1v

absoliutiškai nėra jokios ži- nios[,] kas su tomis bačkomis da- ryti, o jos džiūsta saulėj ir griuūva. TėvasPranciškus Sruoga (1846–1931), Balio Sruogos tėvas, ūkininkas Baibokuose. rūpinas ir baras. 8–10 laukiame atvažiuojančio Galva- nauskoErnestas Galvanauskas (1882–1967), diplomatas, 1922 02–1924 06 ministras pirmininkas. [,] gal ir brolio. Tai tokiuose ruūpesniuose mano šiokios dienos plaukia. Dabar trys dienos[,] kaip jau rašau straipsnį į [„]Naujie- nas[“] apie A. Vienuolio raštus – gerai apie jį rašauPadegėlis Kasmatė, „Užžėlusių takų dainius (Antanas Vienuolis) (Literatūros Darželis)“, in: Naujienos, 1923-02-06, Nr. 31, p. 4; Id., in: Ibid., 1923-02-07, Nr. 32, p. 4; Id., in: Ibid., 1923-04-09, Nr. 84, p. 4; Id., in: Ibid., 1923-04-10, Nr. 85, p. 4; Id., in: Ibid., 1923-04-11, Nr. 86, p. 4; Id., in: Ibid., 1923-04-12, Nr. 87, p. 4; Id., in: Ibid., 1923-04-13, Nr. 88, p. 4; Id., in: Ibid., 1923-04-14, Nr. 89, p. 4; Id., in: Ibid., 1923-04-16, Nr. 90, p. 4. Dar žr. Balys Sruoga, „Užžėlusių takų dainius“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 6: Literatūros kritika 1911–1923, parengė Algis Samulionis, Rimas Žilinskas, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 378–401. Balys Sruoga, analizuodamas Antano Vienuolio pirmąjį raštų tomą, išleistą 1920 m. „Švyturio“ bendrovės Kaune, pristatė rašytojo asmenybę, apibūdino geriausių jo apysakų „Paskenduolė“, „Užžėlusiu taku“, „Paskutinė vietelė“, „Studiosus“, „Provokacija“, „Gyvenimo niekniekiai“, „Pati“, „Grįžo“ ypatumus, aptarė rašytojo įspūdžius iš Kaukazo šalies kūriniuose „Amžinasis smuikininkas“, „Užkeikti vienuoliai“, įspūdžius iš to meto Lietuvos gyvenimo kūriniuose „Auka“, „Karžygys“, „Karo ligoninėj“. Balys Sruoga kritiškai atsiliepė apie kitus Antano Vienuolio kūrinius – „Kalėjimo įspūdžiai“, „Krymo įspūdžiai“. Balys Sruoga pabrėžė, kad „ypatinga Vienuolio talento savybė: Vienuolis – nuoširdžiausias Lietuvos dainius. Pas jį nėra nė vienos eilutės, kuri būtų dirbtinė, jo nepergyventa, neiškentėta, neišraudota! Pas jį nėra nei vieno karžygio, kuris būtų pramanytas, būtų negyvas, būtų pretenzionalinis. Vienuolis nėra joks genijus, naujų pasaulių jis neatidengia, bet jis genijaus laimės ir neieško; jis nerašo taip, kad į save domės atkreipti, nei kad triukšmą sukelti, nei dėl to, by tik rašyti, by tik rašytoju būti. Jis rašo todėl, kad jam skauda, kad jis negali nerašyti, kad jis turi savo skausmą išlieti. Jis rašo todėl, kad jis myli savo aprašomuosius žmones, kad jis negali nekentėti, matydamas, kaip jie kenčia! Ir šiuo žvilgsniu Vienuolis drauge su Vaižgantu yra vieninteliai mūsų literatūroje!“ (Balys Sruoga, „Užžėlusių takų dainius“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 6, 2001, p. 380). Balys Sruoga, apibendrindamas Antano Vienuolio kūrybos aptarimą, teigė, kad: „Vienuolis nėra genijus, nėra kažkoks ypatingai žymus ir toli pasireiškiantis talentas, bet jis visas savo jėgas sunaudoja teigiamajai kūrybai, per tatai jo kartais ir literatūros žvilgsniu silpnesni dalykai yra labai svarbūs lietuvių idealizmo istorijos elementai. Vienuolis savo liūdnose apysakose neša žmoniškumo ir teisybės spindulius ir žadina žmoguje tą dieviškąją kibirkštėlę, kurią žmogus atsinešė su savim į pasaulį, bet kurią gyvenimo vėtra buvo nustelbusi! // Daugiau tokių rašytojų, pasakytau net paradoksą, daugiau tokių pesimistinių idealistų kaip A. Vienuolis, – ir gal mums nereikėtų taip ilgai laukti, kada mūsų visuomenė pagytų iš sąmonės lietuviško sukempėjimo ligos! […] // A. Vienuolio įdiegta liepsnelė dar ilgus metus plastės lietuvių jaunuomenės širdyse – ir tuo mes galime tiktai pasidžiaugti“ (Ibid., p. 401).. O vakarais tau duūmoju ir su mintimi apie tave užmiegu. Tiesa, kelias dienas uūkininkavau, išrinkau agurkus – gavau apie 10 kapų, surinkau apiy- nius, apžiūrėjau, sutvarkiau bites (tris kelmus), išrinkau beržynėliuose grybus, priskyniau vantų. Dabar tiktai rašomoji mašinėlė skamba.

