Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei, 1920-08-12–14, iš Baibokų – į Būgius Balys Sruoga Neringa Markevičienė Lietuvos mokslo taryba Parengė Neringa Markevičienė Skenavo Aurimas Markevičius Balio Sruogos archyvas (1911–1947) (http://www.sruoga.flf.vu.lt) Vilnius, Lietuva 2020

© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2020. Laiško atvaizdai naudotini tik mokslo ir studijų tikslais, gavus raštišką Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyno (LLTI BR) leidimą (Antakalnio g. 6, LT-10308 Vilnius, tel.: +370 5 262 2592, el. paštas: bibl@llti.lt). Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių. [Attribution-NonCommercial-NoDerivatives 4.0 International (CC BY-NC-ND 4.0)].

Balio Sruogos laiškai Vandai Daugirdaitei

 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas Balys Sruoga F53–655

Autografas: LLTI BR, f. 53, b. 655. Laiškas. Be pilnos datos, vietos. Datuota ir lokalizuota pagal sąsają su 1920-08-10 laišku (Balys Sruoga, atvykęs į Baibokus, peršąla, suserga: „Užvakar, kai aš turėjau gana daug karščio ir buvau visai silpnas…“), turinį („aš, 24 metų vyras, verkiu kaip vaikas…“; „Čia durysna paklabeno ir inėjo motyna, o aš visas ašarose į jos rūpestingus klausimus nieko negalėjau atsakyti“), Vandos Sruogienės pastabą („1920.VIII.12, 13, 14 / Iš Baibokų į Bugius“). Rašyta šešiuose 9,6 × 16,3 cm gelstelėjusio, lygaus popieriaus plėšytuose lapeliuose (1r, 2r, 3r, 4r, 5r, 6r) parkeriu (juodu rašalu). Aplankstyta. Yra įplyšimų. Dėmėta (rudos, rausvos dėmės, pirštų atspaudai). Be voko. Mašinraščiai (nuorašai): LLTI BR, f. 53, b. 1290, l. 75–78 (Algio Samulionio), BLKMČ BS, KC PENN, l. 4, 12, 16–17 (Vandos Sruogienės). Nepublikuota. Skelbiama iš autografo.

Be voko.

 Lietuvių 1r, 2r, 3r, 4r, 5r, 6r rašyta Balio Sruogos ranka parkeriu (juodu rašalu).

Balio Sruogos archyvas (1911–1947) (http://www.sruoga.flf.vu.lt)

Laiške, užrašytame xml pavidalu, atsispindi trys sluoksniai: genetinis (autoriniai taisymai nurodyti TEI elementų pažymomis „del“, „add“, „subst“), diplomatinis (autorinių taisymų rezultatas parodomas pažymomis „add“ ir „orig“), redaguotas (redakciniai taisymai parodomi pažymomis „reg“).

Minimaliai koreguotame laiške taisomi tik būtiniausi dabartinės kalbos nuostatų neatitinkantys rašybos ir skyrybos atvejai.
1r

1

12–VIII.

Už vakar Užvakar, kai aš turėjau gana daug karščio ir buvau visai silpnas, staiga pajutau, kad Tu padėjai savo rankas ant mano galvos.

Kaip? Tu? Iš kur? Iškėčiau akis ir nieku būdu netikiu, taip[,] tu stovi, ir glostai mano galvą ir taip gerai gerai žiūri akysna. Ir dar, ir dar nepatikėjau – ir atsimi- niau, kad aš bereikalo be reikalo netikiu, kad tu esi Tavo buteVanda Daugirdaitė, dirbdama dienraščio Lietuva redakcijoje korespondente ir vertėja, 1920–1921 m. gyveno Kaune pas tėvo Kazimiero Daugirdo pusbrolį Tadą Petkevičių., o aš pas tave ilsiuos, ir tu man pasakoji, kaip KamiencasVanda Daugirdaitė, su tėvu gyvendama Ukrainoje, nuo 1912 m. lankė gimnaziją Podolės Kamenece. visas akmenų sienomis apsuptas, kaip ten stovi senas senas vienuolynas, ir kaip tenai vidūunaktyį pakly- dusios duūšios slankioja.

Klausaus tavo pasakojimo ir man baisu daros[,] ir aš noriu arčiau prisiglausti, bet tavo veidas paliko toks balkšvuas, neaiškus ir ėmei tu kaž kur kažkur slinkti…

Čia durysna paklabeno ir inėjo motyna, o aš visas ašarose į jos ruūpestingus klausimus nieko negalėjau atsakyti.

