Šiandie išsiunčiau tau vieną laišką, paskui klajojau po gatves, po plaukiančias minęias, užsimiršęs, nuliūdęs, gal- vą nuleidęs, kažkokius nesuprantamus žodžius kartodamas. O dabar vėlyva naktis, ir aš dar nemiegu, ir nežinau[,] ar miegosiu šią naktį. O, taip, sutikt rytojų apsvaigusia galva ir virpančia širdimi, ir drebančiomis blakstieno- mis ryto spindulius pasveikint! O, taip mintyse prasi- blaškyti ištisą naktį, kad rytojus būtų dar liūdnesnis, kad gatvės ir granitas dar labiau suptuųs liuūliuotuųs aplin- kui! Ir tuomet kaip Viešpačių Viešpači ų ui slenkti ir k o v atotis, kol širdis dar plasta krūtinėj!

Šiandie aš neverkiau, ir dabar neverkiu – nenoriu – te- būnie skaudu. Aš noriu blaiviomis akimis matyti, kaip bokštai griuūva, kaip iš bokšto virsšūnės iškišęs kažkas juodą galvą kvatojas[:] – Tai sup ra ki s – trauk velniai!Parafrazė iš rusų poeto Fiodoro Sologubo eilėraščio „Velnio sūpuoklės“: „Viršuj pušies sakuotos / Kvatojas melsvusai: / – Insisukei in luotą – / Tai supkies – trauk velniai! // Unksmėj pušies gauruotos / Tik žviegia sūkuriai: / – Insisukei in luotą – / Tai supkies – trauk velniai!“ (iš rusų kalbos vertė Balys Sruoga, žr. in: BSR, t. 5I: Poezijos vertimai, parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Rimas Žilinskas, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 86–87).

Mano kambario sienos tik retkarčiais tedreba, net ma- žiau, negu mano rankos. Bet aš prisiglaudžiu prie sienos ir man rodos, kad žemė sviyruoja. Ir kažkas supa, supa… O, kad užmigti taip prisiglaudus prie sienos! Ir rytoj, ir poryt nepabusti! Kad pabusti tik tuomet, kai ateis žinia, kad tu man gerą žodį pasakyti nor s i , kad tu nori į mano širdį pa- žvelgti! O gal ir tuomet nepabusti, gal tik sapną regėti ir juo gyventi?..

Taip pamašžu laikas slenk u a . Ir aš dar negaliu už- migti. Kažkodel rankos taip dreba. Aš žinau, jeigu šiandie aš išgirstau iš tavęs gerą žodelį, aš taip ra- miai ramiai užmigtau, gal rytoj ir liūdnas nebūtau. Bet rytoj iš tavęs aš jokio laiškelio negausiu – tu neparašysi, ir kada aš gausiu, ir kokį – ar aš žinau!.. Gerai, kad galva sukas, ir kad mintys tokios neaiškios. Ir šiandie aš nieko nesuprantu. Tarytum aš buūtau nuteistas, pasmerktas, paniekintas, ir pats nežinau, nei kaip, nei už ką. Ir už ką aš turiu atleidimo prašyt, ką aš blogo esu padaręs?.. Aš nežinau, o tiktai jaučiu, kad kažkam turiu melstis, kažko ko turiu prašyti. Ir man rodos, kad žemė vistiktai vis tiktai supas…„Kartą Balys buvo aplankęs mane Berlyne, bet vis aplink buvo žmonių, negalėjom vieni pabūti – buvo labai liūdna… Trukdė prikibęs mano labai tolimas giminaitis „Dziutas“ Bilevičius, vos juo nusikračiau…“ (Vandos Sruogienės pastaba).

– – – – – – – – – –

Penktadienis.