Laiškas Valerijai Čiurlionytei, [po 1917-08-14], [Sočis – Maskva]. Balys Sruoga Neringa Markevičienė Lietuvos mokslo taryba Transkripcija, korektūra, aprašas, komentarai, kodavimas Neringa Markevičienė Skenavimas Aurimas Markevičius Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus universitetas SELA: Balio Sruogos elektroninis laiškų archyvas Vilnius, Lietuva 2018

Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus raštišką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos Rankraštyno (LLTI BR) leidimą (tel.: (8 5) 262 2592, Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, biblt@llti.lt). Laiško kodavimo schema nenaudotina, tekstas neperspausdintinas be archyvo rengėjų sutikimo (nerutela@hotmail.com). Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti,kurti išvestinių kūrinių. Nurodyti autorių. [Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Laiškai Valerijai Čiurlionytei

 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos Rankraštynas Balys Sruoga F53–194

BS laiškas VČ [Daugelį daugelį metų lalavo ir gir-]. Be datos, vietos. Datuojant [po 1917-08-14] ir lokalizuojant [Sočis – Maskva], remtasi BS biografija (BS kelionė po Gruziją, iš kurios grįžo prieš 1917-08-14), iš Maskvos rašytu laišku [1917-08-14]. Rašyta dviejuose 14,0×10,9 ir 14,2×10,9 cm gelstelėjusio, smulkiai languoto popieriaus, išsegtuose iš užrašų knygelės dvilapiuose (I 1r–v, 2r– 2v, II 1r–v, 2r) parkeriu (violetiniu rašalu). Numeruota BS ranka: I 1v –2, I 2r – 3, I 2v – 4, II 1r – 5). Gali būti laiško dalis ar priedas (be kreipinio, parašo). Prie laiško voko nėra. Tema: Legenda, paremta gruzinų, daugiausia svanų, folkloro motyvais (apie svanetų žemę, jos likimą, dievaitę Dalę ir Žalvijos ežerą). Būklė: gera. 1963 m. perdavė Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Saugojimo vieta: LLTI BR, F53–194. Mašinraštis (nuorašas) – ten pat, 2 l. Nepublikuota. Skelbiama: autografo.

Prie laiško voko nėra.

 Lietuvių Laiškas rašytas parkeriu (violetiniu rašalu) Balio Sruogos ranka.

Balio Sruogos elektroninis laiškų archyvas

Laikomasi skaitmeninio Mary Mitford Russell archyve pateiktų laiškų kodavimo rekomendacijų (TEI P5 XML pritaikyta dirbti su Oxygen XML Editor 18.0):

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (autoriniai taisymai nurodyti TEI elementų pažymomis „del“, „add“, „subst“), diplomatinis (autorinių taisymų rezultatas parodomas pažymomis „add“ ir „orig“), redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažymomis „reg“.

Minimaliai redaguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos normų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.
I 1r

1 Daugelį daugelį metų lalavo ir gir- 2 dė saulės pasiuntinius sniego pašakny- 3' se vaiskus skaistus Žalvijos ežeras.

4 Kuomet ant jo krantų sugulė devyni mil- 5 žinai, devyni vyšnavi kalnai, kuomet 6' mėlynos py pušys vainikais pakran- 7 tes pynė — nieks nežinojo.

8 In ežerą bėgo šniokšdami ir dai- 9 nuodami devyni kalnų upeliai ir 10 iš ežero jokia upė netekėjo.

11 Rytą jame šviesiu žaliuojančiu van- 12 deniu saulė prausės, dieną jame 13 giedrus dangus ir vyšnavos kalnų 14 viršuūnės maloniavos, o naktį jame 15 klajūnes dūšelytes žvaigždės sėjo.

16' Kalnų lengvos stirnos pak rantėn alnėn 17 nuo medėjaus bėgdamos Žalvijos ven- 18 gė ištolo iš tolo, mitrus aras ties ežeru nė- 19 karto neišdrįso pakleketuoti, ir per- 20 regimi debesiukai, atplaukę ties 21 ežero krantu, pasukdavo atgal.

22 Augkštoj svanetų žemėj ilgus amžius 23 lalavo diyvinas Žalvijos ežeras, 24 kuriame iš pradžių pradžios gyveno 25 šviesi Dalė, medžioklės dievaitė, 26 visagalė gerdėja.

