Man vis tebesipainioja galvoj mūsų paskutinis lakus
pasikalbėjimas Birštone2
1) Visų pirma — dėl straipsnio tojo3 Petras Cvirka, „Ilgiau tylėti negalime!“, in: Dar ir dar kartą apsvarstęs, vis dėlto manau, kad jis anaiptol
nėra naudingas. Kad kai kurie rašytojai jam karštai pritarė, tai dar nelabai įtikinęs
reikalas. Galimas daiktas, ir jie taip pat galvoja. Bet galimas daiktas, jie šneka
taip, kaip šneka paprasti piliečiai su kiekviena valdžia. Jūs, valdžios žmonės, to
gal net nebejaučiate, bet paprastam stebėtojui visuomet krinta [į] akis. Patogiau
valdžiai pritarti, — tuo gi niekuo nerizikuoji, o priešinsi[e]s ar ginčysies
— velniai gi žino, kuo gali tai pasibaigti. Tad ir tais entuziastiškais
pritarimais aš nelabai tikiu. Visa priklauso nuo aplinkybių, asmens ir jo padėties.
Užsieniuose dabar gyvena ne mažiau trečdalio mūsų tautos
(Amerika, Vokietija). Mum, tarybinės šalies žmonėm, ne vis tiek, ką užsienis
apie mus mano. Oficialios valstybinės įstaigos rūpestingai kovoja su antitarybine
propaganda, stengiasi teikti teisingą informaciją. Dar svarbiau mum, lietuviam, mūsų
užsieninių lietuvių nuotaikos. Ir koks jiem įspūdis pasidarys iš tokio straipsnio?
Jiem pirmas įspūdis bus, kaip ir iš K. Preikšo4Komunistas atsakingasis
redaktorius.Tiesa, 1946-05-28,
Nr. 122, p. 4.
Plačiau žr. „Lietuvos inteligentija penkmetį vykdant“,
in: Tiesa, 1946-05-29, Nr. 123, p. 1; „Naujasis penkmetinis
planas ir Lietuvos inteligentijos uždaviniai“, in: Tiesa,
1946-05-30, Nr. 124, p. 2–3; „Lietuvos inteligentai kovos už penkmečio įvykdymą“,
in: Tiesa, 1946-05-30, Nr. 124, p. 4.
BS pasisakė
paskutiniame II-ojo Lietuvos inteligentų suvažiavimo posėdyje 1946-05-30:
„Rašytojas Balys Sruoga savo kalboje nušvietė lietuvių ir
rusų tautų draugystę istorinėje šviesoje ir didžiąją rusų tautos paramą mums
kuriant tarybinę santvarką. Dabar, – pareiškė kalbėtojas, – mes esame
skolininkais. Tą skolą grąžinsime tik nuoširdžiu darbu, sėkmingai įvykdydami
penkmetį. Balys Sruoga kviečia įtemptai dirbti ir baigia žodžiais:
– Te
darbuos bus paminklas, kad gyvenome mes“ („II-sis Lietuvos TSR inteligentų
suvažiavimas“, in: Tiesa, 1946-05-31, Nr. 125, p. 2).
BS iškart po posėdžio parašė laišką šeimos bičiulei Marijai
Nemeikšaitei, kuriai pasisakė apie pasakytos ir oficioze išspausdintos kalbų
skirtumą: „Skaitei turbūt mano kalbos santrauką (iš Inteligentų suvažiavimo). Dėl
jos turėčiau daug ko papasakoti, šiuo tarpu tiktai: pasakyta buvo visai kas kita,
negu parašyta.“ Rašytojas jautė, kad tarybų valdžia išnaudoja jį ideologiniams
parodomiesiems tikslams: „Mano padėtis vėl pasidarė labai keista. Bet šiuo
atžvilgiu aš laikausi kietai“ (BS laiškas MN, [Vilnius → Kaunas], 1946-06-06, in:
LLTI BR, F53–232). Po LTSR tarybinių rašytojų
susirinkimo (1946-10-01–02) Vilniuje praėjus kelioms dienoms, BS, reaguodamas į
teiginius apie literatūros ir kūrybinio darbo ideologizavimą, savo asmeninę
nuomonę išdėstė atskirame straipsnyje (Balys Sruoga, „Rašytojų suvažiavimo aidai“,
1946-10-06, rankraštis ir pasirašytas mašinraštis), in: LLTI
BR, F1–5742, p. 1–10. Išspausdintą tekstą žr. in: Pergalė, 1988, Nr. 2, p. 155–158.tonu? Niekuo netikės. Nusigąs
tiktai. Ir priešingom nuotaikom bus pagrindas — straipsniai. Ir kam visa tai
buvo reikalinga? Kieno naudai visa tai?
