takeliu, kur prieštuku
pažymėta
c
Critical note: Perevalu „Gatterl“ mes persivertėm į Tirolį, takeliu, kur pieštuku pažymėta. ] add phr in d mg, vert
p
Physical note: [1r] //
pažymėta
pažymėta.
n
Note: Sakinys, prirašytas vertikaliai ir priešinga vaizdui kryptimi atvirlaiškio pirmos pusės dešinėje paraštėje ir virš atvaizdo.
X (Close panel)Version a3: 1923-08-06: Redaguotas
Facsimile Image Placeholder
Tik dabar sugrįžo iš miestelio
3
1
Tik dabar sugrįžo iš
miestelio
c
Critical note: Tik dabar sugrįžo iš miestelio ] s l in d ang add cf 3
miestelio
2
Pronckus
Pronskus
n
Note: Juozas Pronskus 1919 m. su Baliu Sruoga dirbo dienraštyje Lietuva ir laikė jį žurnalistikos mokytoju. Jie ir vėliau draugiškai sutardavo, šiltai bendravo, kilo į kalnus. 1923 m. rugpjūčio mėnesį kartu praleido Bavarijos Alpėse. Juozas Pronskus, ne kartą kritęs pakalnėn, į bedugnę, ir išgelbėtas Balio Sruogos, vėliau parašė atsiminimus apie gamtoje patirtus išgyvenimus, nuotykius ir pavojus. Juozo Pronskaus atsiminimai liudija, koks buvo sunkus ir pavojingas pasikėlimas į Zugspitze'ą – aukščiausią Vokietijos viršukalnę.
ir papasakojo istoriją,
3
kaip jis su tirolietėm jau suspėjo
4
susipažint, tik sugrįžęs vyras
5
jį
išvyjo!
išvijo!
O aš tau dar porą žodelių –
6
ir nors dar
8 val.
8 val.,
jau lipsiu ant
7
šieno miegoti – mes nakvynę
8
gauname tik ant šieno,
nakvynę
nakvynė
9
gerai. Tik kaip man šiandie
10
liūdna paliko! Kol lipau ant
11
Zugspitz'o,
Zugspitzo,
n
Note: Atsiminimuose Juozas Pronskus dėl ūgio ir būdo skirtumų save pavadino Patuku, o Balį Sruogą – kalnų vadą – Patu. Juozas Pronskus, „[t]as linksmas, šnekus, iškalbingas mažutis poetas“ įspūdingai atrodė šalia Balio Sruogos – kalnuose rimto, tylaus, susikaupusio, poeto „milžino“ (Aldona Čarneckaitė, „Ar jis tada nujautė savo kankinio dalią?“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 103):
„Kitą rytą išvykome į Partenkircheną. Dienos uždavinys buvo – pulti Zugspitzą.
Pusryčių vadas leido tik citriną, sausainį ir svogūną. Būsią lengviau kopti. Ar ne vis vien, kur provizija nešti, pamaniau. Savyje ar ant savęs…
Prasimušę per Partnacho tarpeklį, kitoj pusėj sienos radome visišką netvarką. Čia buvo suverstos visos, Dievui pasaulį baigus tverti, medžiagos atmatos: netašytos uolos, suskilę kalnai, nutrupėję, suaižėję, į prarajas suversti granito luitai, sniego pusnynai ir apledėję anksčiau ėjusių žmonių kojų įdubimai… Kalnai pasirodė visoje nuogybėje, tik savo galvas visi buvo storomis debesų kepurėmis apsimaustę. Mažesnių debesų driekanos lėtai plaukiojo erdvėje ir rūko lyg milžino pypkės dūmai. Vienas, lyg paklydusi avelė, buvo toks jaukus, kad galėjau lazdos galu pasiekti…
Bežaisdamas vėl pamečiau Patą…
– Patai, a Patai, – šaukiu brisdamas per lediniu vandeniu putojančias kaskadas, apkurtęs nuo nesiliaujančios liūties, upelio ir perkūno choro.
Patas buvo čia pat, tik didesnio debesio atskirtas, o kai debesis nuslinko, mačiau, kaip jo kupra garavo vandens rykščių pliekiama. Nepasiduosiu, nors pasigaluosiu, tariau ir paskutinėmis jėgų atsargomis pasivijau Patą. Dabar abudu nuo kojų iki pakaušių buvome apsivėlę debesimis.
