1 Kalbama apie Vandos Daugirdaitės pradėtą brolių helenistų Alfredo ir Maurice'o
Croiset Graikų literatūros istorijos vadovėlio vertimą iš
prancūzų į lietuvių kalbą. Vertimo pradžia Vandos Daugirdaitės nedžiugino, nes
nebuvo itin sėkminga. Balys Sruoga ją, kaip vertėją, stengėsi įtikinti, kad
vertimo išmokstama dirbant, todėl neverta nusiminti, jei pirmieji variantai nėra
nepriekaištingi.
2 Balio Sruogos atliekamas Piotro Čaikovskio operos Eugenijus Oneginas libreto vertimas į lietuvių kalbą (žr. in: LLTI BR, f. 53, b. 572, p. 1–48).
3 „Ne visi man iš Lietuvos
atsiųsti laiškai yra išlikę (siuntė Balio Sruogos brolio Aniolo sūnus
Vytautas perfotografavęs, norėdamas gauti siuntinių). Nėra susirašinėjimo
per visą 1921 m. gruodžio mėn. ir sausio mėn. O jis buvo labai gyvas ir
reikšmingas. Balys buvo mane pakvietęs į Miuncheną 1921 m. Kalėdoms. Taip
nekantriai laukiau išvažiavimo dienos, kad apsiskaičiavau ir išvykau vieną
dieną anksčiau, negu buvom susitarę. Tik vakare traukiniui artėjant prie
Miuncheno įsisąmoninau ir buvau desperacijoje: Balys manęs nepasitiktų, kur
aš dingsiu tame dideliame, svetimame mieste… Bet mano džiaugsmui – tik
išėjau į stotį, žiūriu – stovi Balys ir manęs laukia… Tai buvo vienas iš jo
nuostabių nujautimų. Atvažiavo ir Albinas Rimka iš Frankfurto, Kalėdas
praleidom kartu – ir miegojom vienam kambary, man įtaisė kampuke už spintos.
Ėjom į teatrus, muziejus, aludes, linksminomės draugiškai. O Rimkai
išvažiavus, Naujų metų išvakarėse mes leidomės į kalnus… Nežinodami tvarkos
pravažiavom Austrijos sieną, Kufštaine mus sulaikė, išėjom pasivaikščiot,
kilom į kalną, patekom į pūgą, bet vis tik suradom traukinį ir sugrįžom į
Bavariją. Sustojom pasakiškai gražiame slėny – Oberaudorf. Praleidom
gražiausias gyvenimo valandas ir ten galutinai nutarėm, kad gyvenime daugiau
nesiskirsim. Tai buvo mūsų slaptos vedybos – jų data yra mūsų oficialių
vedybų žieduose“ (Vandos Sruogienės pastaba, in: BLKMČ
BS, KC PENN, l. 39). Vanda Sruogienė,
prisimindama pirmąjį apsilankymą Miunchene, vėliau istoriją papildė:
„Atsidūrę 1921. XI. 1. svetur nutarėm praleisti pirmąsias Kalėdas kartu. Aš
turėjau atvažiuoti į Miuncheną sutartą dieną. Pasirūpinau vizą (tuomet iš
Prūsijos į Bavariją buvo reikalinga) ir išvažiavau viena traukiniu. Vėlai
vakare artėjant į Miuncheną įsisąmoninau, kad važiuoju visą parą anksčiau…
Koks buvo mano siaubas išlipus Miuncheno stoty… Prastai vokiškai šneku,
pinigų turiu ne tiek, kad galėčiau sustot viešbuty… Bet žiūriu: Balys manęs
laukia! Tikrai rėkdama puoliau jam ant kaklo, jis juokėsi ir turėjo mane
tramdyti. Buvo kartu ir Albinas Rimka, atvykęs iš Frankfurto, kur studijavo.
Balys susitarė su savo pensiono šeimininke, kad leistų mums visiems pabūti
jo kambary. Spinta ir paralonu atskyrė mano kampelį su pastatyta kareiviška
lovele. Rimka susirietė kanapkutėje (irgi, kaip aš, buvo mažas – sudarėm
juokingą trijulę!). Taip labai draugiškai praleidom Kalėdas. Šeimininkė buvo
pakvietus mus prie vokiškos eglaitės, išklausėm „Heilige Nacht“. Paskui
kelios dienos – lankėm muziejus ir bierstubes[…]. Tai vienas pavyzdys Balio
jautrumo […]. Telepatija.“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš
Kanados – į Vilnių, 1981-06-27, l. 2r, 3r, 4r). Iš Vandos Daugirdaitės ir
Balio Sruogos susirašinėjimo 1921 m. gruodžio ir sausio mėn. išliko tik
vienas atvirlaiškis (žr. Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš
Miuncheno – į Berlyną, 1921-12-09, in: MLLM GEK
3961/21, MLLM ER1 1795, l.
1r–v).