Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1922-09-09, iš Baibokų

Vandukai mano, po ilgų blaškiymos dienų aš jau vėlei namie. Buvau tau rašęs, kad išvažiuosiu iš Klaipėdos Ttre- čiadienį, trečiadienį aš ir išvažiavau – tik nei Viekšnių stoty, nei Šiauliuose tavęs nesutikauBalys Sruoga, kompozitoriui Stasiui Šimkui parašęs operos libretą, iš Klaipėdos išvyko 1922-09-06. Pakeliui į Baibokus jis planavo susitikti su Vanda Daugirdaite, kurios, grįžęs vasaros atostogų po studijų Miunchene, dar nebuvo matęs, todėl ilgėjosi: „Gaila, kad šiandie aš dar negaliu Tau pasakyti, kada aš važiuosiu, bet man rodos, kad aš važiuosiu iš Klaipėdos trečiadienį, vadinas, pro Viekšnius važiuosiu ketvirtadienį rytą. Gal tu galėtum būti stoty? Gal tu galėtum tuo traukiniu važiuot su manimi į Šiaulius, gal tu galėtum? Aš taip norėčiau! Tuomet mes Šiauliuos beveik visą dieną išbūtumėm, o gal ir daugiau – kaip tu norėtum – tik aš norėčiau, labai norėčiau su tavimi pasimatyti. Jeigu gali – tai važiuok tuo traukiniu į Šiaulius, kuris eis ketvirtadienį rytą iš Klaipėdos. // Važiuok, Vanduk, aš labai noriu, aš labai labai tavęs lauksiu. Vandukai, kad tu žinotum, kaip aš tave myliu, kaip aš tavęs pasiilgau, Vandukai mano“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Klaipėdos – į Būgius, 1922-09-02, in: LLTI BR, f. 53, b. 689, l. 4r, 5r). – – O Ttaip norėjau, taip laukiau! Bet aš į Buūgius užvažiuoti jau negalėjau del daugelio priežašsčių – aš baisiai jau skubėjau namo, nors aš buūtinai dar norėjau tave pama- tyti! Tavo laiškų aš esu gavęs Ttiktai du: vieną[,] kai buvau dar Baibokuos, o antrą – Klaipėdoj. Labai man liūdna buvo, kad tu taip maža man rašai, bet šiandie jau noriu tave barti visai del ko kito. Negali- ma taip apsileisti, kaip tu kada nori! Visų pirma, jau jei kartą ką nusprendei ir jei tai liečia žmo- gaus ištęesėjimą – tai jau Ttaip turi buūti padaryta, nors tai pusė pa- saulio sugriuūtų! Ką Ttai reiškia: į save tikiu ar netikiu! Tokio klausimo ir būti negali, kol nėra