– Lipame! – išgirdau.
– Kur lipame, kad per sprindį nieko nematyti! – šaukiau.
– Juk ne akimis lipame, o kojomis, – paaiškino vadas.
Lipome jau keturiomis.
– Patai, – paklausiau priartėjęs, – kodėl mes lipame keturiomis?
– Dėl to, kad į kalną.
– O dėl ko gyvuliai ir pakalnėse keturiomis vaikšto?
– Kad neapsibristų.
Man tai ne visiškai buvo aišku, taip ir pasakiau.
– Apačioj visą laiką tik dviem kojom vaikštau, o neapsibrendu, – pasakiau.
– O vienu liežuviu dažnai apsibrendi. – Tai taręs, Patas nutilo. Mačiau tik jo batų padus aukščiau savo galvos, kaip jie atsargiai čiupinėjo kiekvieną uolos plyšelį, ir mačiau, kaip jo batų paspirti akmenys pasišokinėdami laigė pro mano ausis, dingdami debesų pilnoje apačioje. Daugiau nieko nemačiau, tik nujaučiau, kad ropojame kažkokio stataus pabaisos šonu. Vienintelį rūpestį turėjau, kaip apsisaugoti nuo dviejų galimybių – nukristi arba pamesti Patą.
Pirmąją galimybę įsivaizdavau taip: galiu apsibristi, galiu neapsibristi. Jei neapsibrisiu – gerai. Jei apsibrisiu – griūsiu arba negriūsiu. Jei negriūsiu – gerai, jei griūsiu – galiu nukristi, galiu nenukristi. Jei nenukrisiu – gerai, jei nukrisiu, liksiu gyvas arba užsimušiu. Jei liksiu gyvas – gerai, jei užsimušiu – gal ir negerai.
Antros galimybės – pamesti Patą – nemokėjau nė įsivaizduoti. Dėl to sumaniau Patui nejuntamai prie bato prisirišti virve. Tai darydamas į Patą kalbėjau tokiais žodžiais:
– Patai, a Patai!
– A? – atsiliepė Patas viršuje.
– Ar junti?
– Ką?
– Kaip kojas žemyn traukia?
– Argi?
– Tartum kas kojas pririšęs laikytų!
– Nejaugi?
Pririšau vieną virvės galą Patui prie kojos, kitą galą sau prie kojos ir atsiguliau. Lai tempia. Jis Patas, aš tik Patukas.
Pajutau, kaip įsitempė ir pakibo viena koja. Antroji, likusi viena, pasijuto nereikalinga ir pasidavė pasyvumui.
Galvodamas apie kojas nebuvau apskaičiavęs, kas atsitiks su galva. Kojoms iškilus viršun, galva, likusi apačioje, pamatė visą padėties klaikumą, kuris man priminė kadaise meškeriojant matytus vaizdus, kaip ant virvelės galo kabantį slieką prisėlinęs ešerys išsižiojo ir prarijo. Aš kaip sliekas kabėjau debesų sklidinoje gelmėje, kuri buvo panaši į garuojančio vandens pilną katilą.
Desperacijoje pakėliau akis aukštyn. Pro praplyšusią debesų angą pamačiau dangaus mėlyname fone švintantį Pato veidą ir kaip Dante į Vergilijų rankas tiesdamas pradėjau šaukti. Mačiau, kaip Patas savo rankomis mane už virvės aukštyn traukė ir aš, galvą į aštrias uolas daužydamas, lėtai, bet tikrai artėjau į mėlyną dangų, į Patą ir saulę.
Patas stovėjo viršum debesų, aukštas ir gražus kaip arkangelas, ir spindėjo skaisčiausiais saulės spinduliais. Mano akys, per ilgą dieną debesų rūkuose skendusios, negalėjo pakelti staigios transfigūracijos ir kietai užsimerkė.
– Tu esi Vergilijus! – maldingai ištariau atsimerkdamas, kai Patas, už kojos užtempęs į Zugspitzės viršūnę, mane pastatė ant tvirto granito.
– Deja, tu ne Dante, kad iš pragaro reikia už kojos traukti, – juokėsi Patas“ (Juozas Pronskus, „Milžino paunksmėje“, in: Ibid., p. 100–102).
kol karsčiausiu po
12
uolas – nieko pasauly negalvojau,
13
o šiandie
Taip
taip
ilgu paliko. Šiandie
14
kalnuose radom užmirštą
15
ežerėlį –
išsirengėm,
išsirengėm
kaip indijonai,
16
kokias 3 valandas praleidom
17
ugni
ugnį
bekurendami.
bekūrendami.