Vidaus politiniu atžvilgiu — šitokio tono straipsniai nieko neįtikina. Visus išgąsdina
tiktai. Pamokomas pavyzdys — inteligentų suvažiavimas. Praėjo gi jisai
išsigandusioj nuotaikoj. Kokia gi visų kalbėtojų kalbų esmė? Visi kartojo gabalėlius
iš pirmininko pranešiminės kalbos, — ir blogai kartojo, ir visi trafaretiškai
pradėdavo ir baigdavo esmėj tais pačiais žodžiais: „Tikiu į…“ ir „Tegul bus
pagarbintas!“ Jokios kūrybinės minties, jokio polėkio, esmėj jokio reikalų svarstymo,
jokio gilesnio bendradarbiavimo. O juk visa galėjo būti daug geriau ir gyviau. Iš
tokio gausaus susirinkimo, iš konkretaus reikalų svarstymo galėjo išsikristalizuoti
tuo pačiu reikalu naujos mintys, nauji metodai, atitinką gyvenamojo meto uždavinius
ir galimybes. Jei tai būtų įvykę, — ar būtų buvę blogiau mūsų kraštui, ar būtų
pakenkę tarybinės valdžios autoritetui? Visa pagadino įvarytoji žmonėm baimė. Gyventi
gi kiekvienas nori, valgyti nori, tik iš savo krašto važiuoti nenori. Ir atrodė
žmonėm: pasakysi — nežinia kuo baigsis. Verčiau atsipalaiduoti trafaretinėm
frazėm, tuščia formule, šablonu — už tai niekas nepapeiks. Bet formulė,
šablonas — tai ne kūryba, ne mintis. Tai juk — stagnacija, impotencija,
tiesus kelias į išsigimimą. Ir aš viso to nieku būdu negalėjau suprasti —
kuriem velniam buvo reikalinga šitokia nuotaika sudarinėti?!
Panaši padėtis ir literatūros reikaluose, tik daug
opesnė, nes pats objektas daug gležnesnis ir trapesnis. Čia yra lygiai
svarbios — ir principinė, ir praktinė pusės.
Niekuomet ir niekur, jokiuose laiko ir geografijos
pločiuose, joks menas, jokia meno (= ir literatūros) srovė nesusikūrė pagal
iš anksto nustatytą teoriją. Menininkai, rašytojai kūrė savo veikalus, ir tik vėliau
atėję istorikai klasifikavo jų veikalus pagal vyraujančius požymius, — tai
buvo klasifikacija dėl patogumo. Teorija ir kritika sekė veikalus, o ne veikalai
— teoriją. Teisybė, kultūros istorijoj buvo poris priešingų pastangų. Prancūzų
klasicizmo teorija buvo bandoma taikyti kituose kraštuose ir kurti literatūra, bet
visur tai buvo negyvai gimęs kūdikis, visur, šalia klasicizmo, kūrėsi ir kitos srovės
ir veikiai klasicizmą palaidojo. Taip pat ir Jenos ankstybieji romantikai —
pirma sukūrė romantizmo teoriją, paskui — veikalus (Friedrichas Schlegelis,
Novalis, Tieckas)7
Rudminas – Genriko Zimano (1910–1985), vieno žymiausių LKP ideologų,
žurnalisto, Tiesos vyriausiojo redaktoriaus, slapyvardis.
Juozas Banaitis (1908–1967), muzikas, literatas, sovietinės kultūros
veikėjas. 1944–1953 Meno reikalų valdybos prie Ministrų Tarybos
viršininkas.Vargas dėl
proto, dėl cenzūros ilgą laiką nespausdinta, plitusi nuorašais. Toliau
minimas pagrindinis komedijos veikėjas Aleksandras Andrejevičius Čiackis,
pritariantis dekabristams, ginantis asmenybę ir jos teises.rus =„O kas
teisėjai tie?“ (Aleksandras Gribojedovas, Vargas dėl proto,
vertė Jonas Graičiūnas, Kaunas: Šviesa, 1967, p. 47).kas, ir vardan ko?!