padarytas darbas! Pasieėmei rašyti apie BonselįWaldemar Bonsels (1880–1952), vokiečių rašytojas. – ir buūtinai turi para- šyti, nors tai kažinkas kažin kas! Kas tai per pa- sakymas „pykstu aš ant savęs už preten- zijas“ – juk dar nieko nepadarei ir apie Bonselį vos pradėjai rašy- ti, o jau nori savo darbą įvertinti! Per daug pigiai nori laimėjimo – dar niekas taip perdaug per daug savęs nekainavo. Tą pakeltą klausimą Tu turėsi teisės isškelti, kai parašysi, o ne dabar, kol dar nieko nėra! Laikas jau pamiršti gimnazijos laikus! Nori pasiekt tikslo – užsimerk, neanalizuok, ar tai gerai, ar blogai – paskui pažiūrėsi. Niekas taip nedaro! Tu turi parašyti – ir galas, nors čia kažin- kažin kas! Linksniuok „Bonsels'o“ ir tt. t[.] t. Iš kritikos citatas ir medžiagą, žinoma, gali imti! Ir tai net dar buūtinai reikalinga ar bent labai naudinga! Žiuūrėk, Vanduk, kad čia jokio iškrikimo nebūtų!Balys Sruoga rūpinosi ir prižiūrėjo, kad žurnalų redakcijoms duoti Vandos Daugirdaitės pažadai dėl straipsnių būtų išpildomi, kad įsipareigojimų būtų paisoma. Jis, sąžiningai ir skrupulingai laikydavęsis dalykinių susitarimų, buvo reiklus, Vandą Daugirdaitę mokė atsakomybės, disciplinos, objektyvaus įsivertinimo. Balys Sruoga ne kartą pabardamas drąsino Vandą Daugirdaitę, suabejojusią dėl apsiimto, pradėto darbo tęsinio. Jo įsitikinimu, tik po to, kai rezultatas pasiektas – darbas padarytas, galima kelti klausimą, kiek jis pavyko, kaip jį galima papildyti ar pataisyti. Balys Sruoga kantriai aiškino Vandai Daugirdaitei, kad negalima, nieko nepradėjus daryti, neįdėjus nė kiek pastangų, iš anksto nusiteikti ir galvoti apie nesėkmę – kad per mažai talentinga, neturi pakankamai reikalingų įgūdžių ar įkvėpimo. Vanda Daugirdaitė, klausydama Balio Sruogos patarimų, jo vadovaujama, parašė rimtą, gerai redakcijos įvertintą, įdomų ir aktualų studijinį straipsnį apie vokiečių rašytoją Waldemarą Bonselsą, jo asmenį ir kūrybą, žr. V. D-tė [Vanda Daugirdaitė], „Valdemaras Bonsels“, in: Skaitymai, Kaunas, 1923, kn. 22, p. 140–163.

Deėlei vertimo – Ttai vėlei tave labai reikia barti: kas čia per pasa- kiymas: romanoBalys Sruoga, norėdamas, kad Vanda Daugirdaitė galėtų užsidirbti lėšų pragyvenimui ir studijoms Berlyne, „Švyturio“ knygų leidimo bendrovei rekomendavo ją kaip vertėją iš prancūzų kalbos, siūlė serijoje „Jaunimo biblioteka“ versti prancūzų rašytojo Romaino Rollando (1866–1944) romaną Kola Brenjonas (Colas Brengnon) arba vokiečių rašytojo Woldemaro Bonselso (1880–1952) kūrinį Kelionė į Indus (Indienfahrt): „Šiuo tarpu aš norėčiau Jums rekomenduoti vertėją p-lę V. Daugirdaitę, kuri pilnai atitiktų jūsų reikalavimams del „Jaunimo bibliotekos“. 1) Jos „literatūros stažas“ – 2 metai darbo „Lietuvos“ red. 2) Ji išvertė Šviet. ministerijai iš prancūzų kalbos Croiset „Graikų literatūros istoriją“ – 58 lankų veikalą. 3) Iš žymesnių literatūros darbų tektų pažymėti kad ir str. „Voldemaras Bonsels“ („Skaitymai“, XXIII kn.). Vadinas, galite turėti medžiagos, kad vertėja pasitikėti. Šiuo tarpu aš patarčiau, ypatingai atsižvelgamas į tai, kas eis Lietuvoj ir Amerikoj, – Romain'o Rolland'o raštus, ypač „Meister Brengnion“ (apie tai ž. mano str. „Skaitymuose“), arba V. Bonsels'o „Indienfart“. O gal jūs – „Švyturys“ – turėtumėt savo pasiūlymų? Tik geriau iš prancūzų kalbos. // Tačiau vertimų, kuriuos atliks p-lė V. Daugirdaitė, galutina redakcija pasilieka mano, už kuriuos aš savo marke atsakau, nes juos peržiūrėsiu. Manau, ir „Švyturiui“ būt neblogai, ir duotumėt žmonėms baigt mokslus. Kadangi aš į Lietuvą atvažiuot šiuo tarpu negaliu, tai sutartį geriau daryti su p-le V. Daugirdaite“ (Balio Sruogos laiškas Jonui Rinkevičiui, iš Miuncheno – į Kauną, 1923, in: LLTI BR, f. 53, b. 695, l. 1r–v). neversiu! Juk nereikėtų turbuūt, kad aš dar kartą tai pakartočiau, ką aš esu jau Ttūkstantį kartų kartojęs!

