Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iki 1922-05-10, iš Miuncheno – į Būgius Balys Sruoga Neringa Markevičienė Lietuvos mokslo taryba Parengė Neringa Markevičienė Skenavo Aurimas Markevičius Balio Sruogos archyvas (1911–1947) (http://www.sruoga.flf.vu.lt) Vilnius, Lietuva 2020

© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020. Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus raštišką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt). Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių. Nurodyti autorių. [Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Balio Sruogos laiškai Vandai Daugirdaitei

 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas Balys Sruoga F53–477

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 477. Laiškas. Be datos, vietos. Datuota ir lokalizuota, remiantis turiniu (Balys Sruoga rūpinasi iš Lietuvos valdžios gauti leidimą, kad Daugirdų šeimos globotinė Klementina Kopystinskaitė iš Liublino galėtų atvykti į Lietuvą), 1922-05-10 laišku, kur palikta Vandos Sruogienės pastaba, kad 1922 m. pavasario atostogų metu ji kartu su Baliu Sruoga vyko į Vievį pargabenti per demarkacijos liniją tėvo šeimininkę Klementiną). Rašyta dviejuose 29,9 × 18,4 cm gelstelėjusio, lygaus, drobės faktūros, iš didesnio rinkinio išplėšto laiškinio popieriaus lapuose (1r–v, 2r–v) parkeriu (mėlynu rašalu). Lenkta perpus (lankstymo į keturias dalis žymės). Numeruota Balio Sruogos ranka. Dėmėta (rudos, mėlyno rašalo, juodos pirštų atspaudų dėmelės). Yra įplyšimų. 1r kairiajame krašte, 2r dešiniajame krašte išmušta po dvi susegimo skyles. Be voko. Mašinraštis: LLTI BR, f. 53, b. 1290, l. 168–171 (Algio Samulionio nuorašas). Publikuotas laiško fragmentas apie prancūzų rašytojo Romaino Rollando idealizmą „Iš B. Sruogos laiško V. Daugirdaitei 1922 m.“, žr. „Poetai apie poeziją“, in: Poezijos pavasaris, atsakingas redaktorius Vacys Reimeris, Vilnius: Vaga, 1966, p. 74–76. Skelbiama iš autografo (patikslinta publikuoto fragmento šifruotė).

 Balys Sruoga Miunchenas iki 1922-05-10 Vanda Daugirdaitė Būgiai po 1922-05-10 Lietuvių Rusų Anglų 1r–v, 2r–v rašyta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu).

Balio Sruogos archyvas (1911–1947) (http://www.sruoga.flf.vu.lt)

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (autoriniai taisymai nurodyti TEI elementų pažymomis „del“, „add“, „subst“), diplomatinis (autorinių taisymų rezultatas parodomas pažymomis „add“ ir „orig“), redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažymomis „reg“.

Laiško genetiniame tekste parodomi autoriniai taisymai (pakeitimai, išbraukimai, pridėjimai).

Laiško diplomatiniame perraše atsispindi vėliausias autorinio rašymo sluoksnis be rašymo proceso pažymų (autorinių braukymų, pakeitimų, pridėjimų).

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos nuostatų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.
1r

1 [→]

