Šiandie irgi saulės, šiandie irgi nuo tavęs jokio
žodžio… Nebėr, nebėr jokio žodžio nuo tavęs…
Rodos, aš ir žinau, kad tu man parašysi, kad tu būsi su
manimi, bet kaip nėra — taip liūdna liūdna… — Šiandie marės nerimsta,
šiandie vilnys 3 sieksnių didumo… Atsiguliau ant kranto — akmenys staugia,
žemė dreba ir taip baisu paliko… Pabėgau. Bėgau toli toli. In kalnus, pagal upelį,
pagal vaiskų. Iš žilvyčio pasidariau vamzdelį ir Tau dainavau…
O nuo tavęs jokio garso, jokios žinelės… Rodos, greit
išeisiu kokiai savaitei in kalnus — tai visai nieko nuo tavęs nebeturėsiu… O
paskui, rodos, pasiseks išeiti kokioms trims savaitėms…
Bet tu gera, tu parašysi man, tu man parašysi gerą
žodelį, ne tokį rūstų kaip paskutiniuose laiškeliuose, Tu parašysi — ir man
bus vėlei gerai. Kodel nuo tavęs taip senai jokios žinutės?