Dėlei esamo vertimo ([„]Liter. istorija[“]Vincas Krėvė, dirbęs Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje, Vandai Daugirdaitei, negaudavusiai stipendijos Berlyno universitete, buvo pasiūlęs iš prancūzų kalbos išversti brolių helenistų Alfredo ir Maurice'o Croiset dviejų dalių, 58 autorinių lankų vadovėlį Graikų literatūros istorija. Vertėjai mokėtas honoraras. Vertimą tvarkė, redagavo Balys Sruoga. Vertimas nebuvo išleistas.) aš buvau klausęs Leid. komisijos laiškuMinimas susirašinėjimas su Knygų leidimo komisija neišliko., tai Šilinis man parašė, kad kolkas kol kas dar klausimas neišspreęstas – lauks[,] kol VoldemarasAugustinas Voldemaras (1883–1942), istorikas, Lietuvos universiteto profesorius. vertimą per- žiūrės. Matyt[,] Leidimo Kkomisija lauks Voldemaro nuomonės. Kad Voldemaras vertimą priims, ir kad jis patars duoti Ttoliau – aš neabejoju. Bet aš turiu kitą mintį. Jeigu kartais [„]Šviytury[“] galima gauti geresnes sąlygas ir arba tomis pačiomis sąlygomis lengvesnį verti- mą, ~~tai žinoma~~ arba, pagaliau tokio- mis pat sąlygomis ir tokį pat vertimą, tai tuomet Leid. Kkomisijoj aš pakeliu mažutį skandalą ir su ja atsisveikinuDėl knygos Graikų literatūros istorija vertimo, pradėto 1921 m., planuoto baigti 1924 m., kilo skandalas: veikalo recenzentai, ypač kalbininkas Jonas Jablonskis, vertimą įvertino kaip nekokybišką, todėl jis nebuvo išleistas, be to, pareikalauta grąžinti už vertimą išmokėtas lėšas (susitarta, kad per mėnesį bus išverčiama po vieną autorinį lanką teksto, už kurį ministerija mokės po 800 auksinų, iš kurių 600 auksinų iškart, pristačius išverstą tekstą, o likusius 200 auksinų – baigus versti pirmąjį tomą; pradėjus versti antrąjį knygos tomą, už išversto teksto lanką mokėta po 25 litus, o už visą vertimą nutarta mokėti 12 procentų knygos brutto kainos). Balys Sruoga pinigų grąžinti nesutiko: remdamasis vertimo sutartimi, įrodinėjo, kad jam kiekvieną mėnesį honoraras sistemingai mokėtas, kalbininkui Kazimierui Būgai pripažinus atskirų vertimo dalių kokybę. Balys Sruoga pagrįstai reikalavo grąžinti jam likusią neišmokėto honoraro dalį: „Todėl ne tik nėra mano pareiga grąžinti gautus pinigus, bet yra Knygų leidimo komisijos pareiga išmokėti man likusią honoraro dalį. Manydamas, kad oficialinė įstaiga turi gerbti savo prestižą, įtikinamai prašau Knygų leidimo komisijos pasiskubinti atlikti šią savo pareigą“ (Balio Sruogos laiškas Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretoriui [Vincui Krėvei-Mickevičiui], Kaunas, 1925-11-04, in: LLTI BR, f. 1, b. 4011, l. 1r). Po šio konflikto Balys Sruoga daugiau nenorėjo turėti reikalų su Knygų leidimo komisija, žiūrėjo į jos atstovus iš aukšto. Kreipdamasis į kitus knygų leidėjus – partnerius „biznio reikalu“, teigė, kad sutartis įvykdyta, tačiau teiginyje aiškus ir nusivylimas dėl darbo įvertinimo: „Šiais metais su Šv. ministerijos piemenų, atsiprašau, „Knygų leidimo“ komisija baigiau visus interesus…“ (Balio Sruogos laiškas Jonui Rinkevičiui, iš Miuncheno – į Kauną, 1923, in: LLTI BR, f. 53, b. 695, l. 1r). Kadangi neišliko tolesnis abiejų konfliktuojančių pusių susirašinėjimas, neaišku, kaip buvo išspręstas pinigų grąžinimo reikalas.. Aš joje norėčiau daugiau fasono lai- kyti. Tik, žinoma, jei [„]Šviytury[“] sąlygos buūtų kur kas blogesnės, tai Ttuomet Ttektų Ttaikinties prie Leidimo Kkomisijos. Bet jeigu Leidim. Kkomis. mes nebenorėsime, Ttai [„]Šviytury[“] vertimas patikrintas. Su RinkevičiuJonas Rinkevičius (1887–1958), leidėjas, „Švyturio“ leidyklos, 1922–1931 m. veikusios Kaune, įkūrėjas. principiniai sutikom, ir jis pasakė, kad jau vis viena, kaip sutartis padaryta. Vertimą[,] be abejonės[,] Ttenka rinktis kuolengviausią kuo lengviausią, tik joks romanas nebus sunkesnis ir nuobodesnis už Ttą nelaimingą literatuūros istoriją. [„]Šviyturiui[“] labai Ttinka, kad iš prancuūzų kalbos. Ir tu[,] Vanduk, žiuūrėk, nebūk neišmintinga ir skan l d alo

