Ir šiandie nuo tavęs jokio laiško. Kaip ten nebūtų, bet
aš be Tavo laiško gyvent negaliu. Jėgų visai nebeturiu ir kaip begaliu kovoti, kad
paramos nėr. Kodel, kodel tu nerašai?.. Čia man niekas niekuo nepadės —
žmonėms taip vis tiek, ar aš gyvensiu, ar ne. Žinau, sesule, tu viena manęs telauki
ir viena manęs tesigaili. Bet kodel nuo Tavęs jokios žinios? Juk tiek nereikalingo
skausmo sulaikytum ir ašarų nušluostytum… —
Šiąnakt visą naktį iš susigriaužimo turbūt dantys
skaudėjo — vėl nemiegojau. O dabar aplinkui kažkaip viskas keistai rodos. Yra,
yra — praeis akimirksnis ir nieko neliks — bus tik bedugnė, juoda,
beprotiška, ir šaltų sparnų kleketavimas. Niekados dar nebuvo taip skaudu, kaip
dabar. Sesute, sesute, išgirsk skundą mano ir išklausyk mano verkimo… Sesute…