Rodos, kad ketvirtadienis [.]
Susivyniojau į pledą, pasistačiau kalnierių, apsisupiau
paltu – ir negaliu dar danties ant danties pataikyti. Tebesėdžiu vis dar tam
prakeiktam viešbuty, nekūrentam kambary (jokio pečiaus nėra), ore sniegas, šalta, iš
lango pučia, o aš kaip Oblomovas1Oblomovas, rusų kalba išleisto 1859 m., pagrindinis
veikėjas Ilja Iljičius Oblomovas. Romane „parodytas baudžiavinės visuomenės
suformuoto bajoro gyvenimas, dorinių jo nuostatų ir neveiklumo neatitikimas“
(Dagnė Beržaitė, „Ivan Gončiarov“, in: Visuotinė lietuvių
enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas,
vyriausiasis redaktorius Antanas Račis, 2004, t. VI, p. 805).[,] tai aš ir vokiškai kalbėt nebemoku nė kiek. Žodžius
vietoj užmirštu. Norėjau del kambario paduot skelbimą – nepriima, reikia kas
ten turėt iš Wohnungsamt2vok
=butų nuomos agentūra.lot, psn =studentų įskaitų (studijų) knygelė.LLTI BR, f. 53, b. 943,
l. 3r).
Galas žino! Seniau [,] rodos[,] pas mane būdavo tokio praktikinio sąmojaus, o
dabar – visai kaip durnas, net pačiam gėda. Gyvenu kaip koks apaštalas
– tiek ir temisliju, kad jeigu būtų saulė ir šviestų į mano lango kampelį ir
jeigu aš pajausčiau nors vieno spindulėlio šilimą – aš būčiau laimingesnis už
patį Dovydą5
Ir juokas, ir pikta, ir visai liūdna pasidaro.
Berašydamas pastebėjau, kad mano ranka mėlyna pasidarė,
tai aš truputį pasigimnastinau. Trečia diena koja skauda – bijau, kad nebūtų
reumatizmas – pažiūrėsiu, kas iš to išeis. Viskas būtų nieko, tiktai bėda, kai
turiu namie sėdėt – tuomet tai pikta. O šiaip tai aš stengiuos vis kur gaut
pasišildyt. Šiandie dieną buvau vienoj Pinakotekoj6gr pinax =dailės muziejus; paveikslų galerija. Balys
Sruoga „buvo nuolatinis gausių Miuncheno dailės kolekcijų lankytojas. Dažniausiai
užsukdavo į senąją Pinakoteką, kurioje buvo saugomi Ticiano, Rubenso, Rembranto,
Diurerio ir kitų pasaulinio garso dailininkų pavaikslai“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 126). [,] kur eisiu – vis viena, by tik būtų
šilta. Jeigu aš mokėčiau vokiškai ir nebūtų taip šalta, tai Miunchene gal ir gerai
būtų gyvent. Bet kad nebūtų taip šalta!
Į universitetą – nevaikštau, kodel –
nežinau; turbūt, kad ir ten nešilta. Ach šiluma, šiluma! Atsimena Kaunas,
Nemunas, Vilijos pakrantės, Tu – šitiek saulės, šitiek spindulių, šitiek
šilumos! Tokia tyli diena, tokia kaitri Saulė, Tu taip arti! Juk visa tai ne sapnas,
juk visa tai buvo – mano – mano! Ar aš sulauksiu kada kaitros, ar Tu
būsi kada arti, ar mūsų saulė bus kaitri, ar ir Tu, ir Saulė – ar būsite vėl
kada mano – ką aš sapnuoju?! Et – bet,
jeigu aš dabar budėdamas sapnuot negalėčiau, tai aš ir gyvent negalėčiau! Ir man
rodos, kad ne šiandie, tai rytoj vis viena turi būt šilta. Turi būt šilta! Ir dienos
saulėtos – turi būt mano!
– – – – – –
– – – – – – – –
Nežinau, ar Tu gauni mano laiškelius – aš Tau
kasdien rašau. Čia visai kitoks gyvenimas, negu aš maniau, ir juo labiau negu Tu
manei ir „bijojai“. Čia ir didelio noro turint sunku būtų tai padaryti, ko Tu
bijojai. Čia galima dirbti, čia reikia dirbti, čia darbo ūpas visur. Ir aš, jeigu
turėčiau kambarį – aš daug daug galėčiau čionai dirbti. Čia žmogus negali
nedirbti – tiek medžiagos, ir taip ilgėjimos smaugia!
O nuo Tavęs iki šiol nė žodelio. Aš ir nežinau, ką Tu
apie mane manai, kur Tu esi, kaip Tavo reikalai. Aš ir nežinau, ar ir dabar Tavo ūpas
tebėra toksai, koks buvo man išvažiuojant. Man būtų labai gera, kad Tu man parašytum.
Ir kad Tu būtum gera. Aš labai labai norėčiau. Tuomet mano sapnai būtų lengvūs ir aš
nieko nebijočiau. Aš baisiai norėčiau, kad Tu būtum gera del manęs. Kaip spindulių
Karaliūnaitė! Kaip pavasario kaitra. Kaip Vilijos pakrančių Saulė. Saulė, kuri tik
mudviem švietė[.]