Antradienį atvažiavo KiršaBalys Sruoga kartu su bičiuliu Faustu Kirša, studijavusiu Berlyne, planavo išvyką į Bavarijos Alpes. Bičiuliai į Miuncheną grįžo 1922-08-11., atvežė tavo tokį gerą gerą laiškąVanda Daugirdaitė 1922-07-28 po vasaros semestro iš Berlyno išvyko į Būgius. Minimas laiškas neišliko., o aš dar iki šiai dienai tau nieko neparašiau, nors šiandie jau penktadienis, ir šiandie jau mes išeinam į kalnusFaustas Kirša savo dienoraštyje taip pat nurodo, kad jie su Baliu Sruoga į kalnus išėjo 1922-08-04 (žr. Fausto Kiršos dienoraščio 1922-09-14 įrašą, in: VUB RS, f. 35, b. 29, p. 48).. Apie tai[,] ką tu rašai[,] aš norėčiau Tau daug daug parašyti, bet[,] matyti[,] tai padaryti dabar neteks, n d abar ankstus rytas, Kirša jau kelias – o mums dar daug reikia rengtis į kelionę, nes išeinam visai dešimčiai[,] o ir manom pasikelti iki trijų kilometrų.

Aš[,] pasirodo[,] turiu paprastą bronchitą ir dar tebekosu, bet mūsų medi- kai sako, kad tai nieko nekenkia eiti į kalnus. Jaučiuos jau kur kas geriau. Ir man labai gerai, kad Tu tokį laišką man parašei. Tik man rodos, kad Tu save analizuodama š k iek klystiPo 1922 m. Velykų, kartu praleistų kalnuose, Balys Sruoga gavo šaltą Vandos Daugirdaitės laišką, kuriame ji nusprendė, kad juos sieję išgyvenimai – „silpnybė“, su kuria reikia „kovoti“. Balys Sruoga panašią situaciją jau buvo išgyvenęs Rusijoje: Valerija Čiurlionytė, su kuria jis ilgai draugavo, linko analizuoti pojūčius, todėl ne kartą buvo palikusi bičiulį. Balys Sruoga jau tada teigė, kad svarbiausia – jausti, nes analizė žudo: „Kokie tai nuodai yra tie visokie analizai ir protavimai!“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Valerijai Čiurlionytei, iš Teriokų – į Lipecką, 1916-06-02, in: VUB RS, f. 153, b. 1094, nr. 49, l. 1v); „Aš visuomet maniau, kad žmogus tik pajutimams ištikimas būti tegali. […] Negi galima visados save analizuoti ir analizuoti. Jeigu save analizuosi žmogus ir ieškosi, ar vertas esi gyvenimo, ar… – aiškus dalykas, išgalvosi tik vieną išėjimą – karties ir galas. Ne, Sesute, taip negalima! Kam analizuoti, kam griaudenties be reikalo, kada gali liuosai gyventi (kai gyveni, jokio analizo nėra – tada tik laisvė ir inkvėpimas). O kiekvienas analizas yra merdėjimas, yra savos rūšies mirimas“ (Balio Sruogos laiškas Valerijai Čiurlionytei, iš Petrogrado – į Maskvą, po 1916-06-07, in: LLTI BR, f. 53, b. 69, l. I 2r–v). Balys Sruoga sutiko su Vandos Daugirdaitės mintimi, kad meilę galima pavadinti ir silpnybe, tačiau pabrėžė, kad dėl tokios „silpnybės“ žmonės pasiryžta net mirti. Laiško pabaigoje ironizavo: „Juk kiekviena silpnybė yra gydoma… Medicina, aptieka, o gal tik gyvybę žudančiu analizu!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922 m. vasarą, in: LLTI BR, f. 53, b. 467, l. 1v). Balys Sruoga skatino įsivaizduoti, koks be meilės būtų beprasmis gyvenimas. Vanda Daugirdaitė, kaip ir Valerija Čiurlionytė, buvo linkusi analizuoti save, stengėsi racionaliai paaiškinti meilės pojūtį. Balys Sruoga, priešingai, skatino šiuo aspektu neuždavinėti sau neatsakomų klausimų, užuot tai darius ir save kankinus, išgyventi patiriamą jausmą, kuris dovanoja ir gyvenimo džiaugsmą, prasmę, pilnatvę.. Bet ar reikėtų tai analizuoti? Ar rei- kėtų tai vadinti kova? Įsivaizdink, kad to nebūtų, – koks begaliniai tuščias gyvenimas būtų. Gal objektingai būtų pilnas – trauktų darbas, ideolo- gija ir visos kitos fikcijos, kurio- mis žmogus kas die na iš dienos apgau- dinėja ir pagalba tų fikcijų veja nuo savęs tą begalinį liūdesį, tą neišsemiamą gėlą, kurios