nekelk! Reikia save kiek pasiimti į rankas ir pastatyto Ttikslo siekti! Tu į Berlyną Tturi važiuoti – ir aš nesuprantu, kaip tu dar gali abejoti del Tto!Vanda Daugirdaitė abejojo, ar po vasaros atostogų grįžti į Berlyną tolesnėms studijoms dėl lėšų stokos. Balys Sruoga skatino ieškoti įvairių būdų, patarinėjo, ką konkrečiai daryti, kad studijas būtų galima tęsti. O kad palengvinti tikslą pasiekti – reikia naudoti visos galimos priemonės. Žiuūrėk, tu paduok prašymą Švietimo Mministerijai del stipendijos. Juk dabar daug kas gauna! Gavo net mano broliukasKazimieras Sruoga (1899–1974), ekonomistas, spaudos darbuotojas, jauniausias Balio Sruogos brolis, gaudamas stipendiją, 1921–1923 m. studijavo ekonomiką Berlyno universitete., nors tėvasPranciškus Sruoga (1846–1931), Balio Sruogos tėvas, ūkininkas Baibokuose, turėjo 80 ha žemės. turi 80 dešimtinių, o brolis – inžinierisAdolfas Sruoga (1887–1941), inžinierius, bankininkas, vyresnysis Balio Sruogos brolis. , kitas bankininkasKalbama apie tą patį asmenį – Balio Sruogos brolį Adolfą Sruogą.!