27 Eidavo svanetai laukų sėtų — trys 28 žiyniai, balti seneliai, berdavo ežeran 29 dievaitei sšvieseiiai Dalei sėklos 30 po tris saujas, ir paskui džiaugda- 31' vos dė g k ingi svanetai derliumi ilgą 32 metą, ir linksmas midus gausiai

I 1v

2

33 šnekėdavo.

34 Keldavo svanetų jaunikaičiai 35 karą — vyriausiojo vado kardą 36 vyriausysisai žiynys Žalvijos 37 rasa pašlakstydavo — ir imtynėse 38 šviesi dDalė buvo viešpatni, ir dė- 39 kingos svanetų giesmės dievaitę 40 paskui ilgus metus garbino.

41 Bet svanetų vyrai užvis 42 labiau mėgo medžioklę 43 ir eidami grumties su lokiais, 44 ir eidami širmų stirnų gainio- 45 ti, ir vienaragių bulių iminėti, 46 ir lengvų briedžių gaudyti — 47 visuomet atnašaudavo dievaitei 48 midaus ragą ir mėlyną vilyčią — 49 ir medžioklė buūdavo gausi ir

I 2r

3

50 linksma kaip puota.

51' Ilgus ilgus [metus] šviesi Dalė svanetų 52 džiaugsmą rėdė ir iš atnašautų 53' s v ilyčių sau karūną piynė, ir 54 smaginos atnašautųu midumi.

55 Kartais dangūuje iš ežero in 56 kalnus pasirodydavo deganti 57 juosta, iš visokių spalvų lelijų, 58 kurios auga palei ežeraą, supinta, 59 visokių varsų kvepmenomis, 60 kurios auga kalnų viršuū- 61 nėse, išdabinta — ir skaistvei- 62 dė dievaitė kopdavo tuoju 63 margaugniu taku iš ežero į 64 kalnus žemės burtais pasi- 65 džiaugti, žemės dainas padainuoti, 66 žemės meile pamylėti.

I 2v

4

67 Sako, būk dangūuje ugninis 68' takas pasirodydaveęs is[r] visuo- 69 met po tuo, kai kas atneša die- 70 vaitei midaus į ežerą, bet aš ne- 71 žinau, ar tai tikra teisybė.

72' Kartą tiktai su si s galvoj e o visos ša- 73 lies jaunikaičiai traukti į me- 74' džioklę minks[š]tų lokių pasigaudyt, 75 ir atnešė dievaitei in ežerą 76 tiek sunkaus midaus, kad net 77 visa Žalvija pajuodavo ir pu- 78 toti pradėjo, ir uūšžti.

79 Paskui pasirodė dangūuj ža- 80 lia, raudona ir vyšnava juosta, 81 ir ilgas ilgas dienas ji taip 82 pasiliko karoti. Dievaitė skaistvei- 83 dė išėjo į kalnus ir negrįžta.

II 1r

5)

84 Tuomet svanetų žemėj pra- 85 sidėjo baisi kaitra. Javai, kur 86' juūravo, kaip vandeny s n as, parūu- 87 do ir sužlugo, pievos, kurios 88 augo augks[š]čiau krūtinės ir kve- 89 pėjo, ir savo kvepmenomis pie- 90 menyis nugirdydavo, visos išde- 91 gė, šuliniai, upeliai, ežerėliai 92' išdžiuūvo, — tik viena Š Ž alvija 93 putojos ir uūžė, o skaistveidė 94 dDalė iš kalnų negrįžo.

95 Nyko bandos, gyvuliai ir pau- 96 kštės, eėmė nykti ir žmonės, 97 kaip lapai, o iš ežero į kalnus 98 ugninė juosta tebekarojo.

99 Susirinko tuomet svanetų 100 žemės seniai ir žiyniai, ir gal-

II 1v

101 vojo, ir tarėsi, kaip ulio- 102 jančią dievaitę pabausti, 103 kaip jai už tokią bėdą atkeršyti.

104' Ir nutarė, ir nus k p rendė: — visuų- 105 didžiausias kerštas buūsiąs — tai 106 užgauti dievaitės garbę.

