4

nemalonus konfliktas išėjoKalbama apie konfliktą, kilusį tarp dienraščio Lietuva priedo Sekmoji diena redakcijos ir rašytojo Igno Šeiniaus dėl vieno straipsnio turinio (satyriško Lietuvos „nepriklausomybės prieš[ų], kiek viduje, tiek ir užsienyje“ pavaizdavimo) ir redakcinių autoriaus kalbos (ne rašybos) pataisų (Ignas Šeinius, „Politikos elegija“, in: Sekmoji diena, Kaunas, 1921-05-08, Nr. 10, p.6–8). Redakcija, reaguodama į ankstesnius rašytojo pasisakymus, draudžiančius redaktoriams taisyti autoriaus kalbą, po straipsniu pridėjo pastabą: „Kadangi autorius graso nieko daugiau lietuviškai nerašysiąs, jeigu jo meno kūriniai bus taisomi, tai Redakcija leidžia, šiam meno kūriniui daro išimtį ir leidžia nė raidės nekeisdama. Red.“ (Ibid., p. 6). Vėliau dėl straipsnio „Politikos elegija“ Ignas Šeinius parašė laišką redakcijai, paaiškindamas provokatyvaus kūrinio stiliaus esmę, išdėstydamas autorinės kalbos sampratą: „Man teko sužinoti, kad man brangūs ir didžiai gerbiami asmenys pasijuto užgauti, palietus man juos, kad ir ne tiesioginiai, jumoro plunksna. Tikiu, kad tat galėjo atsitikti esant žmonėms Lietuvoje be galo tarp savęs suerzintiems, kur ir nekaltas žodis įžeidžia ir kur tikima, kad visi vienas kito priešas. // Dieve, saugok, aš nieko nemaniau užgauti. Norėjau tik į mūsų sunkią kovą del nepriklausomybės ir į mūsų toje kovoje kažin kaip atšalusius ir suoficialėjusius savitarpius santykius įmesti kibirkštį jumoro ir jaukios satyros. Bet nejau mūsų būtų užmiršta juokauti ir suprasti juoką? Matau iš Skandinavijos tautų privatinio ir visuomeninio gyvenimo ir esu giliai įsitikinęs, kad juokas, satyra ir savęs ironija, tai jaukus kelias į žmonių susiartinimą, bet ne į jų išskirstymą, kaip mūsų lietuvių manoma. // Tiesa, lietuvių privatiniam gyvenime juokas ir satyra su ironija gerbiami ir kultiviruojami. Tik spaudoje į tuos pačius daiktus žiūrima visai kitaip, ir net su pasibaisėjimu. Bet laikas būtų padaryti spaudą visuomenės gyvenimo gyvu organu, kur ginčijamasi ir visų pirma šiltai ir jaukiai. Daugiau širdingo šeiminingumo ir viešam gyvenime! Imkim pavyzdį iš anglų, skandinavų ir kitų kultūringų kraštų spaudos, kur spauda ne tik skelbimų, oficialinių referatų ir žiovulingos polemikos rinkinys. Reikia pripažinti, kad kartais jei ir juokaujama ar ironizuojama, tai daroma tat ne visai vykusiai, tai kitas dalykas. Svarbiausiai konstatuoti, kam, apskritai, kiekvienu juoku užsigaunama. Ir jeigu atsakoma viešai į juoką, tai jau… keiksmu. // Tad prašau tų žmonių, kurie, tiesa, prieš savo norą, bet savo gražiais ir skambiais vardais [visuomenininkai Andrius Bulota, Juozas Gabrys] papuošė mano „Politikos elegiją“ – pirmą mažą bandymą įnešti naujos gyvos srovės mūsų sustingusian gyveniman – suprasti tą kūrinį kaipo nekaltos satyros padarą, bet ne kartaus pamfleto. Jei ir turėjau tarti kartų žodį, tai tik mūsų nepriklausomybės priešams, tiek viduje, tiek ir užsienyje. // Be viso to, dar ir kita nesusipratimo