Mielas Vandukai, tu jau toli, toli, o aš dabar stebėtiną norą iįgavau dirbti. Keliuos kasdieną kas dieną pusę šeštos rytą ir dirbu. Po piet Popiet kiek pamiegu – ir vėl. Ve č r čiu RösslerioCarl Rössler (1864–1948), austrų dramaturgas, trijų veiksmų komedijos „Batas“, vaidintos Miunchene 1923 m., autorius. Bays Sruoga, apibūdindamas populiarią menininkų susitikimų vietą „Brennessel“, kur lankydavosi ir įvairiuose Miuncheno teatruose dirbęs Carl Rössler, apie jį rašė: „Kambarin įeina beveik biblėjinė figūra: aukštas, kiek linktelėjęs vyriškis ilgomis, žilomis garbanomis, pro kurias vaiskiai prasimuša pliko pakaušio blizgėjimas. Jei būt neplikas ir su barzda – sakytum Sokratas. // Rössler anksčiaus pusės vienuoliktos niekuomet neateina: jis reikalingas Müncheno teatruose. Vienur jo pjesę vaidina, ir jis kontroliuoja vaidybos darbą, kitur jis diriguoja kurio savo kolegos pjesos pastatymą. Jis – gilus teatralinio darbo žinovas; jis kuo geriausia pažįsta publikos psichologiją, dar geriau jis pažįsta sceną, sceniškosios kūrybos savybes ir uždavinius. Jo sprendimai, jo patarimai teatro darbe yra be apeliacijų. Ir dar niekas nėra pasigailėjęs jo patarimo paklausęs. Režisūra jisai neužsiiminėja, jis yra dramaturgas. Tačiau jis savo pjesų nespausdina: jis mano, kad pjesa yra gyva tik scenoj, jis tiki, kad tiktai teatrui tepriklauso pjesa, todėl jis ir nenori, kad jo pjesą skaitytų, nelyginant kokį romaną. // Iš jo daugybės sukurtų ir daugely vokiečių teatrų vaidintų pjesų nė vienos negali pirkti pasiskaityti. Nespausdina, nelyginant Šekspyro laikų dramaturgas… // Tat Rösslerį tegalima pažinti tiktai betarpiškai su juo susidūrus darbe arba betarpiškai džiaugiantis jo darbo vaisiais. Ne veltui jį taip gerbia ir brangina ir jo pasirodymą džiaugsmingai sveikina ne tiktai jaunieji, bet ir pasaulinį vardą įgiję kūrėjai. // Carl Rössler – gimęs austrijokas. Jame yra daug tokių savybių, kuriomis pasižymi gražiausieji Vienos (Wien) atstovai: Strauss, Hoffmannsthal ar net nabašninkas „Austrijos Šekspyras“ – Joseph Stranitzky. Tačiau gyvenimas nuvedė Rösslerį toli už Vienos sienų. Senatvėj pamėgo jis Pietų Vokietiją, Bavariją, Müncheną. Tipiška vieniečio prigimtis daugeriopai praturtina gausiu gyvenimo patyrimu. Nūn jame nemaža rastume ir Šiaurės Vokietijos bruožų. Kitos jo savybės gal tektų lyginti su Paryžiaus gyventojų charakteriu. Kai kuriomis savybėmis jis ir su Romain Rolland'u giminingas. // „Ach, Krieg, immer Krieg! [vok =„Ach, karas, visada karas!“] O kūrybos gyvenimas toks trumpas“, – gavęs paaiškinimą apie „Kriegszustandą“ [vok =„karo padėtį“] tarp Lietuvos ir Lenkijos, linksi savo sidabrinę galvą senukas ir jo akyse – tiek liūdesio ir meilės! // Sudėtingas, įvairiaspalvis charakteris, ir kokia raiški individybė! Gal todėl ir jo dramaturgija taip griežtai išsiskiria iš dabartinės vokiečių dramatinės literatūros. Jis ypatingu būdu sujungė savo dramaturgijoj į meno organišką vienumą – ir vieniečių rašytojų graciją, bavariečių lengvumą, paryžiečių sąmoju ir spalvingumu nuskaidrintą, ir šiaurės vokiečių rašytojų rimtį“ ([Balys Sruoga], „Rösslerio „Batas““, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 7: Literatūros kritika, 1924–1929, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 268–269). „Der Stiefel“Balys Sruoga iš vokiečių kalbos vertė Carl Rössler komediją „Batas“ į lietuvių kalbą. Jos leidimo galimybėmis prašė pasidomėti Liudą Girą, buvo įsitikinęs, kad pjesę būtų galima statyti Valstybės teatre: „Antras dalykas: aš verčiu į lietuvių kalbą vieną vokiečių pjesą „Der Stiefel“ – Rössler’io. Ji buvo vaidinama Miunchene, bet dar nespausdinta (bet jau parduota Drei Masken Verlag, Berlyne). Veikalas labai įdomus […]. Aš manau, kad veikalas mūsų teatrui, ypač Glinskio režisūrai, labai tinka, pastatyt lengva. Tat ar negalėtum parūpinti tam veikalui leidėjo?