Gavau tik dabar tavo laiškutį. Ką gi man padaryti, ką
padaryti, kad tokia gyvenimo ironija ir kad taip beprotiškai viskas susidėjo.
Iš Maskvos aš išvažiuoju — nežinau, ar šiandie,
ar rytoj, taigi tu rašyki man in Petrapilį senuoju adresu.
Tik neliūdėki, tik nenusiminki taip labai. Aš prižadėjau
žiemą su tavimi būti ir pamatysi, Sesutėle, kad aš prižadėjimą savo išpildysiu! O
dabar… Ką gi dabar padaryti, kad taip žiauriai reikia rytojaus laukti. Tik tu
neliūdėk, Sesut, o daugiau aš prižadu — viskas gerai. Neliūdėkie,
neliūdėkie, Sesut.