Vandukas mano! Jau senai tau berašiau ir senai nuo tavęs
beturėjau laiškutį. Jau kelios dienos kaip aš nieko nebegaunu, traukiniai
nevaikšto1[,] kitaip sakant[,]
priemiesty. Bet užtat be galo graži vieta – žinai, tenai už Izaro3vok Isar) – upė Vokietijoje. „Jis
[Balys Sruoga] nepaprastai mėgo Izaro upę, kurios vanduo buvo labai mėlynas.
Bavarai girdavosi, kad iš mėlyno Izaro vandens jie pagaminą skaniausią pasaulyje
alų“ (Antanas Krušinskas, „[Atsiminimai apie Balį Sruogą]“, in: Balys Didysis, sudarė ir redagavo Reda Pabarčienė, Vilnius: Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas, 1997, p. 113).vok =gatvė.vok
=„Princo regento teatras“, koncertų salė ir operos teatras Miunchene, ten rodytos
Richardo Wagnerio operos.[,]
rūmai‑rūmai to teatro – tai aš nėsu tokio teatro dar niekur matęs,
nežinau tiktai, kaip vaidina. Kambarys kainuoja 150 m.915/II. Adresas bus toks[:] „München, Bogenhausen, Mühlbauerstr. 1 b/4 Simon“10vok =prie, t. y. pas, per buto šeimininką
(Simon).
Ir parašiau ant pado „Vieninteliam draugui Baliui
Sruogai 1922-II-2 Balys Sruoga“. Tai buvo mano varduvių12LLTI BR, f. 53, b. 464, l. 1r).[,] rodos, kad istoriją
likvidavau, – o tai padariau šitokiu būdu. Kai aš susirgau – santykiai
su šeimininkais ir kaimynais buvo labai blogi (dėl kambario ir t[.] t.14[,] arba kad aš jausdamas pareigą „atsiteisti už rūpesnį“
patsai būsiu kitoks – jeigu ji taip mano – tai aš visai nenoriu nei kad
ji mane lankytų, nei kad rūpintųs. Ji atsakė, kad nieko panašaus nemananti, nes ji
esanti jau įsitikinusi, kad aš jos niekumet nemylėsiu, bet ji tai daranti todėl, kad
mane labai gerbianti ir sutikusi many tokį žmogų, kokių savo gyvenime nesanti
regėjusi, tai yra kad vyriškis taip žiūrėtų į moterį, kaip aš žiūriu ir elgiuosiu.
Visa tai buvo pasakyta labai ramiai ir paprastai[.] Ji
pasakė, kad jeigu man nėra nemalonu, kad ji man neša valgyti, vaistų ir t[.] t[.] – tai ji tai mielu
noru darysianti be jokios kitos minties, nes jai tai malonu daryti, nes aš labai
aukštas žmogus esąs. Ir mano padėtis buvo tokia, kad aš turėjau karščio ir buvau
labai susierzinęs, tai aš jai negalėjau pasakyti, kad ji nevaikščiotų pas mane, nes
vis tiktai buvo reikalinga, kad kas tai padarytų, ką ji darė. Taip buvo pačioj
pradžioj mano ligos. Paskui ji ateidavo į mane ir mes šnekėdavomės. Ji išsipasakojo
savo santykius su vyru – ir man atėjo mintis juos sutaikinti. Kaip tyčia vieną
vakarą vyras išėjo pusvalandžiui pas draugą ir grįžo labai vėlai ir visai girtas.
Žinoma, atsitiko skandalas, ji ant rytojaus norėjo važiuoti namo, vyras užprašė
šeimininkus, kad jos neleistų. Pagaliau ji atėjo į mane klaustis[,] kas jai daryti. Aš jai labai rimtai prišnekėjau, kad ji turi taikintis
su vyru ir kad dabar labai gera proga paimti vyrą į savo rankas ir padaryt jį
ištikimu. Aš pasakiau, ką ji turi padaryti ir ką vyrui sakyti. Ji visa tai padarė ir
mano patarimas[,] pasirodo[,]
labai geras buvęs. Dviem dienom praslinkus jau vyras atsiklaupęs prašė viską
užmiršti, pripirko jai rūbų už kelius tūkstančius ir pasidarė ištikimas namų sargas.
