Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1922-11-07, iš Miuncheno – į Berlyną Balys Sruoga Neringa Markevičienė Lietuvos mokslo taryba Parengė Neringa Markevičienė Skenavo Aurimas Markevičius Balio Sruogos archyvas (1911–1947) (http://www.sruoga.flf.vu.lt) Vilnius, Lietuva 2021

© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021. Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus raštišką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt). Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių. [Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Balio Sruogos laiškai Vandai Daugirdaitei

 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas Balys Sruoga F53–481

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 481. Laiškas. Be pilnos datos, vietos. Datuota ir lokalizuota pagal turinį (daugiau nei savaitė Miunchene po vasaros atostogų Baibokuose). Rašyta 14,3 × 22,0 cm gelstelėjusio, laiškinio popieriaus pailgais langeliais dvigubame lape (1r, 1v–2r, 2v) parkeriu (mėlynu rašalu). Numeruota pieštuku nenustatyto asmens ranka, trinta. Lenkta perpus (lankstymo į keturias dalis žymės). Yra įplyšimų. Kairėje pusėje išmuštos dvi susegimo skylės. Ištepta, dėmėta. Be voko. Nuorašai (mašinraščiai): LLTI BR, f. 53, b. 1290, l. 237–239 (Algio Samulionio), BLKMČ BS, l. 62 (Vandos Sruogienės). Nepublikuota. Skelbiama iš autografo.

Be voko.

 Lietuvių 1r, 1v–2r, 2v rašyta Balio Sruogos ranka parkeriu (mėlynu rašalu).

Balio Sruogos archyvas (1911–1947) (http://www.sruoga.flf.vu.lt)

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (autorinis rašymo procesas parodomas pažymomis „subst“, „del“, „add“), diplomatinis perrašas (autorinio rašymo proceso rezultatas parodomas pažymomis „orig“), redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažymomis „reg“.

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos nuostatų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.
1r

Jau daugiau savaitės – nuo tavęs nei žodelioBalys Sruoga po vasaros atostogų iš Lietuvos išvyko spalio pabaigoje: „26 ar 27 išvažiuosiu į Kauną ir Vokietiją“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Baibokų – į Būgius, po 1922-10-13, in: LLTI BR, f. 53, b. 683, l. 2r).. Rytą-vakarą ateina pašta – aš Ttaip virpėdamas laukiu. Ir ne to- del man taip liūdna, kad aš manytau, kad tu apie mane negalvoji, kad Tu būtum mane pamiršusi, bet todel aš taip laukiu, kad Tu mane atlan- kytum! Aš dabar taip vienas esu! Užsidariau savo keturiose sienose – mažutėleėse – ir niekas mąanęs neat- lankys, neatsimins. Tokios liūdnos dienos, tokios ilgos naktys! Aš vienas ir vienas! Kai gaunu nuo tavęs laiškutiį – tai man rodos, kad Tu mane atlan- kei – aš vėlei atgiyju, pasikeliu, juokiuos. Aš tuomet vėl gyvas, vėlei gyvenu. Kaip buūt gerai, kad šiandie grįžęs namo rastau nuo tavęs m n ors mažą žinutę! Toks liūdnas buvo šeštadienis, sekmadienis! Per dienaą prie darbo išsinervinu – o per nakt pernakt negaliu užmigti – taip liūdna be galo! Kaž kaip Kažkaip pas mane viskas neišmintin- gai klojosi! Ir žinai – gėda prisi- pažinti – bet aš į kvailą daiktą įsilei- dau – kas vakarą lygiai dvyliktą pradedu šachmatais lošti, žinoma[,] vienas su savim! Ir Ttaip bijau, kad kas neišgirstuų, kad kas neužeituų į mano kambarį! Ir tuomet misliju, svajoju:

