Jau daugiau valandos važiuojam iš Novočerkasko į Rostovą
Dono pakrančiu.
Kai žiūri pro langą — rodos, per mares traukinys
bėga. Tik toli toli matos žilvyčiai, augą iš vandens. Ar greit bus Rostovas —
nežinia. Sako, būk tūlą laiką ir kelią reikėsią eiti pėstiems ir daiktus nešti. Donas
šlama visai kaip marės. Vilnys ateina, ateina ir sudūžta in traukinio špalus. Iš po
špalų smiltys išplauta. Nuolatos sustojam vidury lauko palei vandenį ir stovime.
Turbūt ilgai dar važiuosime iki Rostovui —
Tebūna tau gera.