Vandukai, / Tai juk beveik visa savaitė, kaip aš tau nieko nerašiau.
Vandukai,
Tai juk beveik visa savaitė, kaip aš tau nieko nerašiau.
O tu ar nepagalvojai negerai?
O nerašiau – nes mano galvoj devyni vėjai ūžė.
Vaikščiojau pakrantėmis ir švilpavau[,] ir pats nežinojau,
ką dariau. Kažkokie beprotingi planai mano smegenyse raizgojos, o aš pasižiūriu į
saulę, ištiesiu rankas ir juokiuos. O šitos tai baltos gėlelės – tai iš
tolimos Austrijos atneštos. Tos, kur mažutės, nežinau, kaip jos vadinos, o ta, kur
didesnė[,] – edelveis, o ji buvo aukštai, netoli
dangaus, debesyse – ir aš ją skyniau[,] ir juokiaus
ant bedugnės krašto.
O tu manęs nebark, kad aš visą savaitę nieko neparašiau.
O tu žinai, ką aš dar dariau? Nusipirkau čigonų kalbos gramatiką ir zubrijau. Labai
gražios formos, skamba skambiau už italų ir lietuvių, tai labai įdomus dalykas!
Kažkodel man krito į galvą visokios gramatikos ir aš jose paskendau: церковно славянский1Церковно славянский
rus =bažnyčios slavų kalba. , bulgarų, lenkų, serbų,
chorvatų, čekų, slovėnų, sorbų, polabų – ir visas formulas man norisi
linijomis piešti. Ir kaip jos skamba, tos formulos!
Gavau čekų kalba Otokar Bžezina2Otokar
Březina (1868–1929), čekų poetas, žymiausias čekų simbolistas. Planuotos
studijos apie Otokaro Březinos eiles Balys Sruoga neparašė. Čekų poeto eilių
vertimų Balys Sruoga ėmėsi beveik po metų: „Vakar iš liūdnumo verčiau Otokaro
Bžezinos labai liūdnas didingas eiles poemą[…]“; „Taip-pat sutiksiu ir
„Gairėse“ rašyti, kurioms aš turbūt duosiu mano Bžezinos vertimus – kad tu
žinotum, koks tai įstabus daiktas, tasai Bžezina! Kokia galia, kokia gyvybė,
koks jis vienas pasauly ir kaip jame visas pasaulis sukaupta!“ (Balio Sruogos
laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1923-03-19–20, in: LLTI BR, f. 53, b. 669, l. 1r–v). Balys Sruoga eilių
vertimą įteikė žurnalui Gairės: „Siunčiu kol kas vertimą
iš čekų originalo – Bžezinos eilių[…], […] manau, kad ne pro šalį būtų ir mums
Bžezinos dvasia pasiūgėti“ (Balio Sruogos laiškas Vytautui Bičiūnui, iš
Miuncheno – į Kauną, 1923-03-21, in: VUB RS, f. 1, b.
262, l. 1r). Otokar Bžezina, „Vigilijos“ [I. Sargais mes budim tavo], [II.
Klausykit! Spindulių daina], [III. O Amžino Žodžio Galia!], vertė Balys Sruoga,
in: Gairės, 1923, Nr. 2, p. 1–3. raštus ir
turiu juos[,] ir vokiečių kalba skaitau – rašysiu
studiją: įstabus dalykas!
Ačiū už žinias apie Mickevičių3Adomas
Mickevičius (1798–1855), lenkų ir lietuvių rašytojas, žymiausias lenkų
romantizmo atstovas. Vandos Daugirdaitės laiškas Baliui Sruogai apie Adomą
Mickevičių neišliko. Išliko anksčiau Baliui Sruogai rašytas Fausto Kiršo
laiškas šia tema: „Sruoga! / Iš karto gavau Tavo bent kelis laiškus įvairiais
klausimais, kad nebežinau, į kurį įkibti. Ir kas Tau šovė galvon, kad aš galiu
ką nors daugiau žinoti apie Mickevičių, negu Tu. Biržiškos knygą turiu, bet
Kaune, nepasidžiaugsi. Ir nemenu, kaip jis nagrinėja jo lietuvybę. O aš,
nežinodamas, kurias žinias apie Mickevičių turi, negi galiu Tau disertaciją per
pusę valandos parašyti. Bet apgraiboms šį tą pabrėžiu Tavo širdžiai ir pykčiui
nuraminti. – Visų pirma aš nesuprantu, ką nori pasakyti, klausdamas – kad
Mickevičius dūšioj lietuvis buvo. – Mano įsitikinimu,
Mickevičius sąmonėje buvo tikriausias lenkas ligi konfederatkos, bet savo būde,
įgimtuos palinkimuos, minties stiprume ir jos pergyvenime – lietuvis. Jis buvo
sąmoningas lenkas ir nesąmoningas lietuvis. Būdamas lietuvis jis niekumet
nebūtų „Polskie pelgrzymstwo“ [lenk =„Lenkų
piligrimystė“ – A. Mickevičiaus politinių straipsnių ciklas, skelbtas 1832–1833
m. Paryžiuje lenkų emigraciniame laikraštyje „Pielgrzym Polski“] rašęs. Žengė
literatūron kaipo jų novatoris, lenkų mūzos ir politikos apaštalas. Del ko? Del
to, kad jis, lietuviams vergaujant po lenkų jungu per amžius, įtikėjo, jog tos
dvi tautos amžinai susiliejo, o tai patvirtina jo pasakymas, jog lietuvis ir
