Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1919 m. ruduo, Kaunas

Taip, geriau. – Tegu nieks negirdi, nieks nežino…

Vienas, vienas kalėjime mano!

Ak, g k ad galėčiau pasa- kyti, kad galėčiau pasiguosti!

– – –

Ne, aš nebeverksiu šian- die daugiau[.] – Tegu‑tegu.

Kankinamąją dalią – degt ugny ir staugt aklam rate [–] patsai pa- sirinkau. Tat tegu dabar ašaros kietėja, kaip smiltys, ir graužia akis[,] ir nuodyija širdį… Aš pats pasijuoksiu iš jų, iš ašarų[,] – tegu daugiau nebegimsta prakeikimo valanda!

– – – – – – –

2 [→]

Tu nežinai, Sesut, kaip tai begaliniai skaudu yra, kai žmogus taip nori, taip trokšta gyventi, kai žmogus ilgis to pasakų saulėto gyvenimo, kurį sleėptin- giausiomis godomis lydi širdy beaugindamas, kurian sudeda visas savo šven- čias mintis, ir kai tasai svajojamas gyvenimas yra tik pasakos aidas, ir kai patsai žmogus toks visų‑visų apleistas ir užmirštas… Tu nežinai, Sesute, kas tai yra ~~nuolatos~~ justi, kad esi apleistas ir užmirštas[,] ir niekam nie- kam nereikalingas pasau- ly, ir drauge taip norėti, taip trokšti gyventi…

Bijau patsai pažvelgti į savo sielą, į sielą atlie- kamo žmogaus. Į sielą žmogaus, kurio nėra kam atsiminti, nėra kam geru žodžiu paminėti… Baisu ir klaiku toje sieloje, ta- rytum užuomaršos bed g u gnė, kurią praeiviai aplenkia iš tolo. Stengiausuos atsitraukti nuo savęs, stengiuos užsimiršti, stengiuos vėlei ir vėlei tikeėti: juk aš dar visai negyvenau pasau- ly tuoju gyvenimu, kurio taip ilgiuosiu, kuriuo taip noriu gyventi – ir kuris yra ne mano – ne mano!

Sesute, Sesute! Kad Tu žinotum, kas tai yra atlie- kamam žmogui būti[.]

– – – – – – – –

Visą visą dieną isšbuvau namie, tik vakare išėjau pažiūrėti[,] ar tavo languose ne šviesu nešviesu. Tamsu. Ir einu, slėpdamas ašaras, tuoju keliu, kuriaisuo vaikšto tik nereikalingi žmonės…

Visaą dienaą, kaip kalėjime iška- lėjau… Ir joks gyvas žmo- gus neprisiminė, kad ir aš esu pasauly, kad ir aš noriu gyventi. Žadėjai ateiti iš- iš ryto, žadėjai ateiti vakare, iki dešimtai prie Tavo durų prastovėjau, dabar jau vidunaktis, ir aš šian- die gyvo žmogaus neregė- jau… Tegu gi slanko šešeėliai, ir nuodyija širdį – taip man ir reikia, nereikalingam valkatai! – – –

Visaą dieną Tau duūmojau.

Visą dieną ir naktį stovi šir- dy su tokiuo skausmu Tavo ištarti žodžiai: „Aš taip trum- pai laisva tebuvau. Man ro- dos[,] aš kaž-ko kažko nustojau. Da- bar aš jau nebelaisva“. Visaą laikaą tie žodžiai stovi ma- no širdy, ir aš negaliu užsi- miršti, negaliu pasislėpti nuo jų. – Tu esi laisva, Tu esi begaliniai laisva.

Jeigu tai, kaip mes buvome, Tu laikai negera, tai juk ašaromis, kurias aš praliejau, nemiegotų nakčių klejonė- mis, dešimteriopai visąa at- pirkti galėjau . , Ttai juk gėla, kuri mane graužia, visa dešimteriopai išvaduoti galėtų. Tu esi laisva, kaip

purienos žiedas, pavasario saulėj pražydęs. Tavo sparnai neribuoti, tu esi visa, kaip svajonė, tu visa, kaip daina, gyveni ateity.

Ir jei ištikrųjų iš tikrųjų tai, kaip mudu buvom, tau rodos negera – tai už visa juk atsi- lyginsiu aš. Man jau gy- venti nedaug beliko, ir tas paskutines savo gyve- nimo dienas bevalkiodamas aš visai neturiu, ko pasi- rinkti pasauly – ar ne vis viena tuomet[,] ar užuo- maršoj nykti – ar kur kitur – nebūti… Ar ne vis viena, kada aš savo gimimo dieną prakeiksiu – kada bekeikdamas gyvenimą – nutilsiu! – – – –

Sesute, vienąa‑viena aš no- rėčiau Tau pasakyti! jJeigu aš iš tikrųjų tavo laisvę varžau, jeigu ištikrųjų iš tikrųjų tu nelaisveėj jautiesi, tai tu į mane neatsižvelk, eik tuoju keliu, kur Tave Tavo sieląa veda. Aš maniau, aš norėjau[,] kad mano maldos tau padė- tų išsivaduoti iš nelaisvės, padėtų Tau gyventi, augti ir skristi… Bet jeigu aš Tau tiktai nelaisvę su savimi teatnešu, jei Tavo širdy auga svajonė apie isšsivadavimą, tai aš Tau sakau – tu laisva esi! Tu begaliniai laisva esi! Tu į manęe neatsi- žvelk ir daryk taip[,] kaip nori! Aš žinau, kokia

dalia man yra skirta, ir sakydamas, kad man nebe- daug beliko gyventi – aš ži- nau, ką sakau. Tu buvai paskutineė viltis, tu buvai taąja žvaigžde, kuri mane dar jung ia ė su pasauliu, delei kurios aš sakiau – aš taip noriu gyventi! Bet ką, jei- gu aš su savimi Tau tik vieną nelaisvę teatnešu…

Tai kas, kasd aš Tave taip beprotiškai myliu, tai kas, kad Tu esi visas mano gy- venimas, jeigu aš Tau su savimi tiktai nelaisvę teatnešu, tai vis viena Tu mane apleisi… O jeigu taip, tai ar aš netiesaą sakau sakydamas, kad man nedaug beliko gyventi?..