išdava. Privatiniai nemėgdamas mūsų oficialinės ir nieku nepagrįstos ir, žymių Europos filologų nuomone, slaviškai turkiškos „lietuviškos“ rašybos, turiu savąją, dar nuo „Baro“ laikų, ir rašydamas, geresnei rašybai nesusiradus, vartoju tik ją. Pripažindamas, kad laikraštis gali keisti jam siunčiamų rankraščių rašybą, aš vis tik nepripažįstu, kad jis galėtų, be autorio sutikimo, savaip keisti ir pačią kalbą. Viena, mūsų kalbai svyruojant kas savaitę, paprastai neištaisoma geriau, o labai dažnai dar ir visai iškraipoma rašinio mintis. Ta prasme ir parašiau „Sek. Dienos“ Redakcijai laišką. Tačiau ji mano „Verčiau nedėti, nei kalbą taisyti“ suprato per daug plačiai ir dėdama „Politikos elegiją“ ne tik pačios rašybos nelietė, bet padėjo dar ir faktams visai priešingą ir neteisingą priemaišą. // Blogas ūpas paskubina blogus žygius. Blogo ūpo „Sek. Dienos“ Redakcija kaip tik neprivalėtų turėti. Ir mes visi lietuviai apskritai. Geras ūpas tik padeda narsiau kovoti ir gerą darbą kurti.“ (Igno Šeiniaus laiškas dienraščio Lietuva priedo Sekmoji diena redakcijai, Kopenhaga, 1921-05-31, in: Sekmoji diena, Kaunas, 1921-06-12, Nr. 15, p. 8). Ir vėliau provokatyvūs Igno Šeiniaus straipsniai sulaukdavo ypatingo dienraščio Lietuva redakcijos dėmesio, būdavo net cenzūruojami. Balys Sruoga kaip rašytojas, publicistas, palaikė bičiulį Igną Šeinių, skatino jį rašyti, tačiau kaip dienraščio redaktorius dėl straipsniuose pateiktų ginčytinų vietų privalėjo atsižvelgti ir į įtakingų politikų (Kazio Griniaus, Broniaus Balučio, Juozo Purickio) sprendimus: „Gavau Tavo porą straipsnių apie anglus, prancūzus ir lietuvius. Kaip matai, jų dar nė vienas nepasirodė. Pagrindinė mintis labai gera, tiktai vietomis pasakymai labai neatsargūs, per smarkūs. Aš maniau juos perredagavęs paleisti, bet vis tiktai del atsargumo pasiunčiau Balučiui pasiskaityti. Balutis su manimi sutiko, bet jis vis tiktai dar davė Purickiui. Iš Purickio dar negrįžo, bet, manau, dar išgausiu ir paleisiu. // Del tavo laiško į „Sekm. dien.“ redakcijos byla dar nebaigta, galimas daiktas, kad ir prie šio bus prierašas. Koks – nežinau – tebeina pertraktacijos. Bet man tai visa baisiai nusibodo – aš manau, kad paleidus be jokio prierašo „incidentas“ būtų baigtas. Bet ne viskas nuo manęs priklauso“ (Balio Sruogos laiškas Ignui Šeiniui, iš Kauno – į Kopenhagą, 1921-06-09, in: LCVA, f. 675, ap. 1, b. 58, l. 1r).. Visa tatai mane begalo be galo erzina, slegia stačiai. O aš nenorėčiau, kad s t u matytum mane tokį šiokiadieniais reikalais susirūpinusį, tokį liuūdną ir ištyižusį. Aš nenorėčiau net apie mano rūpesčius rašyti. Aš n t aip norėčiau, kad mano atsilankymas į tave būtų geras ir šviesus, ir kad[,] kaip tu rašai, kad tu pasigertum. Bet ką aš dabar Tturiu – indubusias akis, palšą žvilgsnį, kvailą chaosą mintyse ir išbliyškusį veidą. Net aš nežinau, ar aš dabar gyveninu[,] ar Ttik po tru- putiį mirštu, ar Ttai varpai tolybėj skamba, ar tik mano ausyse triukšmas skardenas.