Tai atleisk man…
Aš buvau pievoj. Buvau pievoj, kol apsvaigau, kol galva
sukties pradėjo, kol pasigėriau…
Ir dabar sukas visas pasaulis…
Šiandie antra diena Sekminių. Aš nežinojau. Aš taip sau
išėjau į pievą.
Atsiguliau žolėje, paskendau vilnyse, gulėjau…
Tokia tyla, tokia ramybė!
Ties manimi du dideliu dideliu juodu aru sukė danguj
juodus ratus, kažkur netoli gegutė kūkavo, kažkur visai arti lakštingalė giedojo… Ir
smilgos, ir viksvos, ir kitos žolių žolelės taip kvepia, taip supa, taip
svaigina.
Ir tyla, tyla, ramybė kokia!
Ir rodės man, kad aš girdžiu, kaip sapnas kelias ir
skrenda, ir rodės man, kad aš girdžiu, kaip alsuoja žolės‑žolelės ir žolaitės,
ir žiedeliai, ir rodės man, kad aš girdžiu, kaip kelias ir skleidžias tavo
žvilgesys.
[T]okia ramybė!
Ir kažkoksai iš dangaus ramybės sparnuotas baltas sargas nusileido in mane ir davė pilną taurę vyno, sumaišyto su sultimis —
Išgėriau aš pilną taurę…
Kažkaip jautės man, kaip kiekviena minutė alsuoja,
gyvena, dainuoja, kaip visos begalybės gyvybės susilieja vienon didžion iškilmingon
gyvaton…
Pasigėriau aš ta tylybe, aš tos gyvybės alsavimu, tuo
gyvu gyvenimo vynu ir sultims[…]
Ir perregimas buvo man ne tik oras, vaiskios upelio
bangos, ažuolo lapai ir lakštingalės giesmės, aš mačiau pro kalnus ir uolas, kaip
tenai, tenai toli kažkur, aukštas piemuo vaikšto po kalnus su banda ir ilgėjimos
dainas dainuoja, toks didelis ir baltaplaukis, ir balsas, aukščiau debesų
ky[l]ąs…
Aš dar mačiau, kaip tenai dar toliau, žaliose tėvynės
pievose, pjovėjas žaliaakis bernužėlis nuo ryto iki vėlam vakarėliui su dalgele
dainuoja dainą vis tą pačią, vis tą pačią, kaip grėbėjos, seserėlės žaliaakės,
svaisto kvepiantį žiedyną, pina‑audžia šventas giesmes jaunystėlei…
Aš mačiau ir dar, ir dar…
Kažkur toli, toli, dar toliau, dar toliau už tuos kalnus
debesingus, žilaplaukius, plikagalvius, už tas pievas tėviškėlės, kur dainuoja
žaliaakiai ir pjovėjai, ir grėbėjos, kažkur toli, toli, kur spinduliai skristi bijo,
kur paukšteliai nedainuoj[a], iš kur jokis gandas neiškyla, aš mačiau ten, aš mačiau
ten savo meilės Seserėlę…
Seserėlę maną meilės…
Jos akis kai dvi sauluž[i], jos kasas kaip du vainiku ir
jos rankas — lengvas drebulėles…
Seserėlė mano meilės tylia kaitra man alsavo, tyliu
žvilgsniu vis žiūrėjo, tylią pynė man lopšinę kaip ši pieva dauggarsinga, kaip ši
tyla tylumėlė, kai šis vakaras gegužio — — — —
Seserėle, Seserėle mano meilės!..
Tu priglausk mane klajūną klajūnėlį tylumėlės, tu
išgirskie mano maldą, mano dūšios aimanėlę, mano žalią vainikėlį…
Tu priglausk mane, kad šį baltą vakarėlį, kad rasužė
nepaliestų mano veido ir krūtin[ės], kad rasužė nebyrėtų — savo bildesiu
kritimo tylumėlės nesudrumstų…
Tu išgirsk meldimą mano kaip balandė‑balandėlė,
kad išgirdus mano skundą šita tyla tylumėlė nepravirktų ašarėlėms…
Seserėle, Seserėle mano meiles!..
Aš tave mačiau, regėjau, tau vainiką aš nupyniau…
Ar atminsi bernužėlį, kurs tave dainoms dabino, kurs
tave lydėjo saulėn, kurs tau gėlių tiek priskynė, — ar atminsi, ar atminsi
savo brolį‑brolužėlį?..
Seserėle, Seserėle, Seserėle mano Meilės!..1
Eilėraščio „[Ar atminsi bernužėlį]“
publikaciją žr. in: BSR, t. 1: Poezija, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilmius:
Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 13–14.
Eilėraščio teksto ir skelbimo istoriją žr. Algis Samulionis, „Paaiškinimai“,
in: Ibid., p. 720–721.