Kaip aišku, pakeliui su Janilioniu1[–] be limonado – nieko negėrėm. Persiverčiau
per kalną, palikęs Janilionį[,] ir jau per pačią peklą
nusileidžiau. Tiek buvo saulės, tiek spindėjo sniegas, kad išsitryniau veidą ir akis
taukais, apisukiau galvą šlapiu abrūsu – ir bijau, kad smagenų uždegimo nebūt.
Vienais marškiniais įsikasiau į sniegą ir laukiau debesėlio, bet jis, žinoma,
neužėjo. Dar daug neregėtų gražybių3LLTI BR, f. 53, b. 659, l. 1v), kuri yra
Garmisch-Partenkirchen simbolis, kitą dieną jautėsi kaip ligonis: „O šiandie aš
jaučiuos visas sulaužytas, rankos, kojos sustingę, veidas, kaklas, krūtinė dega,
bet šiaip – viskas gerai, jokių blogų pasekmių turbūt nebus (akys neskauda, ko aš
labai labai bijojau)“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, 1923-04-23,
iš Miuncheno – į Būgius, in: LLTI BR, f. 53, b. 659, l.
1v).