Tai kad man ir nesiseka. Vakar tik atvažiavau namo,
vakar jau ir suspėjau peršalti: šiandie vargiai gyvas valkiojuos, rytoj gal visai
teks atsigulti. Jei nieko kito nebus, tai bus bent tai[,]
kas prieš Velykas buvo.
Šiandie dar važiuoju į miesčiuką Tau bent porą žodžių
inmesiu[,] o gal ir vaistų kur kokių gausiu.
Šita istorija man sugadino visą ūpą. Jau taip atostogų
teturėjau tik dvi savaiti, dabar gi vėl kvailiausias daiktas. Baisiai bjauru.
O tave šiąnakt aš sapnavau baisiai liūdną. Sėdėjai
išbalusi tokia, išbalus, veidas lygus, liūdnas be galo, o paakyse buvo po vieną
raudoną kryžiuką [–] žvaigždikę. Tokios liūdnos aš
dar nebuvau tavęs matęs!
Šiandie norėjau tau daug-daug parašyti, bet tai
padaryti aš negaliu dabar.
Nepyk tu ant manęs, bet kuo gi aš kaltas!
Man ir taip dūšioj negerai.
Taip [,] matyt, jau toks visas mano
gyvenimas!
Na, vis viena.
Nepyk tu ant manęs ir neapleisk manęs!
Ne, aš daugiau nebeverksiu.
O tu atleisk man –
10/VIII