“ (Balio Sruogos laiškas Liudui Girai, iš Miuncheno – į Kauną, 1923-04-21, in: LNMMB RKRS, f. 7, b. 794, l. 1v, 2r). Balys Sruoga stengėsi įtikinti, kad pjesė originali, talentingai parašyta, o jos medžiaga unikali ir vertinga: „Tat žiūrint į komediją „Batas“ autoriaus akimis, kaip į spektaklio scenarijų, negalima nepastebėti jos reikšmingųjų savybių, – lygiai medžiagos (kūrybos objekto) parinkime, lygiai tos medžiagos naudojime. // Rössler – prisiekęs teatralas. Jis eina tuo pačiu dramaturgijos keliu, kurį taip garbingai pateisino Moljeras, Ostrovskis, Ibsenas. Jis gerai žino, kad teatro menas tol yra gyvas, kol jis yra suprantamas plačiajai publikai, kol yra naudojamos žmogiškos, gyvenimiškos priemonės, – tokios priemonės, kurios žiūrovams yra ir suprantamos, ir priimtinos. Rössler žino, kad žiūrovams yra priimtinos tokios priemonės, kurios betarpiškai yra surištos su realiais galimumais tos gadynės, kurią žiūrovas gyvena. Jis savo pjesų fabulą ir stengias taip komponuoti, kad ji atrodytų gyvenimiškai teisinga. […] Rösslerio pjesų gyvenimiškumas remias anaiptol ne ištikimybe gyvenimui. Jam gyvenimas tėra tiktai premisa. Iš gyvenimo jis ima savo personažų formą, tuo būdu ir fabulos dalis jau yra gyvenimiška. Personažai galvoja ir veikia taip, kaip gali galvoti ir veikti XX amžiaus žmonės, mūsų geri pažįstami. Čia Rössler – ištikimas gyvenimui ar, teisingiau pasakius, žmogiškoms formoms. Tačiau antroji pjesos fabulos dalis, – intriga, normuojanti personažų žygius ir veiksmus, – jau nebėra gyvenimiška, ji yra jau teatrališka. Personažų konstravimas, jų tarpusavio santykiavimas, atskirų bruožų utriravimas, detalių sumezgimas su visuma, konfliktų supynimas, intrigos rutuliojimas, – visa tai yra jau kažkuris idealus gyvenimas, visa tai paremta ne empiriškos, bet logiškos tikimybės dėsniais. Vadinas, dramaturgas idealų gyvenimą įvelka į žemiškojo gyvenimo drabužius. // „Bate“, pavyzdžiui, Rössler paliečia labai opius gyvenimo reikalus. Išvesta bene apie dvidešimt personažų. Visi jie – giliai realūs, gal net empiriškai. Pokariniai laikai, porevoliuciniai. Visuomenės santykiai plačiu mastu skersai apsivertę. Visuomenės viršūnes gyvenimas nubloškė į apačią, visuomenės apačios lipa į viršūnes, spjaudo nuo balkono į praeinančią publiką. Buvęs ministerijos tarnas stato savo kandidatūrą į parlamentą, nori būti finansų ministeris ir pyškina kalbas apie politiką, nelyginant Lietuvos Steigiamajame Seime Simanauskas, naudodamas tokius žodžius, kurių jis pats nei ištarti, nei suprasti nemoka. Čia figūruoja ir karo metu praturtėję piliečiai (nouveau riche, Neureich), ir Amerikonai biznieriai, kilę iš Europos miestelio, ir amerikonė kvakerė, ir daugumas kitų šios gadynės psichologinių tipų. Tema labai opi. Nes naudojant tokią gyvą medžiagą itin sunku yra išlaikyti kūrinio meniškumą, itin sunku nepakęsti šiokios dienos interesuose ir tendencijose, itin sunku iškilti aukščiau momento realiųjų uždavinių – pro gyvenimiškus uždavinius pažvelgti į amžinastį. Rössler savo uždavinį meistriškai nugalėjo. // Žinoma, nėra abejonės, kad daugelis mūsų publikos Rösslerio pjesoj pamatys tiktai gyvenimiškus elementus, ims juos lyginti su Lietuvos gyvenimo daviniais ir ras scenoj ne vieną seną gerą pažįstamą ar net giminę. Nelyginant kaip kad „Vilkolaky“ savuosius pažindavo. […] // Analogiška padėtis ir Rösslerio „Batas“. Mes visi dar per daug gyvai jaučiame pokarinę, porevoliucinę