Jokio
18
žmogaus, jokio gyvybės
19
garso! Man prisiminė
20
Vilijos pakrantės, ir
ma
c
Critical note: man ] vid ex err ma pro man, om n
ma
man
21
taip ilgu ir liūdna
paliko!
paliko!
n
Note: Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė, gyvendami Kaune ir dirbdami dienraščio Lietuva redakcijoje, mėgo pasivaikščioti Neries pakrantėmis. Balys Sruoga, ilgėdamasis mylimosios, vėliau dažnai prisimindavo vietas, kuriose buvo kartu, laiškuose ypač pastebimas saulės apšviestos Vilijos (Neries), tekančios už miesto, leitmotyvas: „O vakar buvo šventė – didelė-didelė – pilna Saulės. Ir aš vakar buvau už miesto – ten – atmeni – pagal Viliją. Buvo ir Kirša. Aš buvau nuėjęs į tą vietą, į Viliją, kur mes pernai buvom, kur buvo tiek daug saulės, kur mūsų dienos tokios lengvos buvo. Ilgai buvau saulėj. Pridėjau veidą prie smėlio. Užmerkiau akis – ilgai Tau dūmojau. Ir tuomet dūšioj taip lengva buvo. Ir taip nesinorėjo atsimerkti, aš bijojau pamatyti, kad Tavęs čia nėra, kad Tu esi toli toli nuo manęs. Aš buvau visas visas tavo, toks, kaip tu mane myli, kaip Tu nori, kad aš Tavo būčiau. Retai kada aš galiu taip Tavo būti! Ir taip bijojau akis praverti!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Kauno – į Būgius, 1921-05-22–23, in: LLTI BR, f. 53, b. 459, l. 8r–v); „Ach šiluma, šiluma! Atsimena Kaunas, Nemunas, Vilijos pakrantės, Tu – šitiek saulės, šitiek spindulių, šitiek šilumos! Tokia tyli diena, tokia kaitri Saulė, Tu taip arti! Juk visa tai ne sapnas, juk visa tai buvo – mano – mano! Ar aš sulauksiu kada kaitros, ar Tu būsi kada arti, ar mūsų saulė bus kaitri, ar ir Tu, ir Saulė – ar būsite vėl kada mano – ką aš sapnuoju! Et – bet, jeigu aš dabar budėdamas sapnuot negalėčiau, tai aš ir gyvent negalėčiau! Ir man rodos, kad ne šiandie, tai rytoj vis viena turi būt šilta. Turi būt šilta! Ir dienos saulėtos – turi būt mano!“, „O nuo Tavęs iki šiol nė žodelio. Aš ir nežinau, ką Tu apie mane manai, kur Tu esi, kaip Tavo reikalai. Aš ir nežinau, ar ir dabar Tavo ūpas tebėra toksai, koks buvo man išvažiuojant. Man būtų labai gera, kad Tu man parašytum. Ir kad Tu būtum gera. Aš labai labai norėčiau. Tuomet mano sapnai būtų lengvūs ir aš nieko nebijočiau. Aš baisiai norėčiau, kad Tu būtum gera del manęs. Kaip spindulių Karaliūnaitė! Kaip pavasario kaitra. Kaip Vilijos pakrančių Saulė. Saulė, kuri tik mudviem švietė“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1921-11-10, in: LLTI BR, f. 53, b. 658, l. 1v).
22
Ir aš tau visą dieną
dumojau.
dūmojau.
23
Tau
dumojau
dūmojau
ir
geleles,
gėleles
bučiuo-
24
damas,
damas
rinkau, kad tik jos
25
trupučiuką dar kvepėtų, kad
26
nors trupučiuką dar žydėtų,
27
kol pasieks
būgius Būgius .
c
Critical note: Būgius ] cor pro būgius, cor B pro min
Būgius.
Ir dabar
28
pro
alpių
Alpių
pievas matau Tavo
29
veil veidą
c
Critical note: veidą ] cor pro veil, cor d pro l
veidą
– ir man taip ilgu.
30
Bučiuoju
Tave
Tave,
Vandukėl,
31
Bučiuoju.
bučiuoju.
