Sesute mano! Aš nuo tavęs visus laiškus, visus gavau.
Tąsias atvirutes aš rašiau gal būti tuo pačiu laiku, kai tu man rašei, o laiškai
kelyj ir apsilenkė. Aš nuo tavęs gaunu kasdien laiškų, o kai kada ir du. Užtat man
dabar ir gerai, taip gerai, kad aš visas bėdas užmiršau. Šiandie, pavyzdžiui. Sėdžiu
ir filosofuoju — rašau apie tautinę kultūrą. Tik labai nesmagu, kad aš tave
kankinu. Bet ką tu čia žmogus padarysi. Kai skauda — rėkiu, kai gerai —
tai nežinau, ką daryti. Nežinau, ką padaryti, kad tau būt gerai, kad neskaudėtų…
Sakyk, sesute, kas tau yra?.. Juk kelinta diena jau sakai, kad sergi, sergi… Kas tau
yra? Tik labiau neapsirk — žiūrėk, Sesut! Aš už tave pasimelsiu —
maldelę kas vakarą gražią gražią sukalbėsiu. Gavau porą atviručių nuo Marikės1