Iš valsčiaus paim ~~sim~~ k liūdymą, kad tėvasKazimieras Daugirdas (1865–1946), Būgių dvaro prie Viekšnių savininkas, Vandos Daugirdaitės tėvas, 1920 m. iš Ukrainos grįžęs į nualintą ūkį Būgiuose tik su rankiniu lagaminu, nedaug galėjo paremti. negali duot pakankamai piningų (sunaikintas uūkis ir tt t[.] t[.]), paskui ~~iš Šiaulių gimnazijos –~~ prašyme pažymėki, kad buvai Šiaulių gimnazijos mokytojaVanda Daugirdaitė nuo 1918–1919 m. žiemą mokytojavo Šiaulių gimnazijoje, dėstė prancūzų kalbą ir istoriją., paskui[,] kad „Lietuvos“ Rredakcijoj dirbaiVanda Daugirdaitė 1919-07-01–1921-11-01 dirbo spaudos biuro „Lietuva“ redakcijoje, rengė lenkų ir prancūzų spaudos apžvalgas, buvo korespondentė ir vertėja.. Aš manau, kad stipendijai gauti tu da t uri nemažiau ne mažiau davinių, kaip mano brolis, ir kad tu ją gausi, kada nuo Kalėdų ar kiek vėliau, bet vis vienąa ją gausi, Ttik gaila, kad tai jau seniau nepadaryta!Vanda Daugirdaitė stipendijos prašymo Švietimo ministerijai nepateikė: „Mano tėvo dvarelis buvo nedidelis, karo nualintas, nenorėjau iš jo imti mokslui pinigų, o vadinamojo dvarininko dukteriai buvo nepatogu prašyti stipendijos iš valdžios“ (Vanda Sruogienė, „Paaiškinimai ir priedai“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 411). O kol to nėra – reikia verstis ir kaip galint manytis. Tik Tai Tiktai neišglebti – ne toks dabar laikas ir uūpas! Aš tiesą sakau: Vanduk, buūk tvirta ir – gerai?!

Kas liečia mane – tai tu žinokie, jei tau bus negerai, tai ir man negali buūti gerai! Kodel tu neprotestuoji, kad TadasTadas Petkevičius (1893–1964), teisininkas, diplomatas. 1922–1927 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje juristkonsulu. „Tadas Petkevičius buvo mano tėvo pusbrolis, bendradarbiavo su Baliu Maskvoje, „Santaros“ laikrašty, ir man atvažiavus į Maskvą studijuoti Komercijos institute, įvedė mane į lietuvių studentų draugystę, informavo apie lietuviškus reikalus, nes aš, augusi Ukrainoje, net lietuviškai nemokėjau. Aš jį vadindavau savo dvasios tėvu. Į mano draugystę su Baliu jis žiūrėjo su susirūpinimu, laikęs Balį nerimtu, nepastoviu, įspėdavęs mane nesusiartinti su juo per daug. 1920–1921 m. aš gyvenau pas jį, kai jis vedė Juliją Jablonskytę. Kai mano tėvas 1920 m. grįžo iš Ukrainos į Lietuvą ir buvo labai nepatenkintas jaunos valstybės reformomis (žemės reforma jį skaudžiai palietė, bet jis su ja susitaikė ir labai sėkmingai ūkininkavo), jis taip pat labai susirūpino mano artimumu su Baliu, mane įtarė vedant nemoralų gyvenimą ir buvo man labai rūstus ir kietas. Tadas tada stojo manęs prieš jį ginti. Jų seniau artimi santykiai pairo. Taip pat ir Tado santykiai su Baliu atšalo – Tadas nepakęsdavo kitokios nuomonės, buvo despotiškas ir netolerantiškas. Ir mano santykiai su juo nebuvo tokie artimi kaip pradžioje“ (Vandos Sruogienės pastaba, žr. Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Kauno – į Būgius, 1921-05-13, in: BLKMČ BS, KC PENN, l. 4). JulyteiJablonskytė-Petkevičienė Julija (1896–1987), dailininkė, kalbininko Jono Jablonskio dukra, teisininko, diplomato Tado Petkevičiaus žmona. gelbsti? Ar delto del to, kad kunigas palaimino, – ar del to, kad JustukasJustinas Petkevičius (1920–1967), teisininkas, Tado Petkevičiaus ir Julijos Jablonskytės-Petkevičienės sūnus. yra? – Deėlei antro – mums tai dar ne laikas;, – deėlei pirmo – ar reikėtų dar apie Ttai kalbėti![?!]

Tu esi man žmona, ir aš Tau esu vy- ras – ir aš nemanau, kad tai būtų blo- ga, jei aš šiandie, visą dieną savo eilių knygą redagavęs, dabar vakare galvoju labai aiškiai ir noriu viską savo vardais vadinti. Juk taip, Vandukai, tiktai Tu tatai Ttaip suprask, kaip aš Ttai noriu pasakyti, ir[,] žiūrėk[,] jokių negerų išvadų nedaryk!