32
TavBal
c
Critical note: TavBal ] sign
TavBal
33
Rodos
Rodos,
34
pirmadienis
6 / VII
c
Critical note: 6 / VIII ] vid ex err 6 / VII
6 / VII
6 /VIII.
35
Kai bus proga įmest laišką – tuoj parašysiu
vėl.
c
Critical note: Kai bus proga įmest laišką – tuoj parašysiu vėl. ] add phr in sin mg, vert
p
Physical note: [1v] //
vėl.
vėl.
n
Note: Sakinys, prirašytas vertikaliai atvirlaiškio antros pusės kairėje paraštėje.
Facsimile Image Placeholder
36
Perevalu „Gatterl“ mes persivertėm į
tirolį,
Tirolį,
takeliu, kur prieštuku
pažymėta
c
Critical note: Perevalu „Gatterl“ mes persivertėm į Tirolį, takeliu, kur pieštuku pažymėta. ] add phr in d mg, vert
p
Physical note: [1r] //
pažymėta
pažymėta.
n
Note: Sakinys, prirašytas vertikaliai ir priešinga vaizdui kryptimi atvirlaiškio pirmos pusės dešinėje paraštėje ir virš atvaizdo.
X (Close panel) Textual Notes
a1
Line number 1
Critical note: Tik dabar sugrįžo iš miestelio ] s l in d ang add cf 3
a3
Line number 2
Note: Juozas Pronskus 1919 m. su Baliu Sruoga dirbo dienraštyje Lietuva ir laikė jį žurnalistikos mokytoju. Jie ir vėliau draugiškai sutardavo, šiltai bendravo, kilo į kalnus. 1923 m. rugpjūčio mėnesį kartu praleido Bavarijos Alpėse. Juozas Pronskus, ne kartą kritęs pakalnėn, į bedugnę, ir išgelbėtas Balio Sruogos, vėliau parašė atsiminimus apie gamtoje patirtus išgyvenimus, nuotykius ir pavojus. Juozo Pronskaus atsiminimai liudija, koks buvo sunkus ir pavojingas pasikėlimas į Zugspitze'ą – aukščiausią Vokietijos viršukalnę.
a3
Line number 11
Note: Atsiminimuose Juozas Pronskus dėl ūgio ir būdo skirtumų save pavadino Patuku, o Balį Sruogą – kalnų vadą – Patu. Juozas Pronskus, „[t]as linksmas, šnekus, iškalbingas mažutis poetas“ įspūdingai atrodė šalia Balio Sruogos – kalnuose rimto, tylaus, susikaupusio, poeto „milžino“ (Aldona Čarneckaitė, „Ar jis tada nujautė savo kankinio dalią?“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 103):
„Kitą rytą išvykome į Partenkircheną. Dienos uždavinys buvo – pulti Zugspitzą.
Pusryčių vadas leido tik citriną, sausainį ir svogūną. Būsią lengviau kopti. Ar ne vis vien, kur provizija nešti, pamaniau. Savyje ar ant savęs…
Prasimušę per Partnacho tarpeklį, kitoj pusėj sienos radome visišką netvarką. Čia buvo suverstos visos, Dievui pasaulį baigus tverti, medžiagos atmatos: netašytos uolos, suskilę kalnai, nutrupėję, suaižėję, į prarajas suversti granito luitai, sniego pusnynai ir apledėję anksčiau ėjusių žmonių kojų įdubimai… Kalnai pasirodė visoje nuogybėje, tik savo galvas visi buvo storomis debesų kepurėmis apsimaustę. Mažesnių debesų driekanos lėtai plaukiojo erdvėje ir rūko lyg milžino pypkės dūmai. Vienas, lyg paklydusi avelė, buvo toks jaukus, kad galėjau lazdos galu pasiekti…
Bežaisdamas vėl pamečiau Patą…
– Patai, a Patai, – šaukiu brisdamas per lediniu vandeniu putojančias kaskadas, apkurtęs nuo nesiliaujančios liūties, upelio ir perkūno choro.
Patas buvo čia pat, tik didesnio debesio atskirtas, o kai debesis nuslinko, mačiau, kaip jo kupra garavo vandens rykščių pliekiama. Nepasiduosiu, nors pasigaluosiu, tariau ir paskutinėmis jėgų atsargomis pasivijau Patą. Dabar abudu nuo kojų iki pakaušių buvome apsivėlę debesimis.