lenkas – tikri broliai ir niekumet nesipeš. Mickevičiaus, kaip ir jo draugų
universitete Čečoto ir Zano arba tojo periodo Kraševskio, Syrokomlės, Chodzkos
ir kitų minties vyrų, žodis – Lietuva – buvo tas pats, kaip Lenkija, tik toks
skirtumas, kad – Lietuva – buvo perimta misticizmo, kuriam Mickevičius visados
kaupėsi ir kurį net taip stipriai pernešė lenkams. Ir aš manau, jog Mickevičius
klydo grynai socialiniai, bet ne idėjiniai. Kalbant tendenciniai, jo „Polskie
pelgrzymstwo“ visai nėra lenkų dvasios ar kultūros išdava, bet visa tai yra –
wysnuto [lenk =atsiradę, kilę]
– iš gilios lietuvio išsiilgimo širdies, nes panašios mintys lenkų pakilimams
visai svetimos. Mickevičius taip pat tik socialiniai klydo prakalboj į „Konrad
Wallenrod“ cituodamas Schillerį ir taikindamas į lietuvių egzistavimą, būtent,
kas numirė gyvenimui, tas turi atgimti dainoje. Ta
mintimi eidamas jis dainavo visas Lietuvos gražybes ir, būdamas magnatų
įtrauktas į lenkų sūkurį, Lietuvai davė tiek, kiek iš Dievo turėjo lietuvybės,
bet ne tiek, kiek galėjo duoti, atvėręs visas lietuvių minties knygas. Bet
lenkai būtų paskutiniai kiaulės, jeigu jo nesisavintų, nes jis juos pasaulin
išvedė, lietuviai taip pat būtų ne lietuviai, jei užmirštų galingą, nors ir
klystantį, sūnų, kuriam buvo lemta lietuvių dvasios kilnumu su Dievu kalbėti.
Ir aš manau, jog lenkams Mickevičius yra įsivaizduojama didybė. Užmirštant
visa, ką jis lenkams davė, – technikinio ir idėjinio stimulo, kas pasilieka
pačiuos lenkuos platesniu pasauliniu mastu, gilaus istoriko akyse, tik ne
tokio, kaip Tavo profesoris, Mickevičius lenkų dvasią užtemdė ir iškėlė
lietuvių didybę. / Aš neabejoju, jei būtų kas nors stipriai į Mickevičių
paveikęs, jam taip garbinant Lietuvą, jis būtų mielai sugiedojęs motiniška
kalba. Deja, lietuviai tuomet buvo prirakinto vergo lopšyje, o Mickevičių
patraukė bajorų apaštalavimas. Tam faktui įtvirtinti, man rodos, tinka
atsitikimas su Kraševskiu, kuris yra tos pat kartos sūnus. Kiek man teko
nugirsti, „Aušros“ Basanavičiaus laikais, „Aušrai“ pasirodžius, lietuviams
subruzdus, buvę kreiptasi prie senelio Kraševskio, kaipo lietuvio, rašančio
lenkų kalba, imti lietuviškai rašyti. Kraševskis pasigailėjęs, jog jis stipriai
senas, kad galėtų visas mintis naujon vagon pakreipti, bet niekumet nesigynė
lietuvis esąs. Iš tikrųjų, kas gi toji tuomet „Aušra“ buvo? Keletas karštuolių
ėmė senas tradicijas laužti. Jei šiandien mums „Aušra“ yra mistinga pranašystė,
tai visai nereiškia, kad jinai tuomet galėjo stiprų atsispyrimą parodyti arba
dvasios stiprybe – raštais – perversti luomų tradicijas. – Be to, Skirmantaitė,
Jablonskienė, Davaino Silvestravičius yra gryni mickevičininkai, bet lietuviams
lietuviškai išaugus, jie pasilieka lenkų žodyje, bet nieko bendra neturi su
konfederatka… / Taip vaizduojuos lietuvių literatūrą lenkų kalba. / Bet savo
profesoriui gali priminti, jog lietuviai, berods, XV ir XVI amžiaus, turi
literatūros lotynų kalba iš vienuolynų. Ten apgiedamos medžioklės po Lietuvos
miškus, Trakai ir t. t. Ar Tavo profesoris juos norėtų taip pat Horacijaus ir
Vergilijaus ainiams dovanoti? Jeigu Tavo profesoris yra ne mitingų oratoris,
bet rimtas istorikas, tai jis turėtų tautinėje genijaus sieloj pagyventi ir
mokslo sakiniais puoštis, bet ne kasdieninio agitatoriaus norus patenkinti, kas
visai suprantama ir įsivaizduojama. / Tiek Tau tegaliu pasakyti. Dabar
pavasaris, aš taip iškrikęs, o Tu su tokiais rimtais dalykai[s] kimbi. Bet aš
Tau, matai, mesterėjau keletą minčių – o iš jų daryk išvadas. Spausk profesorį
prie sienos. Įdomu, kuriais argumentais jis Mickevičių suslavino. Gyvuok
sveikas. Bučiuoju / Faustas / 1922-VI-22 / Berlynas […]“ (Fausto Kiršos laiškas
Baliui Sruogai, iš Berlyno – į Miuncheną, 1922-06-22, in: LLTI BR, f. 53, b. 760, l. 1r–v; Idem., in: Lietuvių rašytojai laiškuose ir atsiminimuose, vyr.