Dar opesnis reikalas — su aktualių gyvenamųjų
temų panaudojimu literatūros veikaluose. Vienas gali, kitas — ne,
kitam reikia istorinės perspektyvos, kad galėtų medžiagą sintetinti. Ak, ir rusuose
tik vienas Majakovskis11žmogaus psichika! Rašytojas rašo taip, kaip
jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, — kiekvienas kitaip, savaip, — kaip
ir visi meni[ni]nkai kūrėjai. O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! Tavo
tokiam personažui reikia viena koja prikirpti, nosis — pridurti. Prasideda
rašytojui Golgotos kančios. Vienas, kaip Dauguvietis12Dievų miškas – BS beletrizuoti
memuarai apie gyvenimą Štuthofo koncentracijos stovykloje (1943–1945). BS kūrinį
rašyti baigė 1945 m. rudenį. Čia abstrakčiau kalbama apie kūrinio kuluarinio
pobūdžio kritiką ir jau prasidėjusį ideologinį redagavimą dar iki 1946 m. spalio
1–2 d. rašytojų susirinkimo, kuriame Dievų miškas
sukritikuotas oficialiai ir dėl tematikos (nevaizdavo aktualių „gyvenamųjų temų“ –
herojiškų stalininio penkmečio įvykių, socializmo statybų), ir dėl neįprasto
vaizdavimo būdo (grotesko).rus =„Aš tave sušildžiau, aš
tau daviau dvidešimt rublių, o tu – ką tu, kalės vaike, mano darbų neliaupsini!
Arba ten dar kažko neduodi!“rus =„Galbūt kas nors neišeitų.“
Ir dar dėl dabarties temų. Pagal Rudmino ir tutti quanti17 ~ išmanymą esmėje dabarties tema veikalas turi būti
Ne, mielas bičiuli! Savo laikrašty užtark rašytojus,
paguosk, dvasioj pastiprink, padrąsink gyventi ir kurti — padarysi teigiamą
darbą, tikrai susilauksi to, ko nori. Bet juos, anot Andrejo Kurbskio23rus =„Kandžiai grauždamas“. Posakis iš
Kurbskio laiško carui Ivanui Rūsčiajam (Algis Samulionis).
2. Dar dėl „Dievų miško“. Man nuostabu, kad žmonės tenai
politikos ieško ir pyksta, kad jos neranda. Kaipgi jie gali rasti ją tenai, jei aš ir
nemaniau ją duoti?! Kodėl nemaniau? Dvi priežastys. Jeigu tie, kur piktinos, patys
pasėdėtų tokiame lageryje, pabūtų kiek laiko, kaip aš, alkani, mušami, vos pavelką
kojas, nežinodami, po kelių minučių ar tavęs kas neužpumpys, kapstinėdamos šiukšlėse
sužiedėjusios plutos gabalėlio, su sutinusiom kojom, su skaudančia krūtine, su
atmuštais inkstais, su svaigstančia suidiotėjusia galva, — jie žinotų tuomet,
kodėl lageryje būdamas žmogus negalvoji apie politiką! Rašyti apie tai, ko nebuvo,
girtis savo kančiomis ir mandrumu, — mano išmanymu, — negarbinga. Anot
Gorkio25rus =„Ir Dievo
paukštelis skelbia savo giesme, kad fantazijos tiesa gražesnė ir
nuostabesnė!“
Terminu politika jie paprastai
vadina pigiąją propagandą, kurios pas mane tikrai
nėra ir negali būti. O propagandos reikalai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų
Sąjungoje yra visiškai netinkamai tvarkomi. Kad propaganda turėtų pasisekimo, reikia,
kad ji būtų pritaikyta prie vietos aplinkybių ir
Dar Nietzsche31 Friedrichas Nietzsche
(Friedrich Nietzsche) (1844–1900), vokiečių filosofas, vienas žymiausių
„gyvenimo filosofijos“ kūrėjų. keikės: didžiausi mokytojo
neprieteliai visuomet yra jo mokiniai. Nemokšos propagandistai tiktai
subanalina, suparšyvina didžias idėjas, vietoj jas paskleidę, jas iškoneveikia ir
sukelia neišbrendamą nuobodumą. Ne, šitokios propagandos aš nepripažįstu, jos
nepakenčiu! V. Grosmanas32
Pagaliau, toks reikalo dėstymas yra mano kūrybinis
metodas, faktinai labai lietuviškas. „Saulė leidos, buvo kova, kraujo daug
tekėjo…“37Шонот, робкое дыханье] [Šnabždesys, baugštus
alsavimas], parašyto 1850 m.
