Dievuli tu mano, kaip ilgu šiandie!
Vakar nuvažiavau in Šilingą1 Stasys Šilingas., nakvojau, tik šiandie, tik dabar grįžau.
Marios buvo pasiutusios. Visą laiką lijo bjauriausias lietus. Vėjas siautė
šėlo iš Marių, iš gelmių. Vilnys kokios
didelės, ba[l]tos, putotos ir smarkios!
Ten yra tokios maudyklės — lieptu nueinama toli toli in marias, ten yra suolelis, būdelė ir laipteliai in vandenį
nusileist. Nuėjau tenai. Laiptai linguoja, būda supas, svyruoja, lietus
pilia kiek tik gali, o vėjas didžiausius volus gena ir gena. Vieną už
kito, vis žiauresni, vis aukštesni,
vis juodesni! Užsimiršau visai. Visas
pasinėriau tame išsiilgusiame
žvilgesyj, toje grūmojančioj bangoj. Nežinau, kiek laiko aš išbuvau
Marėse, tik, kai ėjau in jas, — buvo
anksti, o kai grįžau, — jau buvo vėlu.
Vasarnamis Šilingo už pusvarsčio nuo Marių, tarp pušų, ant kalno.
Miegojau — ar rymojau — prie atviro lango. Visą naktį pušys šniokštė
ir Marės kriokė. Naktis tamsi
tamsi buvo. Debesys viską užgobė.
O iš Marių ėjo kažkokie pasiutimo
balsai, varpė nakties juodumą, siekė skaudžiausiųjų dūšios užujaunių ir dūšia visą naktį nerimo.
Sapnavos kažkokie sapnai keisti,
regėjimai slinko vienas už kito,
ir Marių staugimas viską užliejo
ir supynė, suvėlė. Rytą ki[tą] atsikėliau anksti, anksti. Vėtra dar
tebesiuto, pušų viršūnes tebelankstė,
juodus volus tebevertė ir Marės
tebestaugė. Nuėjom su Šilingu
maudyties. Inbridom toli, toli.
Tik man kažko ne visai gerai pasidarė.
Truputį pamėlynavau, sunku alsuot
paliko ir vargiai vargiai pasiekiau
krantą. Paskui dar ilgai ir galva sukės, ir alsuot sunku buvo, ir vaikščiojau svyruodamas. Paskui vėl
gerai paliko. Ir kaip dar! Tik
dabar, kai atvažiavau Petrapilin, —
ilgu be galo — nežinau, nei ką daryt,
nei kur dėties. Akyse juodi volai,
ausyse pašėlusis užėsys i[r] šniokštimas, o dūšiai taip ilgu, taip ilgu,
per savaitę buvau užmiršęs, kad esu vienas čionai, bet dabar kažkaip
susipynė viskas. Nebepažįstu
nei tų mūrų, nei žmonių, nei
dulkių, nei praeivių pajuokimo,
nei gatvių triukšmo. Nežinau,
kur tie žmonės taip skubina ir kam tas
vėjas taip drasko krūtinę… Nežinau, kas dūšiai yra, — tik ten krūtinėj degas kas, dega, nerimsta… Ir
klaiku daros tarp tųjų minių
ir klajūnų… Dievuli, kaip ilgu!
Kaip neišpasakytai ilgis širdis!
Sesule! Kodel tu nenori nuvažiuoti in Krymą? Yra proga — kodel nevažiuot!
Aš pusę savo gyvenimo paaukaučiau, by tik savaitę kokią galėčiau pagyventi prie Marių. O Kryme ir
vėtros būna tankiai, ir ne tokios
kaip čia! Ten ir Marios, ir Kalnai,
ir Saulė, ir Vėtra! Kad man ne toji
kvaila istorija su kareivija, aš
jau senų senai būčiau Kryme. Tu neturi supratimo, k[ą] tai reiškia
prie Marių pagyventi! Ten ir Tylėjimos ne toks, ir šneka — tai vien himnas!
Kodel tau nevažiuot?.. Jei nori
man smagumą užvis didžiausį padaryt, tai im[k] ir tuoj važiuok. Juk žinai,
kaip aš norėjau, kaip aš norėjau,
kad tu Kaukazan važiuotum, ir kaip nuliūdau, kai nenuvažiavai. Ir dabar,
jei nuvažiuotum in Krymą, — man daug
daug džiaugsmo būtų! Ir tau
dainas rašyčiau, ir kartu Mares
garbinčiau… Juk aš taip myliu, taip myliu Mares! Ir noriu, kad ir Tu jas
taip mylėtum ir būtum kaip Marės!..
Jeigu del ūpo blogo ar del kitų mažmožių
nenuvažiuotum, — tikrai, man būtų labai labai skaudu. Aš kažin ko nesigailėčiau, kad tik galėčiau ten pabūt!
Iš C. Ц.2
skaityt ir parinkt. Norvidą3
Ar tu junti, Sesule, kaip ilgu man, kaip ilgu?.. Ar junti, kaip dūšia
klajodama pasiklydo ir savo
paklydimo išsigando?.. Ar junti,
Sesutėle, kaip ilgu, kaip ilgu man?..
Slegia dūšią marių ūžimas, vėjo
rauda ir klaikuma… Sesule,
Sesule! Nors sapne atlankykie
mane!.. Sesule? Būk mano maldos
Viešnia — ir kiekvienas dūšios susigriaudenimas bus po tavo kojų!
Kad tu žinotum, kaip man juosta pritinka ir koks aš laimingas ją nešiot!
Danutei4 Danutė Čiurlionytė. pasakyk, kad ji nieko neišmano, — ir del to, kad ji „zakabų“ ieško, — aš in ją nenuvažiuosiu.