1v

tikras „seno kavalierio“ paprotys! Bijau, kad greit pradėsiu pasjiansus dėstyti! Bet ką aš padarysiu, kad ki- taip negaliu užmigti, nes o po dvy- liktai jaučiu tok ia į pasibijaurėjimą knygomis ir raštais, kad juos visus sudeginčiau! Ir kai gaunu nuo tavęs laiškeliį – tai man yra kažkokia gaivinanti pajiega[,] man tuomet nebeilgu, aš tuomet galiu vėl dirbti ir užmigti. Ir aš taip laukiu, iš tavęs, taip laukiu! Kažkodel tasai laikas taip pamažėli teslenka! Pereita sąavaitė buvo tokia ilga, o kad rytojus išaušt – aš nelaukiu! Dienos tokios vienodos! Gerai dar, jei turiu paskaitų universitete, tai ten die nu einu, ten užsimirštu, bet jeigu tenka visa sė di ena man nam ie sėdėti – tai man rodos, kad aš tuoj į Taras BulbaRusų rašytojo Nikolajaus Gogolio (1809–1852) apysakos „Tarasas Bulba“ (1835) pagrindinis veikėjas kazokas. Jis turėjo du sūnus, iš kurių vienas, Andriejus, pamilęs lenkaitę, pamiršo tėvynę ir artimuosius, todėl tėvo nušautas, o kitas, Ostapas, patekęs į lenkų nelaisvę, žuvo kaip kankinys, neišdavęs tėvynės. Kalbama apie Taraso Bulbos išgyvenimus, netekus vyresniojo sūnaus Ostapo: „Veltui buvo mėginama sudominti ir pralinksminti Tarasą; veltui barzdoti žili bandūrininkai, vaikščiodami dviese ir trise, garbino kazokų žygius – paniuros ir lygiu jausmu žiūrėjo jis į viską, ir nejudančiame jo veide reiškėsi nenumaldomas liūdesys, ir tyliai nuleidęs galvą jis sakydavo: „Sūnau mano! Mano Ostapai!““; „Jis išeidavo į pievas ir tyrumas, lyg medžioti, bet šoviniai jo likdavo neiššaudyti. Ir padėjęs šautuvą, pilnas ilgesio, sėsdavosi jis ant marių kranto. Ilgai sėdėdavo jis ten nuleidęs galvą, vis kalbėdamas: „Ostapai mano! Ostapai mano!“ Priešais jį blizgėjo ir plėtėsi Juodosios marios; tolimose nendrėse rėkė žuvėdra; per baltus kaip sidabras jo ūsus ritosi ašara viena paskui kitą“ (Mikalojus Gogolis, Tarasas Bulba, vertė Antanas Valaitis, ser. Skaitymų biblioteka, Nr. 16, Kaunas: „Ryto“ akcinė bendrovė Klaipėdoje, 1924, p. 140–141). pavirsiu – – Ir kažkaip baisiai neapkenčiu visų mano buvusių prietelių ir pažįstamų! Ir gerai, kad niekas int mane ne- užei o na – ir aš int nieką neisiu – nereikia, nenoriu!

2r

Buvau truputį su mano profesoriuErich Berneker (1874–1937), vokiečių kalbininkas. Jis 1922 m. vasarą Baliui Sruogai pasiūlė disertacijos temą „Lietuvių liaudies dainos lyginant su slavų (lenkų, rusų, baltarusių ir ukrainiečių) dainomis“. susipykęs – ilgai manęs nepriėmė – Ttada, kada aš norėjau. Bet šiandie atėjo jis pats int mane ir mane pasikvietė. Pasikalbėjom labai gerai, parodžiau savo darbo planą. Jis visą priėmė ir pagiyrė, tiktai pasakė, kad diserta- cijai to viso yra perdaug per daug, kad Ttai Tturbūt man teks vėliau išrutuloti, o dabar gal Tteks paimti kokią vieną mano užbrėžto plano dalį. Ką jis pasakė – visai teisingai, nes[,] kaip aš dabar matau, tai m b ūtų minimum 600 puslapių, o Ttai jau per daug. Gal pasiseks susitaikyti, kad diserta- cijai aš terašysiu tik pirmą dalį temos – dainų elementai – o, mo da inų motiyvai ir trečiaą – dainų simbolika – aš pa rašysiu vėliau. Žinai, įstabus dalykas – dainų simbolika – pasau- linėj literatuūroj dar visai nepajudinta tema – literatuūros Ttuo klausimu abelnai beveik visai nėra – net čia galima labai rimtų dalykų padaryti, bet Ttuo reikalu teks dabar dar daug pasidarbuoti. Dabar rausiuos po visokius senus daiktus ir nagrinėju epiteto istoriją.

2v

O tu p t aip maža apie save tera- šai. Kaip Tavo dalykai, su lotiynuų kalba, kaip Tu gyveni, ar turi ko valgyt?

Ar susitinki šiįmet su kuo, su Ma- rikeMarija Nemeikšaitė (1886–1970), pedagogė, žurnalistė, studijavo Froebelio vaikų darželių vedėjų aukštuosiuose kursuose. „Marikė buvo mūsų abiejų viso gyvenimo nuoširdžiausia draugė“ (Vandos Sruogienės pastaba)., kur RimkaAlbinas Rimka (1886–1944), ekonomistas, studijavo Frankfurto prie Maino visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje.? Kaip šiįmet KiršaFaustas Kirša (1891–1964), poetas, studijavo Berlyno universitete vokiečių kalbą ir literatūrą, estetiką.?

Vandukai, Tu man parašyk daug daug, taip paprastai, gražiai, kaip paprastai mes duūmojame.

Dabar aš sėdžiu savo seminare. ties „epitetais“, šį vakar šįvakar klausysiu vokiečių literatuūrąArthur Kutscher (1878–1960), vokiečių literatūros istoriko, dramos tyrinėtojo, dėstomas vokiečių impresionizmo ir ekspresionizmo literatūros kursas. – paskui eisiu namo – ar rasiu nuo tavęs laiškelį?

Teatre tebuvau dar tiktai vieną kartą, ir tą patį netyčia.

Su PutinuVincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) į Miuncheną atvyko 1922-10-28, Miuncheno universitete studijavo literatūrologiją. kai susitinku – iš tolo labai žemai vienas kitam nusilenkiam ir praeinam pro šalį. VerutėsVeronika Bakšytė-Karvelienė (1898–1952), pedagogė, Miuncheno universitete studijavo pedagogiką, psichologiją, vokiečių literatūrą. dar nebuvau sutikęs, nei kitų.