Шопот, робкое дыханье, / Трели соловья[…] ~
rus =Šnabždesys, baugštus alsavimas, / Lakštingalos
trelės[…]Песня без слов („Daina be žodžių“).
~
rus =Pakalnutės. Vėdrynai. Meilės glamonės. / Kregždžių
čiauškėjimas. Spindulių bučiniai.lot =Nežinoma žemė, t.
y. neištirta sritis, nesuprantamas dalykas.
Arba vėl: tos pačios propagandos sumetimais kartkartėmis
norima parašų po trafaretiniais pareiškimais ar šabloniškų pareiškimų iš Putino43Dievų miško sukritikavo Vaičiūno poezijos Rinktinę, kurioje išspausdinti eilėraščiai „iš smetoninių
laikų, iš vokiškosios okupacijos laikų“ ir kuri neatspindėjo socialistinės
tikrovės – „darbo žmonių kovų ir vargų“. Vaičiūnas atgailos kalbos nepasakė.
Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorius Valys Drazdauskas,
apgailestaudamas dėl išleistos Vaičiūno poezijos Rinktinės,
teigė, kad padarė didelę klaidą.
O, sakyk, kas būtų, jei Vyriausybė ir Partija žiūrėtų į
mus, turinčius virš 50 metų, kaip, pavyzdžiui, į išmirštančios zubrų giminės
paskutinius palikuonis? Vis tiek mes jau greit mirsime. Vis tiek mes jokioje
prieštarybinėje veikloje nedalyvausime, vis tiek prieš tarybinę santvarką nieko
nerašysime. Jeigu leistų mum rašyti kartais šį tą ir „ne pagal liniją“, šį tą
saviškai, individuališkai, mūsų pačių atsakomybe prieš ateitį? Nuo to niekam nieko
bloga nepasidarytų, tarybinei santvarkai nepakenktų gi! O nauda —
propagandinė! — būtų didelė. Visiem būtų aišku: va, tarybų santvarkoje gyvena
ir kuria poetai visiem lietuviam! Tarybų santvarka juos priglaudžia, juos remia!
Visos kalbos, kad tarybų santvarka rašytojus gvoltavoja — yra tuščias
prasimanymas, yra tiktai piktas šmeižtas!
Šitokią išimtį padaryti išmirštančiai zubrų giminei
— būtų išmintingas žygis visais atžvilgiais — ir kūrybiniu, ir
politiniu, ir propagandiniu.
Įtakingas dabar vyras esi, — pagalvok apie tai.
Gal aš savo samprotavimuose ir klystu, — su jais
aš gi į viešumą neinu, — bet tie dalykai man rūpi, ir su kuo gi daugiau dėl jų
„nuomone pasidalinsiu“, jei ne su Rašytojų sąjungos Pirmininku?
3. Pagaliau, mano asmenių klausimų grupė. Per
pasikalbėjimą juos opiai ir giliai palietei. Ir pasiliko man įspūdis, kad ne visai
mano būklę supranti. Ir nenuostabu: esi sveikas ir jaunas, o aš — peržengiau
jau penktąjį kryželį, gyvenimo ištampytas ir sužalotas. Ir dar lyrikas — iki
kaulų smegenų…
Baigiasi ketvirti metai, kaip netekau šeimos45 1943-03-16 politinės policijos pareigūnai suėmė BS, paskui kartu
su kitais 46 inteligentais, įkaitais už Lietuvos laisvę, ištrėmė į Štuthofo
koncentracijos stovyklą Lenkijoje. BS žmona Vanda Sruogienė su dukra Dalia
Sruogaite, vokiečių kareivių prievarta išvarytos iš Būgių, 1944-10-09 traukėsi
nuo fronto: atsidūrė Laižuvoje, per Liepoją ir Gdanską keliavo į Greifsvaldą,
vėliau pasiekė Detmoldą, Boną. 1946-05-13 parskraidintas į Lietuvą po tremties
kančių Štuthofe ir Torūnėje BS Vilniuje šeimos nerado. Šeimai susirašinėti
trukdė prasidėjęs šaltasis karas tarp TSRS ir kitų valstybių. Žmona ir dukra
dėl gresiančių represijų (tremties į Sibirą) negalėjo grįžti į Lietuvą, 1949 m.
rugsėjo mėn. persikėlė gyventi į JAV.. Jos susilaukimo
perspektyvos man visiškai miglotos. Turėjau vienintėlį intymų draugą, Kazimierą
Bor.46
Savo vienumoje ne kartą įkrentu į tokią juodą
melancholiją, kad ištisas naktis isterikoj prasiblaškau. Kiek tai man jėgų
kainuoja! Ir tokios melancholijos antplūdžiai kartojas vis dažniau ir dažniau. Ne tik
ištisomis dienomis — ištisomis savaitėmis nė žodžio nepratariu. Ištinsta akys
ir žandai nuo ašarų. Iš čia mano kartais buvę ir pijokystės priepuoliai, „запой“47rus =Chroniškas girtavimas.