„Ješčio odno posledneje skazanje“„Dar liko man tart žodis paskutinis“ – tėvo metraštininko Pimeno žodžiai iš rusų rašytojo Aleksandro Puškino tragedijos Borisas Godunovas (scena „Naktis. Čiudovo vienuolyno celė (1603 metai)“) (Aleksandras Puškinas, Borisas Godunovas, vertė Jonas Graičiūnas, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947, p. 20–21). – ar kaip tenai, o šiandie aš pabaigiau rašyti ir perrašinėti mano straipsnį apie Rolland'oRomain Rolland (1866–1944), prancūzų rašytojas, muzikologas, meno istorikas. idealizmąBalys Sruoga rašė straipsnį apie jį, žr. Balys Sruoga, „Naujas idealizmo istorijos lapas“, in: Skaitymai, Kaunas, 1922, kn. 18, p. 74–111; Balys Sruoga, „Naujas idealizmo istorijos lapas“, in: BSR 6: Literatūros kritika, 1911–1923, parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Rimas Žilinskas, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 290–333. Šį straipsnį Balys Sruoga buvo pradėjęs rašyti 1922 m. kovo mėn. pradžioje (žr. Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1922 m. kovo mėn. pradžia, iš Miuncheno – į Būgius, in: LLTI BR, f. 53, b. 472, l. 1v). – ir pats išsigandau. Tiek laiko aš dieną ir naktį visomis mano mintimis, visa mano siela gyvenau ta šviesia liepsna, – ir šiandie kažkoks kalnas nukrito nuo mano pečių, bet kartu ir viduj pasidarė kažkaip tuščia, nejauku. Kažkur dingo mano pil‑ nybė – rodos[,] kažkam atidaviau pusę sielos, ir dabar klausausiu, kaip laikas skamba, kaip paukščiukai už langų po sniegą čirškia – ir taip negerai. Kažkaip nesinori net išsiuųst to rašinio – bus kažkaip dar labiau tuščia. Šiandie[,] man rodos[,] aš pirmą kart pirmąkart suprantu, kodel motinos savo kuūdikius myli. Šiandie aš baisiai pavargęs. Kodel žmogus negali kūno neturėti – būti vien tiktai mintis – be formos, be sienų, be nuovargio ir nemigos – gyventi tiktai amžinybe, pilnybe ir turiniu!

Ir man baugu šiandie daros! Ne‑ žinau[,] ar tu mano laiškus gauni. Vakar gavau nuo tavęs laišką, kuriame tu ra‑ šai, kad nuo manęs tik vieną laišką dar tegavai. Iš to sprendžiu, kad tu negavai KlimosKlementina Kopystinskaitė, Vandos Daugirdaitės motinos Jadvygos Paulavičiūtės-Daugirdienės globota neturtinga mergina, vėliau tapusi Vandos Daugirdaitės pamote, vadinta Klima. „Klementina Kopystinskaitė buvo mano tėvo šeimininkė Ukrainoje. 1922 m. vasarą ji perėjo slapta sieną į Lenkiją, atsidūrė pas mano tetą Anelę Venordin Liubline ir su mumis susisiekus prašė padėti jai atvažiuoti į Lietuvą. Tėvas klausė, ar aš sutinku ją priimti – man tai buvo didžiausias smūgis, nes dar Ukrainoje ji mane labai vargino (norėjo už tėvo ištekėti), dalinai dėl jos aš nenorėjau grįžti pas tėvą, kai žadėjau, 1918 m. atvykusi į Lietuvą… Bet tėvui buvo reikalinga šeimininkė, savas, žinomas žmogus… Aš jam ūkininkauti nepadėjau, išvažiavau studijuoti į Berlyną, turėjau sutikti. Balys per Joną Navaką išrūpino jai leidimą pereiti demarkacijos liniją, mudu su Baliu buvom nuvažiavę į Vievį jos pasitikti… Aš ją parsivežiau į Bugius. Ji liko ten šeimininkauti, darė mums su Baliu didelius nemalonumus, jau kai mes buvom vedę, pagaliau už tėvo ištekėjo, bet nesiliovė intriguoti ir nuodyti mums gyvenimą. 1944 m. rudenį mums su Dalia pasitraukus į Vokietiją, ji liko su tėvu vargti sudegintuose, karo nualintuose Bugiuose dideliame varge. Tėvas mirė 1946 m., ji dar pora metų gyveno mūsų ištikimų tarnaičių globojama“ (Vandos Sruogienės pastaba, in: KC PENN, l. 44). laiško, kurį aš tau siunčiau įdėjęs į mano laišką. Aš siunčiau tau „express“ ir apdraustą – bet kadangi buvo express parašyta, tai vokiečiai tur but turbūt pasistengs du kart dukart ilgiau vežti ar visai kur nujos.

O Klima rašė, kad ji gyvena Liubline ir kad l n egali gauti leidimo važiuot į Karaliaučių, kad gautų leidimą tik tai tiktai į Vilnių, bet nežinanti[,] ką tau daryti.

1v

2 [→]

aAš tau rašiau, kad parašiau Klimai laišką, kad lauktų Liūubline, kur jai turbuūt atsiuųsime leidimą iš Llietuvių valdžios, bet nepasilikau jos adreso (išsiunčiau tau atvirutę), tai jai laiško ir negalė‑ jau isšsiuųsti – baisiai durnai išėjo. Jeigu vokiečiai kur nujojo tą mano laišką, tai iš tikro aš nežinau[,] kas daryti – jos adreso aš niekaip neatsimenu.