O jeigu mane už ką galima kaltint – tai tik už tai, kad aš dar iki šiol tebėsu žalias ir nepajiegiu pilnai Tave aprū- pinti! Ir tai yra tiesa!

Aš žinau, kaip tau pasidarys šalta, skaitant šiuos mano šaltus, aiškius žodžius. Bet tu juose ◊ t uri matyti, kad po jais nesislepia niekas, ir kad juos aš sakau gerai apgalvojęs. Taip, Vandukai, aš Tave myliu, ir tu esi mano duūšia ir kūnu!

Mano gyvenimas – buvimas KlaipėdojBalys Sruoga, paprašytas kompozitoriaus Stasio Šimkaus (1887–1943), Klaipėdoje rašė operos libretą pagal rašytojo Jono Žiliaus-Jonilos poemėlę Vestuvės. Vėliau ankstyvąjį Stasio Šimkaus operos „Pagirėnai“ libreto variantą, kurio autografas neišliko, perkūrė poetas, dramaturgas, operos solistas Stasys Santvaras. Jis akcentavo Balio Sruogos muzikalius chorų tekstus, prisiminė, kaip atrodė ankstyvas libreto variantas, koks buvo jo pobūdis: „Man atsiųstas libretas sutilpo į 18 ar 20 puslapėlių, kur daugiausia buvo pavaizduoti chorų atėjimai ir išėjimai. Beveik visi B. Sruogos tekstai tame veikalėly buvo parašyti liaudies dainų parafrazėm. Grakštūs, dailūs ir poetiški tekstai“ (Stasys Santvaras, „Balys Sruoga iš tolo“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 231). :[–] vienas košmaras. Kai rašiau operą:[,] daug ruūkiau, geėriau juodą kavą, taip kad vakare visas jau drebėjau. Vakare eidavau Ttrumpam laikui į mares, paskui pas ŽiliųBalys Sruoga operos libretą rašė Kopgalyje, apsistojęs pas rašytoją Joną Žilių-Jonilą (1870–1932), kuris, remdamasis istoriniais šaltiniais, mitologine medžiaga, pasakomis, rašė lietuvių epą: „Padarytas milžiniškas darbas ir savo originalumu neturįs pavyzdžių pasaulinėj literatūroj! // Rezultate išėjo labai tikslus, nuosakus, išlaikytas lietuvių tautos eposas!; „Tai bus toks indėlis į mūsų literatūrą, kuris iš karto iškelsiąs iš Kauno gubernijos rėmų ir išves į pasaulį. Pagaliau, tai bus neišsemiamas šaltinis mūsų idealizmui gaivinti ir priaugančių kartų širdyse gyvybės sėklai sėti…“ (plačiau žr. Padegėlis Kasmatė, „Jonas Žilius“, in: Lietuva, Kaunas, Nr. 51, 1923-03-04, p. 4–5). eposo klausyti ir kad laikytis – gerdavom labai smarkų grogą. Kol operą perrašinėjau – tęsės ta pati istorija. Pabaigus darbą, antradienį pa- darė tenai puotą, kokia tik gali buūti pas Žiliuų. Po tokio darbo ir gyvenimo – kas gali likti nuo nervų! Ketvirtadienį ir penkta- dienį sirgau visuotinu išglebimu – vargiai gyvas vaikščiojau. Bet šiandie – jau jokių nuodų, jokių dirkgsnių erzinimo nebėra – nei kavos, nei tTaboko, nei grogo. Šiandie ne tik ~~vis~~ jau valgiau, belt kiaurą dieną dirbau ir taip aiški sąmonė. Ir rytoj sekmadienis, rytoj buūnu namie ir vėl visą dieną dirbu! Tik šiandie jau tau daug nebegaliu rašyti, nes labai pavargo akys, o mano žvakė taip bijauriai mirkčioja.