– Lipame! – išgirdau.
– Kur lipame, kad per sprindį nieko nematyti! – šaukiau.
– Juk ne akimis lipame, o kojomis, – paaiškino vadas.
Lipome jau keturiomis.
– Patai, – paklausiau priartėjęs, – kodėl mes lipame keturiomis?
– Dėl to, kad į kalną.
– O dėl ko gyvuliai ir pakalnėse keturiomis vaikšto?
– Kad neapsibristų.
Man tai ne visiškai buvo aišku, taip ir pasakiau.
– Apačioj visą laiką tik dviem kojom vaikštau, o neapsibrendu, – pasakiau.
– O vienu liežuviu dažnai apsibrendi. – Tai taręs, Patas nutilo. Mačiau tik jo batų padus aukščiau savo galvos, kaip jie atsargiai čiupinėjo kiekvieną uolos plyšelį, ir mačiau, kaip jo batų paspirti akmenys pasišokinėdami laigė pro mano ausis, dingdami debesų pilnoje apačioje. Daugiau nieko nemačiau, tik nujaučiau, kad ropojame kažkokio stataus pabaisos šonu. Vienintelį rūpestį turėjau, kaip apsisaugoti nuo dviejų galimybių – nukristi arba pamesti Patą.
Pirmąją galimybę įsivaizdavau taip: galiu apsibristi, galiu neapsibristi. Jei neapsibrisiu – gerai. Jei apsibrisiu – griūsiu arba negriūsiu. Jei negriūsiu – gerai, jei griūsiu – galiu nukristi, galiu nenukristi. Jei nenukrisiu – gerai, jei nukrisiu, liksiu gyvas arba užsimušiu. Jei liksiu gyvas – gerai, jei užsimušiu – gal ir negerai.
Antros galimybės – pamesti Patą – nemokėjau nė įsivaizduoti. Dėl to sumaniau Patui nejuntamai prie bato prisirišti virve. Tai darydamas į Patą kalbėjau tokiais žodžiais:
– Patai, a Patai!
– A? – atsiliepė Patas viršuje.
– Ar junti?
– Ką?
– Kaip kojas žemyn traukia?
– Argi?
– Tartum kas kojas pririšęs laikytų!
– Nejaugi?
Pririšau vieną virvės galą Patui prie kojos, kitą galą sau prie kojos ir atsiguliau. Lai tempia. Jis Patas, aš tik Patukas.
Pajutau, kaip įsitempė ir pakibo viena koja. Antroji, likusi viena, pasijuto nereikalinga ir pasidavė pasyvumui.
Galvodamas apie kojas nebuvau apskaičiavęs, kas atsitiks su galva. Kojoms iškilus viršun, galva, likusi apačioje, pamatė visą padėties klaikumą, kuris man priminė kadaise meškeriojant matytus vaizdus, kaip ant virvelės galo kabantį slieką prisėlinęs ešerys išsižiojo ir prarijo. Aš kaip sliekas kabėjau debesų sklidinoje gelmėje, kuri buvo panaši į garuojančio vandens pilną katilą.
Desperacijoje pakėliau akis aukštyn. Pro praplyšusią debesų angą pamačiau dangaus mėlyname fone švintantį Pato veidą ir kaip Dante į Vergilijų rankas tiesdamas pradėjau šaukti. Mačiau, kaip Patas savo rankomis mane už virvės aukštyn traukė ir aš, galvą į aštrias uolas daužydamas, lėtai, bet tikrai artėjau į mėlyną dangų, į Patą ir saulę.
Patas stovėjo viršum debesų, aukštas ir gražus kaip arkangelas, ir spindėjo skaisčiausiais saulės spinduliais. Mano akys, per ilgą dieną debesų rūkuose skendusios, negalėjo pakelti staigios transfigūracijos ir kietai užsimerkė.
– Tu esi Vergilijus! – maldingai ištariau atsimerkdamas, kai Patas, už kojos užtempęs į Zugspitzės viršūnę, mane pastatė ant tvirto granito.