Paskui aš tau rašiau dar keletą laiškų. Tavo laiškas ėjo 7 dienas. Nejau mano laiškai eitų ilgiau ar kur dingtų?

Žinai, Vanduk, aš viena tiktai baisiai bijau: dabar Vokietijoje viskas eina be galo brangyn. Daug kasdieninių reikalų[,] dalykų pabrango dvigubai, Berlyne[,] aš manau[,] gal bus dar brangiau, kaip tu gyvensi, kaip tu ištęesėsi.? Kas čia reikėtų sumanyti, kad tu gautum daugiau piningų – nes jeigu į mėnesį tegausi tiktai 1 200–1 5 3 00, tai[,] aš manau[,] Berlyne sunku bus išsiversti. Be t nt važiuodama iš Lietuvos pasiimk[,] kiek galįi[,] daugiau visoa ko, kad nereikėtų Berlyne.

Atsimeni[,] Vanduk, seniau, gal prieš mėnesį, gal daugiau dar tu man rašei: „Tavo eilėsBalys Sruoga, „Iš cikliaus „Miestas“ „[Žviegia tramvajai, dunda asfaltas]“, in: Naujienos, 1922-01-07, Nr. 5. Ekspresionistinės manieros eilėraščių ciklą Balys Sruoga jau buvo parašęs 1921 m. pabaigoje Miunchene, siūlė jį išspausdinti žurnale Skaitymai: „[…]atsiųsiu naują eilių pluoštą „Miestas“ – biškį kitoniškas negu iki šiol“ (žr. Balio Sruogos atvirlaiškis Vincui Krėvei, 1921-11-29, iš Miuncheno – į Kauną, in: LNMMB RKRS, f. 9, b. 71, l. 1v). Eilėraščių ciklas „Miestas“ greitu metu buvo išspausdintas ir Lietuvoje (žr. Balys Sruoga, „Miestas“, in: Skaitymai, kn. 13, Kaunas, 1922, p. 47–50). – Amerikos laikraščiuose – et[,] Baliuk!“. Tuomet man iš tikrųjų buvo negerai, ir aš pats maniau, kad tai yra labai bloga. Bet, žinai, Vanduk, aš manau, kad tai nėra bloga, aš manau – kad tai yra gera. Bloga yra tik tai, kad aš kolkas kol kas neišgaliu ko geresnio parašyti. O kad tai yra gera, mane Rolland'as įtikino.

2r

3 [→]

Seniau, ir aš buvau toksai siauro litera‑ tinio estetizmo patriotas. Maniau[,] jeigu yra jau eilės, tai jos nieku būdu neturėtų tilpti laikrašty, turėtų tilpti tiktai kokioj augkštoj knygoj, mandriame leidiny, kurio… beveik niekas neskaito. Nes menas yra kažkokia šven‑ tybė ir tt. t. t. Paskui maniau, kad jeigu dalyvauji tokioj „rašytojų“ kompanijoj, kaip Aameri‑ kiečių laikraščiai[,] – tai tik savo vardą sutepi. Bet šiandie aš manau, kad jokia kompanija vardo sutepti negali. Man asmeniniai, tiktai vienas pavojus yra: aš kolkas kol kas dvasiniai esu tiek silpnas, kad nieko žymesnio neįstengiu sukurti ir pavojus tas, kad aš galiu susimaišyti su „kompa‑ nija“, kad manęs nebebus galima atrinkti, kad buūsiu tiek vertas, kiek visa kompa‑ nija. Bet jeigu aš galėtau parašyti ką kilnesnio, tai aš kaip tik norėtau būti spausdinamas Amerikos laikraščiuose, kad eiti į tą publiką, kuriai tie laikraš‑ čiai yra lei ski riami. Tie laikraščiai yra plačiai skaitomi ir žmonės ten labai gyvai reaguoja į laikraščių medžiagą. Ir jeigu aš g ką galėčiau ką duoti žy‑ mesnio šaleia Amerikos laikraštinio šlamšto[,] – kaip Tu manai – juk būtų galima ineiti į vieną kitą sielą, būtų galima ją kilnesnian žygin pašaukti. Ir[,] žinai[,] tu, del mano eilių, spausdin‑ tų nepa „Naujienose“[,] aš esu gavęs laiškų nuo visai nepažįstamų man žmonių, kurie norėtų jų daugiau skaityti. Juk l L ietuvoj skaitytojas niekumet to nepadarys. Bet tu nemanyk, kad aš noriu to pigaus pasisekimo – man rodos „pasisekimas“ [–] tai tuščias žodis, bet[,] man rodos[,] ineiti į sielą tų žmonių, kurie minta Amerikos laikraščiais[,] yra kur kas daugiau, negu būti Lietuvoj gimnazisčių skaitomam!