psichologiją – ir ją Rössler meistriškai užfiksavo. Mes nejučiomis imame daryti aliuzijų su mūsų šiokia diena. Bet praeis dar viena kita metų dešimtis, gyvenamoji psichika atitinkamai pasikeis, evoliucionuos, ir Rösslerio personažai, nustoję ryšių su einamuoju momentu, išties savo ranką amžiams, kaip ją tiesia didieji pirmtakūnai – Hamletas, Tartiufas, Šykštuolis, Venecijos pirklys… // Rössler – gilus menininkas. Jis nieko nemoko, jis nieko nesmerkia. Jis vienoda meile formuoja visas savo figūras, vienodu džiaugsmu džiaugias kiekviena gyva esybe. Duodamas mūsų laikų psichologinius personažus, galų gale jis atriša jų ryšius su gyvenamąja tikrove. Šiuo žvilgsniu yra labai paveikslinga jo pjesos kompozicija. Pirmu du pjesos veiksmu yra nepaprastai gyvu – žiūrovui seka siurprizas po siurprizo, padėtis paini ir įdomi, išpainiojimas – dar įdomesnis, – įvykiai bręsta ypatingu nuosakumu. Rössler intrigos toks meisteris. Bet trečiame veiksme įvykių painiava apsistoja. Nebėra pirmo ir antro veiksmo linksmybės, nebėra spalvingumo, nebėra komiško lakumo. Čia Rössler sąmoningai prasižengia prieš amžinąjį komedijų šabloną. Jis neduoda veiksmo mechaniško išsisprendimo, lygiai kaip neduoda ir veiksmo krizio momento. Niekas per visą komediją ypatingo veiksminio tikslo nesiekė, nėra reikalo ir komedijos pabaigoj veikusias jėgas išjungti. Vietoj mechaniškojo veiksmo išsprendimo Rössler duoda vidujį išsisprendimą. Komiškoji kova su naujomis gyvenimo aplinkybėmis pareina į tragišką. Kietos dvasios vyras, dar neseniai buvęs ministeris, dabar pasidaręs kurpium, susitinka su savo pavainikiu sūnumi, užaugusiu Amerikoj. Tėvas ir sūnus vienodai atkaklūs, nelyginant tryliktojo amžiaus lietuviai, vienodai išdidūs, vienodai vienas kitą myli ir dar labiau neapkenčia. Vyksta skaudi jų susidūrimo scena, tai dedas avanscenoj, o gilumoj – fone: eina jaunatvė, susižiedavimai, jungtuvės ir visa kita, kas paprastai komedijų trečiame akte dedas. // Sūnus bekūnės kovos su tėvu nepakelia, pasiduoda, bet ir tėvui laimėjimas nepakeliamas, – jis savo stipriąja valia supančiodamas savo jausmus, laukujai pasilieka ištikimas… fasonui: ir bato, kurį jis kala, ir gyvenimo. // Šis amžinasis indoeuropiečių epo motyvas apie tėvo kovą su sūnumi, naujoviškai nušviestas Rösslerio kūrybinėj prizmoj, galų gale ir iškelia komedijos gyvenimiškąją medžiagą iš tam tikros istorinės gadynės rėmų. Ir Rössler trečiajame veiksme, vietoj tradicinio komedijos išbaigimo sudaręs ypatingą rimties ūpą ir privertęs žiūrovą, per visą komediją besijuokus, giliai susdūmoti, neklydo“ ([Balys Sruoga], „Rösslerio „Batas““, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 7: Literatūros kritika, 1924–1929, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 269–272). Pjesė pastatyta atgijusiame Antano Sutkaus Tautos teatre, premjera įvyko 1928 m. sausyje, pasisekimo neturėjo. Plačiau apie rašytoją ir pjesę žr.: B. S. [Balys Sruoga], „Rösslerio Batas“, in: Lietuvis, Nr. 6, 1928-01-09, p. 4–5, dar žr. [Balys Sruoga], „Rösslerio „Batas““, in: Balys Sruoga, Raštai, t. 7: Literatūros kritika, 1924–1929, parengė Algis Samulionis, redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, p. 266–273.. Jau 2/3 išver- čiau – rašau stačiai mašinėle, kad net pirštai atspuro. Man baisiai patinka tas veikalas. Žino- ma, jis senos mokyklos, natuūra- listinis, realistinis, ar kaip jiį ten pavadinti. Bet koks jis tobūulas! Kaip daug iš jo pasimokinti galima! Ir aš mokinuos! Aš nėsu skaitęs veikalo, kuris taip pagautų gyvenimo siūlą, kaip jis. Ir aš jau n s enai neturėjau tokio darbo džiaugsmo, kaip kad dabar! Kiekvieną sakinį,