Jis ir dabar ateina int mane pasiklausti, ką ir kaip toliau daryti, vyras kartais
pastebi, kad ji kažkokia kitokia pasidarė, ir bijo mano įtakos[,] ir tuo labiau ją daboja. O man to ir tereikia. Visos tos istorijos
rezultate ji man apie savo jausmus nebekalba, su vyru labai gerai gyvena ir abudu
patenkinti. Iš tokio didelio debesio lietaus nė lašelio nebuvo. O tu bijojai, kad aš
nebūsiu stiprus, nebūsiu Tau ištikimas!15Balys
Sruoga mūsų atsiminimuose, sudarė Vanda Sruogienė, Vilnius: Regnum fondas,
1996, p. 93).
Vanduk [,] mažutėlis mano! Tu nepyk,
kad aš Tau apie tokius daiktus taip daug rašau, bet aš manau, kad aš turėjau
tai nuo pradžios iki galo išpasakoti, kad tu jokio šešėlio nejaustum ir kad tu
žinotum
– – – – – –
–
Tavo tėvui16 Kazimieras Daugirdas
(1865–1946), Vandos Daugirdaitės tėvas, Būgių dvaro prie Viekšnių savininkas,
ūkininkas, Medemrodės girininkas. Toliau minimas laiškas neišliko. aš
parašiau trumputį laiškelį – senai. Kelios dienos atgal pasiunčiau
Švietimo minist.17
Mes miuncheniškiai irgi organizuojam studentų draugiją21 „Müncheno studentų branduolį iš pradžių sudarė veterinarijos
studentai, Krašto apsaugos min-jos stipendininkai. Mūsų buvo 5: Kostas Kanauka,
Antanas Janulionis, Juozas Užupis, Juozas Vilimaitis ir aš. Atvykę čia 1921 m.,
jau radome Antaną Gylį; jis turėjo filosofijos daktaro titulą ir buvo bebaigiąs
studijuoti mediciną. Berods tuo pačiu metu atvyko Marė Endziulaitytė (vėliau
ištekėjusi už A. Gylio) ir Monika Galdikaitė, taip pat J. Petrauskas ir P.
Ragalskis. 1921 m. lapkričio pradžioje atvyko Balys Sruoga. Universiteto
raštinėje jis gavo visų lietuvių studentų adresus ir netrukus užmezgė su mumis
ryšius. Jo iniciatyva ir buvo įsteigta draugija ir jo pasiūlymu pirmininku buvo
išrinktas dr. Gylys; jis vadovavo, kol gyveno Münchene. Kitais metais draugija
pagausėjo naujais studentais: kun. V. Mykolaitis-Putinas, kun. Garmus, Vera
Bakšytė (vėliau ištekėjusi už buv. finansų ministro P. Karvelio), Domeikaitė,
Vincas Užupis, dar vienas Užupis karininkas, Juozo Užupio brolis, du
Šmulkščiai. Didele veikla draugija nepasižymėjo. Susirinkdavome pasišnekėti,
pasidalinti mintimis. Buvo daromi pranešimai. Pvz., pirmininko pakviestas
kunigas jėzuitas kalbėjo apie Dievo buvimą. Putinas-Mykolaitis – apie meną,
Balys Sruoga – apie erotiką lietuvių liaudies dainose (viena jo disertacijos
temų)“ (Stasys Jankauskas, „Iš studijų Münchene“, in:
Vienas lietuvis – Gylys22 Antanas
Gylys (1894–1966), gydytojas psichiatras. 1917–1924 m. studijavo Miuncheno
universitete. – šiemet gavo filosofijos daktaro laipsnį ir
pavasarį nori gaut medicinos daktaro laipsnį – baisiai nuobodus žmogus. Dar
nuobodesnė jo prietelka – Galdikaitė23
Operoj mačiau [„]Zygfrydą[“]28 Scena, dekoracijos, technika, muzika – visa pašėlęs daiktas,
bet pačios operos tai ir nėra. Ypač paskutinis veiksmas. Kažkokia muzikos tironija,
viską nustelbia, viską užmuša, scenoj – jokio veiksmo, jokio turinio. Baisiai
keikiaus išėjęs iš operos. Noriu pažiūrėti kitų Vagnerio veikalų, tik nesulaukiu,
kada jie eis.
Tai [,] matai, aš Tau prirašiau
visokių niekų, nes mat šiandie šeštadienis, buvau „Kammerspiele“29
O dabar labanaktis [,] Vandukai
mano! Aš taip noriu Tave visą išbučiuoti! Veidą, akis, krūtinę –
išbučiuoti, užliūliuoti ir taip karštai priglausti, kad Tavo širdies plastėjimas mano
širdį siektų.