Vanduk, kaip padaryti: arš rengiu eilių knygą, bet aš neturiu daugelio mano eiliuų rankraščių, kurios yra parašytos l t au laiškuose. Daugiausia senesnių. Tarp kitko[:] 1) tų, kuriose yra sakinys „taip ir atsiskiriu neatsigręždamas“„Tartum sparnais mėlynaisiais apglėbdama, / Vėtra kvatojasi gausdama, ūždama, / Gėlą svaigindama, laimę nuslėpdama, / Smiltis nunešdama, bokštus nupūsdama – – // Vėjas raudonas, lėkdamas, klykdamas, / Mažą žolelę ir erdves skardendamas, / Žemėj priglusdamas, toly išnykdamas, / Vėtra kvatojasi, vėtra gyvendamas – – // Ar nusikeikdamas, ar atsidusdamas, / Pastarą laimę į karstą lydėdamas, / Žemės po kojų, po vėtrą nejusdamas, / Tirpsti kaip ledas, patsai netikėdamas – – // Taip ir atsiskirsiu neatsigręždamas, / Pastarą slenkstį kelionės peržengdamas, / Laimę ir prapultį meilėje nešdamas, / Vėtrai kvatojanties vos nusilenkdamas – –“ (Balys Sruoga, „Į mėlynus tolius“, in: „Dievų takais“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 1: Poezija, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 203). Eilėraščio teksto istoriją žr. Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Ibid., p. 786., 2) kur yra sakinys „Suvertė mėnuo šešėlius, kad lapuos girgždėtų“„Suvertė mėnuo šešėlius ant kalno, / Kad lapuos girgždėtų nakčia. / Ir mažas takelis, ir mažas krislelis girgždėdamas skamba pasauliui – – // Lelijos, žarijos, sapnai mėnesienos, / Sudegintos viltys, užuomaršos dienos / Ir dievo rūstybė nakčia! // Ir, rodos, maldautum priklupdams paskardėj, pakrantėj, / Kad viesula gėlą nuplaut, / Kad meilę, tikėjimą tavą, / Kad visą su širdžia išraut! // Ir girgžda šešėliai kaip užmirštos vėlės, / Kaip šaukias priglaust, neapleist! / Sapnai mėnesienos, meilautinės gėlės – – / Lyg kažkas, iš kapo staiga atsikėlęs, / Raudoja maldaudams atleist!“ (Balys Sruoga, „Užuomarša“, in: „Dievų takais“, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 1: Poezija, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 202). Eilėraščio teksto istoriją žr. Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Ibid., p.785–786., 3) tų, kur parašiau kar- tą, kai mes pavasarį buvom pas Micke- vičiaus klonį ir gėles rinkom[,] ir dar kitų. Žinai, peržiuūrėk tu laiškus, ir[,] kurios Tau eilės pasirodys spausdinti- nos knygoje „Dievų takais“Eilėraščių ciklas „Dievų takais“ komponuotas 1917–1919 m. Jis pirmiausia pasirodė 1921 m. spaudoje (Balys Sruoga, „Dievų takais“ [„[I. Saulė teka]“, „[II. Pražydo žemė]“, „[III. Tu ateik į vyšnių sodą!]“, „[IV. Saulėlaidos ugnys sultingoms aguonoms prasimuš pro]“, „[V. Perregimuos rūbuos, kaip meilės dievaitė]“, „[VI. Mėnulis baltas]“, „[VII. Rudens liepos]“], in: Skaitymai, Kaunas, 1921, kn. 3, p. 72–76; Balys Sruoga, „Dievų takais“ [„[VIII. Būk nors mirksnį lengva viešnia]“, „[IX. Aš netyčia apsistojau]“, „[X. Del tavęs žadėjau būti]“, „[XI. Per tylų lauką, žiedų karūnas]“, „[XII. Pasauly – vienas…]“, „[XIII. Už perregimų kalnų]“, „[XIV. Krūtinę nuogą, rasotą veidą]“, „[XV. Ant žiedelių, ant baltų]“, „[XVI. Nusvirę linai]“, „[XVII. Šniokščia vinkšnos ir berželiai]“, „[XVIII. Užgavo sielą]“, „[XIX. Aš iš tolo atėjau]“, „[XX. Atėjai]“, „[XXI. Laimink skundą begalinį]“, „[XXII. Žvaigždė tylinti užėjo]“, „[XXIII. Žiūriu, žiūriu į tą šalį]“, in: Ibid., 1921, kn. 6, p. 30–38; Balys Sruoga, „Dievų takais“ „[XXIV. Vyšnios