Šeštadienis [.]
Tu atleisk man, aš nenorėjau taip rašyti, kad tau skaudu
būtų, ir šiandie labai gailiuos[,] kad vakar Tau išsiunčiau
tokį kvailą laišką.
Šiandie kita diena, šiandie šiek tiek saulės yra, o aš
atsikėliau tik 11 val., pavėlavau kiek, bet tai niekis.
Šiandie aš vėlei ramus, vėlei kažkur toli nuo pasaulio,
vėlei kažkur užsidariau savy.
Nusprendžiau, kad turiu būt tvirtas. Šiandie vėl visa
diena dirbu, parašysiu Tau keletą žodelių ir eisiu saulėleidžio spinduliuos
pasiliūliuoti. Žinai, aš verčiu operą „Eugenijus Oneginas“1Eugenijus Oneginas,
pastatytos pagal rusų rašytojo Aleksandro Puškino eiliuotą romaną Eugenijus Oneginas (Evgenij Onegin),
libreto vertimas į lietuvių kalbą (žr. in: LLTI BR, f. 53,
b. 572, p. 1–48), dėl kurio Balys Sruoga buvo susitaręs prieš išvykdamas
studijuoti į Miuncheną (Lietuvoje opera pastatyta 1923 m.). Balys Sruoga buvo
susižavėjęs Aleksandro Puškino kūriniu, ketino jį visą išversti į lietuvių kalbą.
Operos libreto vertimas buvo ne tik įkvepiantis, džiuginantis, jis pareikalavo
daug darbo, jėgų, todėl ilgainiui sietas ir su rutina, nuoboduliu: „Ir man durną
operą verst pasiutusiai nuobodu, keikiu aš ją, net sienos raudonuoja, o vis tik
per naktis verčiu ir rytoj pabaigsiu“ (Balio Sruogos laiškas Vandai Daugirdaitei,
iš Miuncheno – į Berlyną, 1921-11-24, in: LLTI BR, f. 53,
b. 661, l. 1v). Operos libreto vertimas baigtas 1921-11-25: „O aš jaučiuos šiandie
labai patenkintas – pabaigiau versti operą ir tris veiksmus jau mašinėle
perrašiau“ (Balio Sruogos atvirlaiškis Vandai Daugirdaitei, iš Miuncheno – į
Berlyną, 1921-11-25, in: MLLM GEK 3961/20, MLLM
ER1 1794, l. 1v).Balys
Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 131).
Ką tu rašai apie universitetą ir savo darbą, man
rodos[,] Tu klysti kiek. Man rodos, universitete nėra ko
ieškoti bendrumos – tą reikalą kiekvienas savaime turi pats atlikti, knygas
skaitydamas ir samprotaudamas. Tai, ką tu vadini specializavimos, tai tiktai
universitetas ir tegali duoti, tai yra darbo metodika. Tai išmokina kaip tiktai
savistoviai dirbti, kaip medžiagos ieškoti, kaip ją naudoti. Bendri mokslai to
niekumet neduos, jeigu juos tiktai mokslui galima panaudoti. Tokios bendrumos seniau
Maskvoj3[,] mes jau išaugome tą periodą, kada galima buvo
tenkinties taip vadinama „la gaja scienza“4Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p.
66–67).[,] man rodos[,] nėra
ko. Man rodos[,] Humboldto universitas6Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 67).[,] su kuriomis
žmogus susiduria. Kol insitrauksi į šį darbą, be abejonės[,] šis tas atrodys keista, bet paskui pamylėsi. Man rodos[,] Humboldto universitas su savo visumos mokslais
daugiausia ką gali padaryti – tai pagaminti eruditingus diletantus. Tai juk
tai buvo rusų mokyklų pagrindinis feleris, ir mes jau nesame tiek jauni, kad
galėtumėm taip žiūrėti į mūsų uždavinius. Man rodos, tu savyje klysti.
O del mano vakarykščio ūpo – tai iš tikrųjų tu
man atleisk. Šiandie aš jau nežinau, kodel man taip negera buvo. Ar tai buvo
įžeista kiek mano savimeilė, ar tai kas kita, tik aš jaučiau, kad aš gavau kažkokį
skaudų, neužsipelnytą, niekuo nepamatuotą moralinį smūgį. Bet viskas pasibaigė labai
gerai. Pernakt prirašiau eilių, ir tai visą sunkumą kaip ranka nuėmė. Tai gal ir
gerai, kad skaudu buvo. O gal, aš nežinau, gal ir todel dūšioj taip skaudu buvo, kad
kažkas buvo pribrendęs, ką aš nežinodamas turėjau parašyt. Aš nežinau, bet viskas
gerai. Ir tu man atleisk. Aš nežinau, ką aš tau vakar prirašiau, bet bijau, kad aš
gal esu ką nors per skaudaus pasakęs. Nepyksi, gerai? Aš nieko blogo nenorėjau,
tiktai kaip buvo dūšioj, taip viskas ir išėjo, o kas ir kaip [–] aš nežinau.
Bet saulė leidžias, o aš dar nebuvau išėjęs iš kambario
šiandie. Noriu vieną spindulėlį pagauti, kad jis mane pabučiuotų.
O tu? Ar nenori? Žiūrėk, aš nesu toks blogas, kaip tu
manai – kam Tu blogai apie mane manai, kam?