– – – – – –

Nepyk Tu ant manęs!

Man šiandie taip begali- niai skaudu, taip baisu gyventi pasauly, kad aš viena tiktai benoriu dabar – kad – greičiau baigčiau iš proto išeiti – tuomet gal negalėčiau galvoti, tuomet gal nebebūtų taip skaudu, tuomet gal nebe- slėgtų toksai pasiilgimas…

Klausyk, sesute, ką gi aš padarysiu, kuom gi aš kaltas, kad Tavęs taip beprotiškai pasiilgau!

Aš žinau, kad aš esu bepro- tis, ir kvailas, ir nevertas[,] kad Tu mane atsimintum, bet juk aš gimęs esu, juk ir man norisi, kad mirda- mas galėčiau pasakyti:

10r

Aaš gyvenau! Aš nežinau, ar galėsiu tai pasakyti, bet dabar aš dar gyvas esu, v d ar girdžiu, kaip vėjas vai- toja, kaip medžiai gaužda- mosi verkia, kaip žvaigždės dega. Kad dar nors vieną mirksnį pagyventi – ir dau- giau aš nieko nebenorėčiau.

Sesute, Sesute! Kad Tu išgirs- ti galėtum, kaip aš begaliniai Tavęs pasiilgau! Aš nežinau, kas tai yra, aš nežinau, kodel taip yra, tik be tavęs aš gyventi negaliu! Tu nežinai, kaip aš vienas pa- sauly, kaip aš laukiau sielos draugo, ir kaip su- laukęs jo pasiilgau!

Ar tu išgirsi mano ašaras?..

– – – – – –

10v

11r

Sapnus sapnuojant, bendrus žiedus žiedau- jant, bendrai apie mė- lynąją paukštę ~~sapnuo-~~ j svajojant! Nes aš niekuomet neužmi š r šiu, nes niekuomet ugnis kruū- tinėj neužges… Nes aš visuomet tavo vardą minėsiu – maldoje…

– – – – – – – –

Kodel, kodel taip skaudu yra – už ką, už ką?

– – – – – –

Dieve mano! Tegu mano ašaros palaimins tąją, kuriasą aš beprotiškai myliu!..

– – – – –

11v

12r

Tu turbūt miegi dabar…

Kad atlankytų Tave sapnas, kaip aš pasiilgęs dūmoju Tau! Kad Tu nors per sapną išgirstum, kaip mano pasiilgusi siela verkia Tavęs! Tu nepyk ant manęs, aš jau nebeturiu pajeėgų daugiau bekovoti, aš tik viena dabar težinau: man beprotiškai ilgu!

Miegoki ramiai, saldžiai, o aš pasimelsiu, kad Tavo sapnas buūtų lengvesnis.

Aš pasergėsiu sapną tavo iki rytui, kad Tau gera būtų!

Išgirsk, išgirsk, kaip aš verkiu Tavęs!

– – – –

12v

13r

Kvailas žaislas – klausy- tis[,] kaip laikas slenka.

Todel aš apsikniaubiu, užsidengiu ausis, kad laiko negirdėti. Bet tuomet tyluma dainuoja. Tokiaą be galo liūdną dainą. O aš nenoriu liūdėti. Mano kambario aštuoni žengsniai. Ir jeigu aš tyliai vaiksščiosiu, aš jam slenkti nekliūu- dysiu – tegu važiuoja sau sveikas – labai jis či m a man reikalingas.

Apsieisiu be laiko.

Bet baisiai bijauru gir- dėti, kaip laikas skreba ir šešeėliai linguojas.

Ir visai be reikalo sienoje juodas kryžius išnyko.

Tačiau laikas reikia raginti[.]

– – – – – – – –

13v

14r

Nieko, aš taip sau. Tiktai norėjau padaryti[,] kad langas nejudėtuų. Pagaliau, tegu sau juda[,] kad nori – aš nebeisiu jo laikyti. Nėr kada – galva skamba, kaip devynios puodynės. Beje[,] ir žva g k ė baigias. Ir tegu. Pasėdėsiu ir patamsėj. Mano kambarys išilgai aštuo- ni žengsniai, djiagonale – daugiau.

Turbuūt ir rytas nebe už marių.

Kas man darbo!

14v

Tekstologiniai komentarai

6 kad ] cor k pro g 37 yra ] p ras nuolatos 51 bedugnė ] cor u pro g 53stengi[uos] ] vid ex err fl -aus pro -uos 59 kuriuo ] s l ins sec u 71 kuriuo vid ex err fl -ais pro -io 105 galėjau ] p cor interp , pro . 136 nelaisvėj ] vid ex err om v 137 neatsižvelk ] s l ins sec e 165 kad ] vid ex err s pro d 222 paukštę ] p del sapnuo- 223 svajojant ] a ras j 224 neužmiršiu ] cor r pro š 233 kurią ] vid ex err fl -as pro ą 248 pasimelsiu ] s l ins l 267 nekliudysiu ] vid ex err fl -i pro -iu, om u 269 čia ] cor a pro m 271 bjauru ] orig i pro j 285 žvakė ] cor k pro g 289 diagonale ] orig j pro i