107 Parinko visuseniausį visų seniausį žiynį, už- 108 mušė juodą katę ir tarė in- 109 mesti Žalvijos ežeran.

110 Visuseniausias Visų seniausias svanetų žiynys 111 giminės senių nutarimą 112 išpildė.

113 Pamėlynavo tuomet visas eže- 114 ras, ugninės lelijos visą 115 vandenį suvingino, akmeniys 116 iš dugno į paviršių pasi- 117 kėlė.

II 2r

118 Dievaitęė Dalė baisiai bai- 119 siai užsirūstino.

120 Pasikėlė didėelė vėtra ir lietus 121 piylė be perstojo daug daug 122 nakčių ir dienų.

123 Pusė svanetų žemės van- 124 denyje paskendo, o upeliai 125' in Žalvijos ežerą taip sp 126 smarkiai bėgo, o Žalvijos 127 ežeras taip smarkiai vilnis 128' kėlė, — kad paplovė d ė e vynių 129 kalnų pašaknį, ir visi devyni 130' k g riuvo ežeran ir užuvertė.

131 Nuo tuo meto svanetų dievaitė 132' skaistveidė d D alė 133 Žalvijon nebegrįžo.Prozinio svanetų legendos varianto publikaciją, užrašymo ir leidimo istoriją žr. Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: BSR, t. 1: Poezija, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 814–815. Legendos, vėliau įgijusios poetinį pavidalą, publikaciją žr. Balys Sruoga, „Deivė iš ežero“, in: Ibid., p. 347–358. BS kelionę į Kaukazą įkvėpė draugo inžinieriaus Petro Narutavičiaus pasakojimas. „Vieną žiemos vakarą 1915 m. vasario mėn. P. Narutavičius pasakojo Baliui apie Kaukazą, iš kurio buvo neseniai grįžęs, apie legendarinę Svanetiją – „Liepsnojančią Kolchidą“, kaip graikai vadino tą žemę. Tas nepaprastas kraštas yra aukštuose kalnuose, kuriuos plauna Riono upė; neprieinamas ne tik geografiškai, bet ir gyventojai nemielai įsileidžia svetimus. Ypač nekentė rusų, savo pavargėjų (čia pat juos likviduodavo, kai niekas nemato, lengva buvo nustumti į prarają). Klausėsi, klausėsi šito pasakojimo Balys. Staiga, trenkdamas kumščiu į stalą, sušuko: – Aš ten būsiu! Savo pažadą ištesėjo. 1917 m. atostogų metu išvažiavo į Ekaterinodarą, kur tuo laiku buvo didelė lietuvių kolonija. Iš čia jis orientavosi, kokiais keliais ir kaip pasiekti tikslą. Plaukė garlaiviu per Juodąją jūrą. Sruoga išvažinėjo beveik visą Kaukazą, keliaudamas per kalnus „Vojenno Osetinskaja“ ir „Vojenno Gruzinskaja“ keliais. Tai buvo vieninteliai plentai Kaukazo aukštuose kalnuose su pavojingai kabančiomis uolomis. Buvo jis ir žavingoje Svanetų žemėje, prisiklausė įvairiausių legendų… jų turėjo apsčiai užsirašęs“ (Janina Narūnė-Narutavičienė, „Panevėžyje ir Petrapilyje“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 47–48).

II 2v
Tekstologiniai komentarai

3 skaistus ] a ras vaiskus 6 pušys ] a ras py 16 [pak]alnėn ] ras rantėn, s exc alnėn 31 dėkingi ] cor k pro g 51 Ilgus ilgus ] p vid ex err om vid metus 53 vilyčių ] cor v pro s 68 is ] vid ex err s pro r 72 susgalvojo ] cor sec s pro vid si; cor sec o pro e 74 minkstų ] vid ex err s pro š 86 vandenynas ] cor ter n pro s 88 augsčiau ] vid ex err s pro š 92 Žalvija ] cor Ž pro vid Š 104 nusprendė ] cor p pro k 125 taip ] p ras sp 128 devynių ] cor e pro ė 130 griuvo ] cor g pro k 132 Dalė ] cor D pro d 133 Žalvijon ] cor Ž pro Š