Toli, toli – ir mintys dar toliau.
Laukai, miškai lekia skrenda, o aš paskendęs
mintyse.
Kiek jau kartų aš šiuo keliu važiuoju – viskas
taip pažįstama, sena[,] bet dūšią kažkokia nauja pajėga
apsupė – ir[,] rodos[,]
visas pasaulis mano širdy susikaupia[,] ir[,] rodos[,] širdy taip giedra
– kad galėtum tiktai dangišką himną dainuoti.
O gal ir nėra jokių minčių, gal vien tik giedra, gal tik
marių giesmės teskamba kažkur toli sąmonėj, gal tik amžino laimėjimo giesmė buria
pasaulį.
Ir norėčiau aš tau pasakyti pasaką apie seną burtininką
ilgabarzdį, kaip jis gyveno ir kaip jam liūdna buvo[,] ir
kaip iš jo širdies ėmė saulės byrėti. Ir kaip jų pasidarė daug daug – ir kaip
jis glostė paskui savo žilą barzdą[,] ir kaip iš jos
spinduliai skaidriomis vilnimis tekėjo ir tekėdami šlamėjo.
Aš daug daug tau pasakų norėtau pasakyti, by tik tavo
akyse ugnikė spindėtų ir tu būtum tokia, kaip Tavo akių ugnikės.
Aš skrendu per laukus ir sakau tau pasakas – ką
aš daugiau darysiu: pasaulis toks platus ir taip daug jame malonės yra!
Ir [,] rodos[,] per tave, per tavo liepsnikę mano numylėtas pasaulis amžinybės
grožy paskendo. Ir
Argi ne pasaka – mūsų gyvenimas[?]
Šiauliuos sutikau Juozuką1BLKMČ, KC
PENN, p. 23).[.] Pasirodo[,] jam tėvas2BLKMČ, KC PENN, p.
23).
Bet man kas – aš tyliu ir juokiuos – o
dūšioj taip giedra.
Ar atmeni – taip turi būti, kaip mes norime
– kaip mes ilgimės – taip turi būti!
Netoli Panevėžys – o tenai aš tau laišką įmetu,
nes Subačiuj prie stoties nėr dėžutės. Taip tylu, tylu.
O aš tau pasaką audžiu – tegu Tavo ugnikės bus
tokios pasakingos[.]
Parašyk ir greitai, kas įvyko man išvažiavus[.]
Linkėk Tėvui geros sveikatos[,] jei geras ūpas[.]
B