Aš dar važiuoju. Dūšia dar ilgus akimirksnius stebėsis
iškilme stojančio ryto. Žaizdas amžinąsias rytiniai spinduliai tenumarins. Dūšia
regėjimams tiki. Tiki, kad maldos rytmetinės pasieks liūdinčią Sesulę ir lengvučiu,
lengvučiu sapnu jos amžiną sielvartą suvystys. Tiki dūšia, kad rytas bus amžinas ir
kad nebereikės kito atlyginimo iš dangaus už tiek karionių ištremtinių. Mylėdamas
rytą aš ir Sesulę kaipo ryto pranašą tesapnuoju. Sesute, Sesute, kodel tau negerai?
Viešpats esi gyvenimo ir už jo ironiją tik sarkazmu tegalima jam atsilyginti. Aš
daugel galvojau. Ir jei gyvenimas taip tyčiojas — tat aš dabar priešginai
juokiuosiu iš jo. Juokis, Sesute, nes viskas turi būt, kaip mes norime.