Ramybė vakaro!
Nė ąžuolų, nė palmių, nė kiparisų šakose jokio
šlamėsio‑garso…
Ilgai ilgai sėdėjau vakar po senu ąžuolu.
Vilnys taip tyliai, tykiai šlamėjo‑dainavo.
Rodės regėjimai, girdėjos balsai, sklido‑kėlėsi
aidijos…
Kažkur toli‑toli balandžiai puotą kėlė. Siuto ir
šoko. Galvos margavo, sparnai pleškėjo, kojos kėtojos…
Ir skrido vis nauji ir nauji pulkai, ir nauji juokės iš
ramybės ir tylumos… Tik po kojų akmenyčiai girgždėjo, tik rasa akyse žėrėjo…
Ramus toks vakaras! Vilnių daina tokia tyki ir
slėpininga! Ir seno ąžuolo toks rymastis amžinas, liūdnas ir kietas! Visas šakas,
visus lapelius ir žiedus susupė, rodos, sustingusios muzikos vilnys, lengvos ir
sraujos, grakščios ir šviesios, vaiskios ir spinduliuotos… Ir taip
taikai, kad nepasijudinti, kad nesukrebždėti, tegu tuose žieduose ir žiedeliuose
miega glūdi tylybė, tegu tūno, o rodos, nuo mažiausio šlamėsio
pakils‑pasikels, nuplasnos in nežinomas tylybės šalis ir vėlei paliks vieną
liūdėti ir ilgėties…
Kažkokia nežinoma slėpininga‑slėpininga
slaptybė‑šviesuma visuose žieduose ir žiedeliuose, ir palmių išdidžiai
iškėstose in dangų rankose, ir senių ąžuolų neapčiuopiamuose glėbyse…
Keista kažkokia naktis…
Ir tyli susiglaudęs kampelyj, ir čiaupi lūpas kiečiau,
kad netyčia neištrūktų koks garsas, kad neišduotum savęs — —
—
Ir slenka sapnai viens už kito, ir kelias godos, tylios
ir nebylios, keistos, nesuprantamos…
Ir prisipildo dūšia nakties maldos ir nakties
paslapties, ir daros viduj tyku, tyku ir šviedru, rodos, pakilo ir užliejo gaisri
srovė mėnesienos, užliejo ir nuplovė visas šiurkštybes ir nelygybes, ir dabar vien
tik viena tenai mėnesiena žvilganti platybė, vienas baltas veidas ir sustingusios
iškėtę sparnus baltos žvilgančios karūnos…
Ir vakaro tylybė plaukia ritmingai dūšion, ir, rodos,
kiekvienu alsavimu ją geri ir svaigsti, ir pilnėji, ir nėra, rodos, tokios tylybės
taurės, kurios neišgertum, ir nėra tokios šviesybės bangos, kurioj nepasinertum, ir
nėra, rodos, tokio pasaulio, kurio nemylėtum…
Bet aš vakar sode prie marių neilgai vakare tebuvau. Pas
mane buvo karštis ir galva labai sukės.
Matai, diena graži buvo ir aš ant saulės rytą
pasivarčiau nuogas 11/2
valandos. Tai vakare, kad pradėjau degti visas — ir veidas, ir rankos, ir
krūtinė, ir pilvas, ir kojos, ir viskas — maniau, kad sudegsiu, kaip karšta
buvo. Ir pernakt ilgai ilgai nemiegojau. O mėnulis visą laiką žiūrėjo pro langą į
mano veidą ir juokės.
Bet šiandie jau gerai, šiandie tiktai veidas bedega, bet
tai nieko, o kitur — tai nors vėlei eik ir deginkies. Tai turbūt eisiu ir
deginsiuos, kol sudegsiu.
Tik kas gerai, kad aš jaučiu, kaip aš čia stiprėju.
Gerai.
Ivanovas3 Viačeslavas Ivanovas (Вячеслав
Иванов, 1866–1949), rusų simbolistas. pasakojo apie naują religiją
— Žmogaus religiją, kurią jis pradėsiąs skelbti.
Del jo esą pasaulyje kiek yra žmonių — pusantro
milijardo — esą tėra tik vienas žmogus. Ir kiekvienas žmogus, kiek jų yra,
kiek jie nesiskirtų, — yra tik viena esybė.
Ir kai žmonės esą pajus tatai, kai jų sąmonėj ji
insikūnys, — tai tuomet pasaulyj būsią arba labai gerai, arba labai blogai.
Pavyzdžiui, jei vienas kitą norės užmušti, — jis žinos,
jis jaus, kad jis tuo užmuša save, savo dvynį (двойник4rus =dvynys
Ir jei dabar yra pasaulyj žmogus ir jo
šešėlis (kaip žmonės jaučia), tai tuomet būsią
žmogus ir šešėliai — šešėliai be galo — — —
Vakare buvau pašte.
Atsakas aiškus. Aš ir vilties baigiu nustoti. Šiandie
jau lygiai dvi savaiti, kaip aš atvažiavau čia, rodos, jau
galėtų ateiti laiškas, jei parašytum… Ar tu rašai man, ar tu atsimeni mane kada?
Ar aš sulauksiu tos valandos, kad tu mane atlankysi
— — —
Vakare žiūriu žiūriu in mėnulį…
Ir rodos man, kad aš girdžiu tavo žengsnius, kad aš
girdžiu tavo alsavimą, kad aš juntu tavo šešėlį…
Aš apie tave negalvoju, aš kažkaip ir veidą tavo bijau
insivaizdinti, tik taip kažkaip man girdis tavo žingsniai,
rūstūs ir nuolatūs, tavo žvilgesys,
vientisas ir amžinas, tavo šešėlis, liūdnas ir
nerimaująs… Man jaučias kažkaip, kad sutemą tu su manimi, ir
man nebebaisu, ir man nebeklaiku, ir aš nebemirštu…
Aš turbūt nebeatskiriu dabar, kas gera, kas bloga, kas
skausmas, kas džiaugsmas — del manęs vienas pajautimas ir viena
dūšios nuomalda — atsisėdu ant marių kranto po senu ąžuolu ir
žiūriu į tolumą, į tolybę. O jei aš ir daugiau dar taip pagyvensiu, tai ir visai šnekėt, ir skirti vieną žodį nuo kito nebemokėsiu.
Galop jie ir nereikalingi, tie žodžiai.
Yra dūšios kažkokie nematomi, nežinomi spinduliai, apie
kuriuos mokslas nieko nežino, kurie tik pajautimu nujaučiami, kuriais, tais
nežinomais spinduliais, dūšios ir susižino — —
—
Aš noriu, kad vakare tu pa[ti] ilgai ilgai
pasižiūrėtum in mėnulį ir paskui visa dūšia tylumos pasiklausytum.
Aš noriu, kad tu ir nesapnuotum, tik regėjimus
regėtum. Aš noriu, kad ir tu būtum kaip regėjimas.
Ar bus tau gerai?.. Tegu akys tavo dega ir juokias.