redaktorius Kostas Korsakas, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių
kalbos ir literatūros institutas, Vaga, 1987, p. 226–228). –
man labai svarbu, kad Mickevičius mokėjo lietuviškai biškį, kad kilęs iš
lietuvių bajorų ir kad nėra Lenkijoj gatvių Mickevičiaus vardu. Visa kita
Biržiška4Mykolas Biržiška (1882–1962), lietuvių literatūros
istorikas, Lietuvos universiteto dėstytojas Kaune. Kalbama apie Lietuvių mokslo
draugijos leidinį – Mykolo Biržiškos mokykloms parengtos knygos Iš Adomo Mickevičiaus raštų pirmąją dalį, išspausdintą 1919 m. Vilniuje
„Žaibo“ spaustuvės. labai naiviai argumentuoja. Pirmadienį dar su
profesoriu5Erichas Bernekeris (1874–1937), vokiečių
kalbininkas, slavistikos specialistas, prūsų ir baltų kalbų tyrėjas. Balys Sruoga
Miuncheno universitete išklausė keturis lingvistinius ir literatūrinius jo
dėstytus kursus – slavų folklorą, rusų literatūros istoriją, senąją slavų
gramatiką ir slavų veiksmažodį. Profesorius Baliui Sruogai pasiūlė ir disertacijos
temą, vadovavo jo darbui. barsiuos. Nors šį pirmadienį aš irgi skandalijau
– bjaurybė, kai visi tyli, tai jis reikalauja, kad aš kalbėčiau, o mūsų
pažiūros diametralinai priešingos. Kuo mūsų dvikova pasibaigs – nežinau, tik
man jau nusibodo, paieškosiu kitų metodų. Šiandie parašiau tavo tėvui6Kazimieras Daugirdas (1865–1946), Vandos Daugirdaitės tėvas,
ūkininkas Būgiuose, Medemrodės girininkas. laišką apie kumpį tonu kaipo
senam geram draugui – visai kitu[,] negu pirma.
Jeigu pataikiau – tai mes esame iš tikrųjų artimi prieteliai.
O žinai, aš mėgstu, net myliu tavo tėvą: tai nedaug
tokių žmonių tėra pasauly. Tik indomu, ką jis pasakys apie šį mano laišką, tik man
rodos, kad tokiuo tonu rašyti Tu man nepatartum, o aš ėmiau ir parašiau – ir
mano širdis juokias – man rodos[,] nebus negerai, o
mes su tavo tėvu galim būti draugai – aš jį myliu. Šiandie šeštadienis, o
rytoj aš keliuos 3 valandą rytą ir važiuoju į kalnus, būsiu aukščiau negu ten, kur
šis edelveisas išaugo.
Vanduk[,] aš tave norėtau visą,
visą išbučiuoti, kad tu sutirptum mano krūtinės kaitroj! Tu mano Vandukas!
Bal.
Šiandie užsisakiau del vizitkos kelnes už 2000 auks.,
būsiu frantas.7Sakinys, prirašytas lapo antrosios pusės
kairėje paraštėje vertikaliai.
Žinai, aš turbūt susipyksiu su br. Kaziu8Kazimieras Sruoga (1899–1974), jauniausias Balio Sruogos
brolis, gaudamas stipendiją, 1921–1923 m. studijavo ekonomiką Berlyno
universitete. Toliau sekančiuose išlikusiuose Balio Sruogos laiškuose
nesutarimas su broliu nepaaiškintas., o del ko – paskui
parašysiu.9Sakinys, prirašytas lapo antrosios pusės viršuje
priešinga laiško tekstui kryptimi.