– Deja, tu ne Dante, kad iš pragaro reikia už kojos traukti, – juokėsi Patas“ (Juozas Pronskus, „Milžino paunksmėje“, in: Ibid., p. 100–102).
a1
Line number 20
Critical note: man ] vid ex err ma pro man, om n
a3
Line number 21
Note: Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė, gyvendami Kaune ir dirbdami dienraščio Lietuva redakcijoje, mėgo pasivaikščioti Neries pakrantėmis. Balys Sruoga, ilgėdamasis mylimosios, vėliau dažnai prisimindavo vietas, kuriose buvo kartu, laiškuose ypač pastebimas saulės apšviestos Vilijos (Neries), tekančios už miesto, leitmotyvas: „O vakar buvo šventė – didelė-didelė – pilna Saulės. Ir aš vakar buvau už miesto – ten – atmeni – pagal Viliją. Buvo ir Kirša. Aš buvau nuėjęs į tą vietą, į Viliją, kur mes pernai buvom, kur buvo tiek daug saulės, kur mūsų dienos tokios lengvos buvo. Ilgai buvau saulėj. Pridėjau veidą prie smėlio. Užmerkiau akis – ilgai Tau dūmojau. Ir tuomet dūšioj taip lengva buvo. Ir taip nesinorėjo atsimerkti, aš bijojau pamatyti, kad Tavęs čia nėra, kad Tu esi toli toli nuo manęs. Aš buvau visas visas tavo, toks, kaip tu mane myli, kaip Tu nori, kad aš Tavo būčiau. Retai kada aš galiu taip Tavo būti! Ir taip bijojau akis praverti!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Kauno – į Būgius, 1921-05-22–23, in: LLTI BR, f. 53, b. 459, l. 8r–v); „Ach šiluma, šiluma! Atsimena Kaunas, Nemunas, Vilijos pakrantės, Tu – šitiek saulės, šitiek spindulių, šitiek šilumos! Tokia tyli diena, tokia kaitri Saulė, Tu taip arti! Juk visa tai ne sapnas, juk visa tai buvo – mano – mano! Ar aš sulauksiu kada kaitros, ar Tu būsi kada arti, ar mūsų saulė bus kaitri, ar ir Tu, ir Saulė – ar būsite vėl kada mano – ką aš sapnuoju! Et – bet, jeigu aš dabar budėdamas sapnuot negalėčiau, tai aš ir gyvent negalėčiau! Ir man rodos, kad ne šiandie, tai rytoj vis viena turi būt šilta. Turi būt šilta! Ir dienos saulėtos – turi būt mano!“, „O nuo Tavęs iki šiol nė žodelio. Aš ir nežinau, ką Tu apie mane manai, kur Tu esi, kaip Tavo reikalai. Aš ir nežinau, ar ir dabar Tavo ūpas tebėra toksai, koks buvo man išvažiuojant. Man būtų labai gera, kad Tu man parašytum. Ir kad Tu būtum gera. Aš labai labai norėčiau. Tuomet mano sapnai būtų lengvūs ir aš nieko nebijočiau. Aš baisiai norėčiau, kad Tu būtum gera del manęs. Kaip spindulių Karaliūnaitė! Kaip pavasario kaitra. Kaip Vilijos pakrančių Saulė. Saulė, kuri tik mudviem švietė“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1921-11-10, in: LLTI BR, f. 53, b. 658, l. 1v).
a1
Line number 27
Critical note: Būgius ] cor pro būgius, cor B pro min
a1
Line number 29
Critical note: veidą ] cor pro veil, cor d pro l
a1
Line number 32
Critical note: TavBal ] sign
a1
Line number 34
Critical note: 6 / VIII ] vid ex err 6 / VII
a1
Line number 35
Critical note: Kai bus proga įmest laišką – tuoj parašysiu vėl. ] add phr in sin mg, vert
a1
Line number 35
Physical note: [1v] //
a3
Line number 35
Note: Sakinys, prirašytas vertikaliai atvirlaiškio antros pusės kairėje paraštėje.
a1
Line number 36
Critical note: Perevalu „Gatterl“ mes persivertėm į Tirolį, takeliu, kur pieštuku pažymėta. ] add phr in d mg, vert
a1
Line number 36
Physical note: [1r] //
a3
Line number 36
Note: Sakinys, prirašytas vertikaliai ir priešinga vaizdui kryptimi atvirlaiškio pirmos pusės dešinėje paraštėje ir virš atvaizdo.
Sorry, but there are no notes associated with any currently displayed witness.
1923_08_06_vd_1r.jpgX (Close panel)
image
1923_08_06_vd_1v.jpgX (Close panel)
image