Žinai ką, sesutėl… Aš vieno dalyko ir noriu prašyt, ir
bijau, matai, kad tu neužsigautum…
Bet kad pas mane noras yra — taigi aš turiu jį
išreikšti, ar ne tiesa? Taigi, matai, Tavo laiškuose būna nepaprastai gražios vietos.
Ką, jei aš atskiras vietas parinkęs duočiau in „Barą“ kaipo atskirus lyrikos
dalykėlius?1
Ar sutinki?.. Tik tu ant manęs nepyk už tai.
Ne kurie dalykai yra tokie gražūs, kad aš nedrįstu jų
užslėpti, kad man taip norisi pasidalyti su mano broliais ir seserimis, su mano
artimais ir priešininkais…
Paskui kokia gi Mašiotaitė2 Marija
Mašiotaitė-Urbšienė (1895–1959), kultūros istorikė, bibliografė. Prano Mašioto
duktė, Juozo Urbšio žmona. 1916 m. baigė Aukštuosius moterų kursus
Maskvoje. žada pas jus apsigyventi?.. Ar toji, kur su akiniais ir
šuniuku?.. Jei toji, tai parašyk, kas ji per žmogus ir del ko ji Maskvoj per
susisirinkimą taip keistai in mane žiūrėjo.
Žinai, su Maniuku3 Marija
Grikinytė. dabar keblu truputį. Seniau, atvažiavęs iš Maskvos, kaip
tu sakei, buvau nuėjęs keliussyk, pasisiūl[i]au mokytojauti, padarėm kelias lekcijas,
bet va dabar jau pusantro mėnesio nebebuvau nuėjęs ir kažkaip jokio noro neturiu
eiti.
Kad, žinai, dvasiniai nieko ji neduoda ir nieko
neimponuoja — jaučiuos kažkokio pamokslininko rolėje — o kvailesnis
padėjimas būt ar begali?.. Tat neišmanau, ar čia eit dar pas ją, ar ne. Kaip tau
matos? — Žiūrėk, Danutė4
Matai, kai Tu, sesut, rašai laiškus, saulėtus ir jaunus,
— man gerai, ir aš vėlei jaučiuos tvirtu. Man visai nedaug tereikia.
Berašant laišką pasikėlė perkūnija. Žaibuoja.
Griaustinis trankos. Pravėriau langą. Visa krūtine alsuoju. Tokia pasauliui dovana
gausi ir taip lengva krūtinėj. Kokia išlaisva! [Ko]kie ugnies žalčiai padanges
drasko! Noriu viską sugerti ir kad visa vėtra būtų tik manyje! Kaip gerai, kai ugnys
kiekvieną žygį lydi!.. Parašyk, sesut, ar didelė vėtra buvo, kai tu man laišką rašei.
Juk rašei, kad žaibuoja, griaustinis.
Pasakyk man pasaką.
Ačiū Tau ir Danutei už vainikus ir daineles. Gal ir aš
jums kai ką nupinsiu.
Tegu mano sesulei būna dienos ilgos ir valandos trumpos,
ir mirksniai kaip amžiai!
˹Kada mano varduvės? Iš
kur tu sužinojai!˺