2v

4 [→]

Vanduk, tu nebark manęs, bet aš noriu pasiteisinti, ir noriu pasakyti, kad aš šiek tiek pasikeičiau – nebemanau taip[,] kaip pirmąa[,] – ir noriu tau pasakyti, kaip aš dabar manau. Aš nežinau[,] ar ilgai ma‑ nysiu, kaip dabar, nes aš dabar esu apsvai‑ gęs, pasigėręs nuo Rolland'o, ir gal mano žodžiais daugiau jo dvasia kalba, bet ką aš padarysiu – jis toks didis, jis toks galingas, jis toks milžinas – aš prieš jį tik galiu nusilenkti! – Man rodos[,] aš dabar galėtau sugriauti visus ruūmus, kuri us ų pristatė mūsų p n uogo estetizmo pa‑ triotai, man rodos[,] kad pas mus ne tik gyvenime[,] bet ir poezijoj jau per daug įsivyravo neurastenija ir ištižimas. Mes gyvename nebe altanų gadynę, tuo labiau ne riterių! – Bet amžinastį mes galime regėti tiktai pro dabarties prizmą: mes esame žmonės ir kitų gali‑ mybių neturime. Bet jei esame žmo‑ nės, tai turime gyventi, o ne girtis neu‑ rastenija, arba isšglebimą dainuodami gyvaąsias sielas marinti.

Bet tu[,] Vanduk[,] manęs nebark. Mano mintis šiandie skrenda, lekia, aš pats neži‑ nau, kur sustosiu. Tiktai aš šiandie visą dienaą susilenkęs ties stalu – kaip sėdžiu jau dvylika valandų – daugiau net – tai net nugarakaulis braška. Bet galva nuostabiai šviesi ir taip daug daug minčiuų. Jei tik dar galėtau sėdėti, tai[,] rodos[,] visus tomus šiaąnakt prirašyčiau – apie ką tik nori. Ir aš bijau nutraukt mano mintį, nes paliks tuoj klaiku‑ klaiku ir aš imsiu verkti. O tu[,] Vanduk, sakai „manęs nenuskriausk“. Dievuli tu mano, kaip aš Tave galėtau skriaust ai i! Jei tik

Jei aš klaikumoj verkdamas ant Tavo kelių galvą padėsiu – ar Tau bus skriauda?

Jei aš šiandie toks mažas ir toks pasiilgęs – juk aš turbūt vėlei pernakt negalėsiu užmigti – ir tau duūmosiu – kaip aš Tave galiu nuskriausti!

Vanduk tu mano, tik aš norėčiau karštai karštai tave visą išbučiuoti.

Labanaktis[.] Bol

˹Vanduk[,] tu man parašyk visąa, ką žinai iš Mykolo BiržiškosMykolas Biržiška (1882–1962), visuomenininkas, literatūros istorikas, publicistas, nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto dėstytojas. biografijos[,] ir tai kaip galima greičiau. Man tai labai reikalinga. Ar gerai?˺

Tekstologiniai komentarai

36 negali ] cor n pro l; gauti ] ins s l a 38 daryti ] a ras tau 61 3 ] cor pro 5 62 Bent ] cor pro Bet, cor nt pro t 99 skiriami ] cor ski pro lei 102 ką ] cor pro g; galėčiau ] p vid ex err rep ką 108 „Naujienose“ ] a ras nepa 111 Lietuvoj ] cor L pro min 113 man ] p ras rodos 116 laikraščiai[s] ] vid ex err om s 132 kurių ] cor fl pro -us; nuogo ] cor n pro p 152 šiąnak[t] ] vid ex err om t 157 skriausti! ] cor fl -i et interp ! pro -ai, p ras Jei tik 166 Bol ] sign 167–168 ˹*˺ ] add in sin mg, vert, 1r