Aš[,] rodos, kad nemiegojau. Kaip tai buvo – nežinau. Kaip nežinau, kas dabar visą laiką su manim dedas. Sunku duoti aiškią atskaitą, tuo labiau ką žodžiais pasakyti. Visa kažkokiame verpe- te sukas-pinas ir tame tarpe aš[,] 24 metų vyras[,] verkiu, kaip vaikas…

– – – – – – – – – –

1v
2r

2

Aš baisiai norėjau tau ką gražaus parašyti. Bet šiandie aš dar tik iš lovos teišlipiau, šiandie dar daug kas skauda, o ir tokios slogos smaugia, kad rašyti tenka beveik teksto neįmatant. Šiandie ilgai lovoj dar gulėjau, tat ilgai ilgai duūmojau. Gerai, kad kolkas kol kas visa taip susi- dėjo, kad aš išimtinai vienas galiu pabūti[,] ypač naktiį. O naktį taip tylu. Girdis, kaip sode vėlyvas paukštis nuo šakos ant šakos skren- da, girdis, kaip toli kaimynybėj šuo suloja, to ka ip tolimu vieškeliu monotoniškai keleivio pavėlavusio ratai girgzžda. O aš[,] tylus žiuūrėtojas[,] skaitau valandas ir minutes, in jas insiklausydamas, jomis alsuo- damas, toks tolimas-tolimas…

Juk daug tokių nakčių buvo čionai, buvo, kai dar aš ne či a ne s t uūnojau užmirštas ir apleistas, daug jų dar ir bus, ir nėra tos galės, kuri galėtų laiko bėgį sustabdyti, kuri galėtų padaryti, kad ir aš šią klaikią naktį buūčiau kam nors reikalingas pasauly. Dar daug daug nakčių praeis[,] o aš klausy- siuos, kaip laikas skrenda, o aš gulėsiu šiame mažame urve ir staugsiu.

Man nereikia rytojaus, man nereikia nė giedraus ryto, neė paniurusios saulės, nes aš laukiu tos valandos, kada tave veėl pamatysiu, kad Tu slapčia mano ašarų nebevogtum! – – – – – – –

2v
3r

3

Tu kadaisiai pakartojai, kad pas mane liguista fantazija. Deja, bijau, kad tai tiesa yra. Bijau, kas ateity bus. Tu sugrįšiu sveika ir stipra, atsilsėjus ir pa- sitaisius – o aš… Ir bijau aš, ar tu panorėsi ateit int mane[,] tokį susigraužusį ir nuliūdusiį nakties klajuūną. Juk turbūt tų pasaulio gyveni- nimo gėlių ir pilnybės, kurių pa- tiekia skaisti dainuojanti dvasia, kurių tu iš manęs lauki, tau duot aš nesugebėsiu. Nes aš jaučiu, kaip ties manim beprotiškai žiauriai užsidarė dangus, atsi- tolino žvaigždės, susivėlė de- besys, susibuūrė sielos ištremty – ir aš Tau pasaulio pilnybės nešti negalėsiu. Gal aš ir dabar esu perdaug per daug silpnas, kad negaliu užsimiršti, negaliu apie tave negalvoti. Už tat Užtat ir namie būti baisiai klaiku. Lėkčiau, bėgčiau kur nors į laukus, kur į verpe- tus, kur į vasarojų, o čia l g ulėti turiu lovoj, urve, ir dar ž n ežinau, kada ta malonė galės pasi- baigti. Ir todel tu atleisk man, kad aš esu liūdnas ir nusiminęs. Gal ateis laikas, kad vėl dainuosiu, vėl šauksiu į dangų. Bet dabar aš tiktai drėgną kvapą žemės tejaučiu, dabar aš tiktai esu tavęs beprotiškai pasiilgęs – – – – –

– – – – – – –

3v
4r

4

13–VIII

Vėl ir vėl skaitau tavo laišką, paskutinį, gerąjį. Tą, kurį aš vieną vienintėlį nuo tavęs tegavęs dabar esu. Vėl ir vėl skaitau ir galvoju, ir galvoju[,] rodos[,] be žodžių, net ir be minčių, o taip kaž kaip kažkaip visa žmogiška esybe. Aš manau, kad ne tik žodžiais negalima pasa- kyti, bet ir minty sukaupti, kaip neriasi – vystosi – skrenda mūsų vie- ningas gyvenimas. Jei aš kartais ta- vęs klausdavau, jei aš kartais abejodavau ar netikėdavau – tat šiandie nieko abejotino aš neturiu. Tarytum didelė minia didžiausia būtų sustojusi ties uolų kalnųu ir galvotų, kaip čia pro jį prasiskverbti, prasilaužti, tunelį prakasti, o aš[,] ramus ir dainuojantis[,] eičiau prošal, nes tas kalnas man būtų permatomas. Taip dabar man ir atrodo visas gyvenimas [–] perregimas ir viena ran- ka išsemiamas. Eisiu ir nusi- prausiu vandeniu verdeniu, plau- kus vakaro rasa išsikaišysiu, beržo – verkėjo vainiką užsidėsiu – ar tu girdėsi mano dainą, kaip ji plauks po lygias pievas, mėlynas padanges ir visą pasaulį perre- gimą, į tą kaip ji plauks[,] o aš s sutemos rasa vainikuota? Tu atsi- dusk del manęs! – – – –