Šiaą naktį visą nakt visąnakt Tave sapnavau, Tturbuūt tu daug apie mane galvojai ir mano laiško laukei. Bet aš Tau noreėjau vis apie viską pasakyti labai aiškiai, ir tai tiktai šiandie Ttegalėjau pasakyti.

N V andukai, nepyk Tu ant manęs, aš tave labai myliu, ir jeigu Tau būtų negerai – tai ir aš negalėčiau gyventi!

Beje, kada Tu važiuosi į Kauną, mums Kaune buūtinai reikia susitikti?

Kada tau pa d t ogiau? O antra – atsiuųsk mano eilesBalys Sruoga rengėsi išleisti eilėraščių knygą Dievų takais, todėl prašė, kad Vanda Daugirdaitė atsiųstų eilėraščius, įrašytus jai adresuotuose laiškuose, anksčiau publikuotus spaudoje: „Vanduk, kaip padaryti: aš rengiu eilių knygą, bet aš neturiu daugelio mano eilių rankraščių, kurios yra parašytos tau laiškuose. Daugiausia senesnių. Tarp kitko: 1) tų, kuriose yra sakinys „taip ir atsiskiriu neatsigręždamas“ [„Į mėlynus tolius“], 2) kur yra sakinys „Suvertė mėnuo šešėlius, kad lapuos girgždėtų“ [„Užuomarša“], 3) tų, kur parašiau kartą, kai mes pavasarį buvom pas Mickevičiaus klonį ir gėles rinkom, ir dar kitų. Žinai, peržiūrėk tu laiškus ir, kurios Tau eilės pasirodys spausdintinos knygoje „Dievų takais“ (Mylimai dainos), man atsiųsk – nes aš nuvažiavęs į Kauną noriu nuvežt jau suredaguotą ir mašinėle perrašytą knygą – gerai, Vanduk?“ (plačiau žr. Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Baibokų – į Būgius, 1922-08-25, in: LLTI BR, f. 53, b. 532, l. 1v). Vanda Sruogienė prisiminė, kaip Balys Sruoga kūrė: „Jaunystėje ypač gyveno nuotaikomis. Eilėraščiai buvo kuriami spontaniškai, gimnazistiškos meilės žadinami. Čia jis ūžia, šėlsta, čia vėl, melancholijoje paskendęs, meta linksmą draugystę ir vienas klajoja po miesto apylinkes, tylumoje rikiuoja ritmą, skulptuoja žodį. 1919–1920 m. vaikščiojant kartu po Kauno ąžuolyną, Mickevičiaus slėnį, Balys staiga nutyla, pasišalina, atsisėda žolėje ir – rašo. Jau eilėraštis popieriuje…“ (Vanda Sruogienė, „Iš mūsų bendro gyvenimo“, in: Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 116)., kur aš seniau tavęs prašiau[,] – man labai reikia – gerai? Labanaktis, Vanduk.

Aš dar nemigsiu, tik šviesą gesysiu, nes akys labai sopa. Dabar tau duūmosiu ir mintyse, visą visą bučiuosiu per naktį. Labanaktis.

Bal

Šeštadienis, 11 val. vakaro.

Tekstologiniai komentarai

1 1 ] add in d ang s l Vandukai mano, po ilgų blaškimos 29 ant ] cor pro aš 50 2 ] add in d ang s l Delei vertimo – tai vėlei tave 67 arba ] cor pro ir 69 arba ] a ras tai žinoma 88 skandalo ] cor d pro l 101 paimk ] cor k pro sim 104 prašyme ] a ras phr iš Šiaulių gimnazijos – 109 turi ] cor t pro da 121 3 ] add in d ang s l Kas liečia mane – tai tu žinokie, jei 148 turi ] cor t pro ill 167 nuodų ] ins s l o 169 jau ] cor pro vis; bet ] vid ex err l pro t 183 Vandukai ] cor V pro N 189 patogiau ] cor t pro d 197 Bal ] sign 198 Šeštadienis, 11 val. vakar[o]. ] add phr in sin mg, vert