Šiandie rašau ketvirtą atvirutę. Sesute mano, kad tu
žinotum, kaip man skauda, kaip man negerai! Ir kažką atiduočiau, kalnus sugriaučiau,
by tik nuo tavęs nors vieną-vienintėlį žodį išgirsti. Dieve! Nejaugi aš dar ir rytoj
nuo Sesulės jokio žodžio, jokio laiško nesulauksiu…
Kaip aš gyvenu? — Juk mano šiandieninis gyvenimas
tik kažkoksai pasityčiojimas iš gyvatos, tai tik nuoseklus mirimas… Velkuos
susitraukęs namo. Per ašaras kelio nesimato. Namie klejonės ir ašaros telaukia. Ar
tai gyvenimas, kad kas valandą… Atleisk man, bet juk man beprotiškai skauda, o
daugiau kam gi aš bepasiskųsiu.