glaudžiasi palangėj]“, „[XXV. Liūlia, liūlia]“, „[XXVI. Laukiu tavęs]“, „[XXVII. Kai atėjo]“, „[XXVIII. Kiaurą naktį, naktužėlę]“, „[XXIX. Šiandie pasauly]“], in: Ibid., 1921, kn. 7, p. 78–81; Balys Sruoga, „Dievų takais“ „[XXX. Slenka valtelė, kaip debesėlis], „[XXXI. Sodo sfinksai ąžuoliniai]“, „[XXXII. Liūdnos alėjos tęsias be galo]“, „[XXXIII. Suvertė mėnuo šešėlius ant kalno]“, „[XXXIV. Tartum sparnais mėlynaisiais apglėbdama]“, in: Ibid., 1921, kn. 8, p. 83–85; Balys Sruoga, „Dievų takais“ (Pabaiga) „[Sutema atlankė žemę]“, in: Ibid., 1921, kn. 10, p. 64; Balys Sruoga, „Dievų takais“ [„[I. Saulė teka]“, „[II. Pražydo žemė]“, „[III. Tu ateik į vyšnių sodą!]“, „[IV. Saulėlaidos ugnys sultingoms aguonoms prasimuš pro liepų nusvirusius bokštus…]“, „[V. Perregimuos rūbuos, kaip meilės dievaitė]“, „[VI. Mėnulis baltas]“, „[VII. Rudens liepos]“, in: Vainikai: Naujesniosios poezijos antologija, sudarė Kazys Binkis, Kaunas: Švyturys, 1921, p. 164–169). Vėliausią eilėraščių ciklo redakciją žr. Balys Sruoga, Dievų takais, Klaipėda: Rytas, 1923, p. 1–167, Balys Sruoga, Raštai, t. 1: Poezija, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 100–131; eilėraščių ciklo tekstų istoriją žr. Algis Samulionis, „Paaiškinimai“, in: Ibid., p. 743–744. Remiantis laiškais, galima atkurti eilėraščių, įkvėptų Vandos Daugirdaitės, rašymo impulsą, atmosferą, būseną: „Ach šiluma, šiluma! Atsimena Kaunas, Nemunas, Vilijos pakrantės, Tu – šitiek saulės, šitiek spindulių, šitiek šilumos! Tokia tyli diena, tokia kaitri Saulė, tu taip arti! Juk visa tai ne sapnas, juk visa tai buvo – mano – mano! Ar aš sulauksiu kada kaitros, ar tu būsi kada arti, ar mūsų saulė bus kaitri, ar ir Tu, ir Saulė – ar būsite vėl kada mano – ką aš sapnuoju! Et – bet, jeigu aš dabar budėdamas sapnuot negalėčiau, tai aš ir gyvent negalėčiau! Ir man rodos, kad ne šiandie, tai rytoj vis viena turi būt šilta. Turi būt šilta! Ir dienos saulėtos – turi būt mano! […] Man būtų labai gera, kad Tu man parašytum. Ir kad Tu būtum gera. Aš labai labai norėčiau. Tuomet mano sapnai būtų lengvūs ir aš nieko nebijočiau. Aš baisiai norėčiau, kad Tu būtum gera del manęs. Kaip spindulių Karaliūnaitė! Kaip pavasario kaitra. Kaip Vilijos pakrančių Saulė. Saulė, kuri tik mudviem švietė“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1921-11-10, in: LLTI BR, f. 53, b. 658, l. 1v). „O vakar buvo šventė – didelė-didelė – pilna Saulės. Ir aš vakar buvau už miesto – ten – atmeni – pagal Viliją. Buvo ir Kirša. Aš buvau nuėjęs į tą vietą, į Viliją, kur mes pernai buvom, kur buvo tiek daug saulės, kur mūsų dienos tokios lengvos buvo. Ilgai buvau saulėj. Pridėjau veidą prie smėlio. Užmerkiau akis – ilgai Tau dūmojau. Ir tuomet dūšioj taip lengva buvo. Ir taip nesinorėjo atsimerkti, aš bijojau pamatyti, kad Tavęs čia nėra, kad Tu esi toli toli nuo manęs. Aš buvau visas visas tavo, toks, kaip tu mane myli, kaip Tu nori, kad aš Tavo būčiau. Retai kada aš galiu taip Tavo būti! Ir taip bijojau akis praverti!“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Kauno – į Būgius, 1921-05-22–23, in: LLTI BR, f. 53, b. 459, l. 8r). (Mylimai dainos)[,] man atsiuųsk – nes aš nuvažiavęs į Kauną noriu nuvežt jau suredaguotą ir mašinėle perrašytaą knygą – gerai[,] Vanduk?

Bučiuoju Tave visą visą, mano miela merguže, mylimas Vandukėli.

Tavo Baliukas