Ech! Pernai rudeniop ir žiemą buvau atgijęs. Buvo
atsiradę kūrybinių jėgų, kokių seniai nebeturėjau, — pats gerai žinai dėl ko:
atėjo žydrumas, atėjo Žydrioji48
Bet ir čia likimas pasityčiojo manimi. Man buvo, kaip
žinai dėl ko, toks pekliškas smūgis, kad aš buvau nustojęs bet kurios gyvenimo
valios, — stačiai mirti norėjau. Tik patsai savo draugišku žygiu (jį aš ir
mirties valandą su dėkingumu ir pagarba minėsiu!), sugrąžinai man viltį ir paguodą,
sugrąžinai man norą gyventi — ir laukti. Ir aš ta viltimi ir tuo laukimu
tegyvenu. Ji — mano dabar vienintėlis saitas su gyvenimu. Jos — niekas
kitas man neatstos!
Kalbėjai man apie vieną asmenį49 Turbūt
kalbama apie Justą Paleckį (1899–1980), sovietinės Lietuvos aukščiausios
tarybos prezidiumo pirmininką. Daugėlaitė prisiminė, kad kartu su BS ėjusi pas
Paleckį dėl vieno jos pažįstamo, spėtina, taip pat studento mediko, teikusio
pagalbą partizanams, jis Paleckio dėka išvengė teismo ([Aldonos
Daugėlitės-Mikailienės prisiminimai apie Balį Sruogą], in: ir giliai draugiškai, ir
išmintingai rūpinas mano likimu. Aš tikrai esu dėkingas ir tikiu, kad jam nuoširdžiai
rūpi mano talento ir kūrybos likimas, — kad jis mano, jog aš tarybinei
Lietuvai esu dar reikalingas. Aš tikrai pateisinčiau tą pasitikėjimą, jei galėčiau
susigrąžinti viduję šilumą, be kurios ne tik kurti, bet ir gyventi nebeturiu jėgų.
Gal Jis galėtų patarti, kas ir kaip reikėtų padaryti, kad Ji, Žydrioji mano, būtų
galima išvaduoti?
Bylos esmės aš nežinau. Nieko apie tai ir seniau
nežinojau. Kiek girdėjau teismo metu, kaltinama buvo drauge su kitais studentais
medikais už sanitarinės medžiagos pasiuntimą į mišką50LLTI BR, F37–152, p. 3, 4),
jos išlaisvinti nepavyko. Ji buvo aštuoneriems metams išvežta į Vorkutą, po
bausmės dar keletą metų atimtos pilietinės teisės. Iš Vorkutos į Lietuvą grįžo tik
1957 m. (plačiau žr. [Zigmo Toliušio prisiminimai apie Balį Sruogą], in: op. cit., p. 399–405; Aldonos Daugėlaitės baudžiamoji byla,
in: LYA, K-1, Nr. 58, P-16537).
Aš bijau, kad mano šios išpažinties blogai nesuprastum.
Bet ką gi aš padarysiu… Esu gi lyrikas. Kad aš galėčiau gyventi, man reikia vidujės
šilumos, reikia dvasios malonės, — joks intelektas man nieko negelbės.
Vienatvės, atsiskyrėlio jausmas, atliekamo žmogaus jausmas baigia mane suėsti.
Ar negalėtų tasai geras žmogus suteikti man pagalbos,
— patarti, kur ir kaip gelbėtis? Juk ta viltimi ir tegyvenu, ir gyvas tėsu!
— — — — — —
— —
Atleisk, kad taip daug prirašiau. Bet negalėjau
neparašyti: dixi et animam levavi51lot
=Pasakiau ir širdį nuraminau.Barbora Radvilaitė, kuri liko nebaigta.
Rašiau visai intymiškai. Susmildamas, į čia dėstomas
mintis viešai nereaguok ir jų viešumon neišleisk!
Paskaitęs laišką — sunaikink, bent paskutinę
jo dalį. [P]S