Taip, vienas, kaip apaštalas.

Aš baisiai laukiu iš Taveęs laiškučiuų. Vandukėli, ar Tu manęs pasiilgsti Ttaip?

Aš baisiai, baisiai pasiilgau!

Tebūnie tau gera, Vandukai, mano mylimas, tebuūnie tau gera. Bučiuoju tave labai labai.

Tavo Boliukas

Antradienis.1922 m. rudenį Balys Sruoga iš Miuncheno Vandai Daugirdaitei rašė apie tai, kaip dažnai jautėsi, ką išgyvendavo, patirdavo: „Taip širdis skauda! Kur man dėtis, kas daryti! Vanduk, ar aš Tau dariau, kad tyčia taip skaudu! Kodėl tu mane skriaudi, Vandukai, Vandukai? Juk tu man tyčia nerašai, tyčia, kad man būtų skaudu! Kad aš staugčiau kaip šuo, rudens naktį iš namų išvarytas! Ką aš begaliu manyti, ko aš begaliu laukti! Valanda iš valandos laukiu iš tavęs žinutės – ir nieko, nieko – tokios ilgos dienos, tokios ilgos savaitės! Valkiojaus visą dieną po purvinas gatves ir sodą – ir širdis taip verkia! Gal man taip reikia, gal aš vienas pasauly daugiau ir vertas nesu, tik kruviną gėlą su dimblu maišyti! Gal taip ir reikia, kad staugčiau kaip šuo ir skandinčiau dienas kaip valkata be proto! Ne gailesio noriu, nereikia! // Ir jei tu tyčia man nerašai? Ne, ne, nerašyk! Tegu taip bus! Testaugia vėjas, tegu išbalęs veidas bus mėlynas! Tegu! Tegu! // Sustoju kartais užmirštame sode, žiūriu į tolybes idioto akimis. Lietus, lietus, purvas. Iš tikro gal idiotas? Gal visai be reikalo gėla smaugia, gal rytoj bus žinutė, gal skausmas todėl toks prakeiktas, kad jis neteisingas? Taip, rodos, nusikvatotai per pasaulį! Ir nusikvatotai, ir numirtai! // Vandukėli, kodėl tu nori, kad man taip baisiai skaudu būtų – kodėl? Jei aš kaltas esu – nejau tu negali atleisti? Jei aš ką negera padariau – nejau negali užmiršti? Juk taip maža iš tavęs teprašau – nors vieną žodelį, Vandukėli! Išgirsk! Ateik! Kodėl tu nori man skaudu daryti, kodėl? // Ir jeigu negausiu iš tavęs laiškelio, aš nežinau, kas su manim bus. Nei mokintis, nei dirbti nieko negaliu. Rankos dreba ir pro ašaras raidžių nesimato… Ek, Vandukai! Ar maža ir taip vargo, kad ir tai, ką mes dar turėjom gražesnio, užnuodyti, atimti, išplėšti! Jei tu nepasiilgai – parašyk – tegu tuomet žinosiu – tegu verksiu vienas – – – Tik noriu žodelio, Vandukai! Man taip baisu, taip klaiku! Jei aš kaltas, Vandukai, aš kruvinom ašarom kaltę nuplausiu! Tik kodėl, kodėl? // Vandukėli mylimas! Aš tavęs verkdamas šaukiuos! Neužmiršk, neapleisk manęs! Man taip skaudu, taip neišpasakytai liūdna! Neapleisk manęs, neapleisk! Aš numirsiu iš skausmo! Tu savo tylėjimu visai mane sunaikinai – nebėra manęs, tik kažkoks šešėlis po rudens darganą besiblaškantis! // Vandukėli, neapleisk manęs, neapleisk! Balys“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į Berlyną, 1922 m. ruduo, in: KC PENN, l. 51–52).

Tekstologiniai komentarai

1 Jau daugiau savaitės – nuo tavęs ] s l in d ang add al m graph 1 10 mažutėlėse ] def m 18 nors ] cor n pro m 21 prie ] def p 31 tikras „seno kavalierio“ paprotys! ] s l in sin ang add al m graph 2 34 o ] cor pro nes 35 tokį ] cor fl -į pro -ia 39 pajiega ] def fl -a 49 nueinu ] cor nu pro die 50 diena ] cor di pro sė; namie ] cor nam pro man 56 namie ] cor nam pro man 58 Buvau truputį su mano profesoriu ] s l in d ang add al m graph 3 65 [diserta]cijai ] def ci 70 būtų ] cor b pro p 74 dainų ] cor da pro mo 76 parašysiu ] cor pa pro aš 77 dalykas ] def d 81 čia ] a ras net 83 dar ] cor pro dabar 87 O tu taip maža apie save tera[šai] ] s l in sin ang add al m graph 4; taip ] cor t pro p 95 seminare ] p ras interp . 96 klausysiu ] def ysi 114 Tavo Boliukas ] sign