– – – – – – –

4v
5r

5

Taip palengva, pamažėli Niaukiasi dangus. Liepos, medžliepiai lapeliai šakelėm Pusę debesio nuklojo Sausom rankom. O kita – gaisri, raudona Kaip rudens aguonų žiedas, Saulės kūną apkabino.

– – – – – – – – – – –

Beržas skambina lapeliais, Aš klajodam sbe as ta be kelio, Kur žolelės, ne žvaigždelės, Kur rudens žolelės želia[,] Kur širdis pavilgo gelia[,] Insikluūstųu šaleia kelio Beržą skambinant lapeliais… Beržas skambina lapeliais… Po dunojų – vasarojų – Aš klajodamas duūmoju, Kad berželio skamba lapai, Kad pro po k b eržu želia kapas … , Kad pro šalį nėr takelio – Beržas skambina lapeliais… Šlama – skambina lapeliais… Lyg daina mana vakarė Kapui vartus atidarė, I L yg dainelėę vakarinėę Aš dainuočiau paskutinę… Verkia skambina lapeliai… – I K ad išgirstum – neraudotum[,] Liuūdnas godas palaidotum – Dienas dangiškas godotum – Šlama – skambina lapeliai…Balio Sruogos eilėraščio be pavadinimo „[Taip palengva, pamažėli]“, neįėjusio į poezijos rinkinius, ankstyvas variantas; vėliausią redakciją ir teksto istoriją žr. in: BSR 1, p. 268–269, 795.
5v
6r

6

14–VIII

Tokia tyli-tyli naktis.

Kad[,] rodos[,] atsidusiu ir mano alsavimas lengvas tavo žy- dintį sapną pasieks.

Kad[,] rodosi[,] galvą nulenksiu žemyn ir šešeėlis slenkdamas šnareėjimųu tavo godą pasieks.

Kad[,] rodos[,] gelmeėsna insižvelgsiu – ir tu išgirsi, kaip mano žvilgsnys, pasiilgusios akys tavęs ieško.

Tokiaą naktiį aš tau duūmoju.

Aš neduūmoju[,] ar gera[,] ar bloga apie tave, apie tavo gyvenimą, aš tik duūmoju, kad tu esi, kad tu gyveni, sapnuojan- ti ir žydinti[,] miško vienumą belankanti. Aš tik duūmoju, kad Tu visa savo esybe nuū- nai esi gal kaip mano vakaro tylybė.

Aš žinau tiktai, kad jeigu aš šiandie tyliu ir tylėdamas insiklausau į nakties tylumą – aš nevienas ne vienas esu.

Aš žiuūriu į nakties gelmes ir tavo dienas laiminu.

Rytoj gal bus giedriau, ry- toj gal saulė kitokia patekės, rytoj gal žvaigždės karoliais pįinsis – o šiandie pasauly tylus sapnas – šiandie pasauly mudu du – Tu ir aš – gyvensim ir be žvaigždžių – – –

O tu! Palaiminta būk!

– – – – – –

6v
Tekstologiniai komentarai

23 balkšvus ] ins k 51 kaip ] cor pro to, cor ka pro to 58 čia ] cor pro ne, cor či pro ne; netūnojau ] cor pro nes, cor t pro s 77 sugrįši ] p i ras u 83 [gyveni]mo ] vid ex err rep ni 98 gulėti ] cor g pro l 99 nežinau ] cor n pro ž 104 šauksiu ] cor pro šaukiu, ins s 140 kaip ] cor pro į tą; sutemos ] cor pro o aš s 146 šakelėm ] cor pro lapeliai 153 klajodamas ] cor pro klajodams be, p m cor as pro s et be; cor be pro ta 163 po ] cor pro pro; beržu ] cor b pro k; kapas ] p cor interp , pro … 167 vakarė ] vid ex err vakė, vid ex err om ar 169 Lyg ] cor L pro I