Žinai, žinai. — — Čia ir lotosas auga. Tik
dar nežydi, dar žiedus krauna. Greit turbūt pražydės. Yra toks didelis‑didelis
senas apleistas sodas. Tame sode yra prūdas, o tame prūde iš vandens žiūri baltos ir
raudonos lelijos ir tame sode lotosas auga. Skinti neleidžia. Bet lotoso vis tiek
eisiu vogti. Bet lotoso žiedus vis tiek deginsiu ir marėsna pelenus bersiu. —
Antra naktis sapnuoju pavasario potvynį. Tiltai nunešti, pievos, laukai užlieta,
keliai išplauti. Aš raitas jojau vandeniu ir plaukiau. Turbūt tai geras ženklas.
Turbūt. — — Aš jau žinau, kad rytoj grįždamas [n]a[m]o šnekėsiu: „Taip
yra“. Aš žinau jau. Smėlio dar negavau, bet ir rožių dar nesudeginau. Tegu dar ties
mano galva pažydi. Tegu dar aš Tavo radastomis paalsuosiu. Laukų tylybės ir melsvos
ūkanos pasaką!