Kelios dienos tau nerašiau – nuo tos dienos, kai tavo laišką gavau – man kažkaip liūdna buvo labai. Ir kodel – net pasakyti negalėtau. Net negalėtau pasakyti[,] ar buvo ko liūdėti. Tik aš visą laiką gyvenu lyg ne žemėj šioj. Kažkokia mintis ateina kartais, gal tuščia, gal maža, gal neverta, gal juokinga[,] – bet aš kiekvienai minčiai atiduodu visą save ir gyvenu jąa tolei, kol ją pergyvenu, kol ji many perdega. Mūsų susitikimas, mūsų kelionė, mūsų buvimas kartu – many nebuvo jokios minties, kuriaą buūtų galima sukonkretinti ir pasakyti, mano sieloj kažkokie vėjai vaikščiojo. Ir kažkoks pas mane papratimas, galvojime mano – kai aš kalbu – man pirma reiškias žodžiai, ne žodžiai[,] tik gal garsai, ir paskui garsus eina mintys, sąvokos. Ir jei aš galiu ką nuspręst – tai tik tuomet, kai kalbu, kai mi n ors mintyse netariamus žodžius girdžiu. Ir taip aš nuo Velykų gyvenau, taip aš buvau su tavim mėlynuose kalnuose, taip persiskiyriau, taip vėl gyvenau. Ir tavo laiškas – toks šaltas, toks realingas, toks galvojantis, sprendžiantis…Minimas Vandos Daugirdaitės rašytas laiškas, adresuotas Baliui Sruogai, neišliko. Iš ankstesnių Balio Sruogos laiškų matyti, kad jam kėlė nerimą Vandai Daugirdaitei reikštas karininko, Steigiamojo Seimo nario Vlado Natkevičiaus dėmesys. Balys Sruoga išgyveno dėl galimo Vandos Daugirdaitės pasirinkimo: „O Tu man rašai: „Pasitikėk manimi!“ – Aš nenoriu, kad Tu man taip rašytum, ypač tuomet, kai kalbi apie Natkų ir panašiai. Aš nežinau, bet man rodos, kad taip nereikia, kad nereikia nei teisintis, nei drąsinti, o tik pridėti ranką prie krūtinės ir tyliai pažvelgti į širdį, į akis ir tyliai pajausti, kaip ašaros blizga…“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1922 m. vasario pabaiga ar kovo pradžia, iš Miuncheno – į Būgius, in: LLTI BR, f. 53, b. 472, l. 2r). Vėliau Vanda Sruogienė paaiškino, kad Vladas Natkevičius jai „simpatizavo“, bet ji „gan nemandagiai atmetė jo avansus“ (Vandos Sruogienės pastaba, Idem., in: BLKMČ BS, l. 18, KC PENN, l. 20). Šis laiškas liudija, kad Vanda Daugirdaitė dar nėra apsisprendusi tolesnį savo gyvenimą sieti su Baliu Sruoga. Po 1922 m. Velykų, kartu praleistų kalnuose, Balys Sruoga gavo jų tarpusavio santykius realiai įvertinantį, šaltą Vandos Daugirdaitės laišką, kuriame ji vienpusiškai nusprendė, kad juos sieję išgyvenimai – „silpnybė“, su kuria reikia „kovoti“. Balys Sruoga panašią situaciją jau buvo išgyvenęs Rusijoje: Valerija Čiurlionytė, su kuria jis ilgai draugavo, linko analizuoti pojūčius, ne kartą buvo palikusi bičiulį vieną. Jis jau tada teigė, kad svarbiausia – jausti, kad analizė žudo: „Dieve! Kokie tai nuodai yra tie visokie analizai ir protavimai!“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Valerijai Čiurlionytei, 1916-06-08, iš Teriokų – į Lipecką, in: VUB RS, f. 153, b. 1094, l. 1v); „O kiekvienas analizas yra merdėjimas, yra savo rūšies mirimas!“ (Balio Sruogos laiškas Valerijai Čiurlionytei, po 1916-06-07, iš Petrogrado – į Maskvą, in: LLTI BR, f. 53, b. 69, l. I 2v). Ir man šiurpu pasidarė, ir kaž kaip kažkaip klaikiai nejauku. Ir man rodės, geriau tu mane keiktum, bartum, geriau tu pasmerktum, by tik aš jausčiaus gyvybę ir pilnybę, by tik aš jausčiaus vidaus ugnį… Ir skaitant tavo laišką man taip šiurpu buvo. Ir pabaigoj – „ir aš norėčiau juokdamos su džiaugsmu tavo ranką sti- priai paspausti“[,] ir toliau „ale tu mane pabučiuok trupučiuką“. Aš verkiau. Kodel – nežinau. Neradau nei vieno protinio mo- tiyvo, kuris mane pateisinti galėtų. Jei bent tik tą, kad ties sakiniai yra tokio laiško